12.14. Per Petterson „Mano likimo broliai“

P. Petterson kai kuriems Lietuvos skaitytojams gali būti pažįstamas kaip romano „Vogti arklius“ autorius. Man pačiai „Mano likimo broliai“ yra pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau anksčiau lietuviškai išleistas romanas jau laukia eilėje.

„Mano likimo broliai“ – tai pasakojimas apie rašytoją Arvidą Jenseną. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Maždaug po metų nuo šio Arvidą sukrėtusio įvykio žmona pareiškia, kad jo nebemyli, ir išsikrausto kartu su trimis dukterimis. Jei konkrečiau, šio romano centre – vyras, bandantis susigyventi su jį užklupusia vienatve. Tokia visiška emocijos, buvimo personažo viduje knyga, kurioje beveik nėra veiksmo ar ryškesnių siužeto vingių. Ji sudėliota iš jausmų, prisiminimų. Autorius sugebėjo parašyti taip, kad skaitant norėjosi tiesiog būti visame tame, be jokių nusistatymų ar galvos kraipymų, nevertinant pagrindinio veikėjo elgesio ar priimtų sprendimų. Tiesiog skaityti ir būti kartu su veikėju. Puiki knyga.

Dar – daugybė plokštelių, daugybė knygų lentynų ir daugybė metų, praleistų su knygomis, mano vieninteliais artimais draugais, neskaitant Audiuno, po kiekvienu viršeliu – atviros durys į vis kitą gyvenimą, kuris nebuvo mano gyvenimas, bet galbūt galėtų juo būti, tam tikra prasme ir buvo, nes visas jas buvau pritvirtinęs prie savo širdies švartavimo plūduro, aliai vienos; visą kelią nuo vyresniųjų klasių iki čionai nešiojausi jas su savimi, ir kas dabar būčiau be jų, kas būčiau be Simonos de Bovuar, be Akselio Sanemusės, Koros Sandel, Hamsuno, kas būčiau be Jano Miurdalio, Hemingvėjaus ir Džeinės Anės Filips, be Džin Ris ir Melvilio, Isaako Babelio, Strindbergo. Visų jų ir dar daugybės. Išties, kas gi dabar būčiau. Aš nežinau. Būčiau kitoks, gal toks, koks labiau norėčiau būti, gal viską iškeisčiau į daugiau meilės. Nors ne. Ir vis dėlto taip.“ (71–72 psl.)

Rašant apie tokias knygas sunkiausia tiksliai perteikti pasakojimo sukeltą emociją. Pradžiai tikriausiai pakaks to, kad ši knyga yra maždaug tai, apie ką galvotumėte, paminėjus skandinavų literatūrą. Daug ramybės, nors veikėjo siela kraujuoja, o taip pat lėtumo, pilkumos ir šalčio. Veikėjas ginasi nuo vienatvės stengdamasis kuo mažiau būti namuose, Oslo gatvės ir automobilis tampa jo priebėga nuo slegiančių buto sienų, o baruose sutinkamos moterys sužadina viltį, kad nors trumpam bus galima pabėgti nuo vienišumo. Daug rodomo abejingumo aplinkai, skausmingų susitikimų ar pokalbių telefonu su dukromis, bandant palaikyti ryšį, tačiau garsiai taip ir nepasakant bei neįvardijant svarbiausių žodžių. Norėjosi skaityti lėtai, neskubant. Net tomis dienomis, kai neskaičiau, vis pagaudavau save galvojančią apie pagrindinį veikėją, jo istoriją. Perskaičiusi vos trečdalį supratau, kad vargu, ar nutiks kas nors, kas pakeistų mano nuomonę apie šią knygą. Nuojauta neapgavo.

Nors pasakojimas atrodo niūrus, užvertus paskutinį puslapį pirmas žodis, kuriuo norėjosi apibūdinti knygą, buvo „gražu“. Suprantu, kad kai kurie perskaitę šį romaną nesupras, kur ten tas grožis, bet man visuma, kurioje buvo liūdesio, melancholijos ir šviesos, atrodė būtent tokia.