11.14. Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“

Oi, kaip šios laukiau pasirodant, tad nenuostabu, kad nuo nusipirkimo prabėgo gal tik mėnuo, o aš ją ir perskaičiau. Ne paslaptis, kad mėgstu visokias keistas, niūrias knygas, o tokių rasti ne taip ir paprasta, tad kiekvienas panašus leidimas – lyg maža šventė man. Šį kartą siužetas sukasi apie merginą, kuri nusprendžia atsiriboti nuo gyvenimo, kuriam jaučiasi svetima, ir tiesiog praleisti metus miegodama.

Dar prieš pradedant skaityti buvo smalsu, kokios tokio sprendimo priežastys, tačiau labiausiai ir patiko tai, kad kažkokio esminio įvykio nebuvo. Susvetimėjimas, pavargimas nuo gyvenimo susideda iš daugybės skirtingų patirčių. Dvidešimt septynerių (taigi, vienmetė su manimi), graži be didelių pastangų, turtinga mergina norėdama kuo daugiau miegoti lankosi pas psichiatrę, kuri gan lengva ranka jai prirašo įvairių vaistų nuo nemigos ir dar visokiausių mėginukų prideda. Psichiatrė – gan keista, juokinga ir, žinoma, visas etikos normas peržengianti specialistė. Jos pasisakymai, vertinimai ir elgesys kėlė juoką, kad ir tuo pačiu supratau, jog labiau verkti reikėtų dėl tokio atsainaus ir siauro požiūrio į pacientus bei medikamentų vartojimą.

Apskritai, komiškumo šiai knygai netrūksta, kai kuriais atžvilgiais netgi prieš tai skaitytą P. Roth romaną priminė. Dėl ironijos, kai kada pereinančios į sarkazmą, ši istorija netampa itin slegiančia, minėtos humoro priemaišos įneša dinamiškumo, nesijaučia nuobodulio ir monotonijos, kuri neretai jaučiama knygose apie depresija sergančius veikėjus. Įdomu stebėti ir keistus pagrindinės veikėjos santykius su geriausia drauge, jų bendravime, kaip ir anotacijoje užsimenama, matyti sadomazochizmo, dėl kurio draugystė neatneša kažkokių teigiamų pokyčių nė vienos gyvenime, jokio palaikymo, kurį galėtų nukreipti išlipant iš savo ligų. Tikriausiai labiausiai įsiminė tos scenos, kur vienai snaudžiant kita iššneka viską, kas jai tuo metu svarbu, o tada paprasčiausiai atsisveikina ir išeina. Be abejo, atskleidžiama ir pagrindinės veikėjos praeitis, santykiai su tėvais, fragmentiškai pasirodančiu ir tik į savo poreikius dėmesį kreipiančiu vyriškiu.

Nėra daug veiksmo, ryškios kulminacijos tikėtis neverta, pabaiga kiek nuspėjama, bet vis vien vos prisėdus ranka tiesdavosi knygos link, nes norėjosi sužinoti, kas toliau. Kadangi nemėgstu knygų apie narkomanus, haliucinacijų pavartojus narkotinių medžiagų aprašymų, džiaugiausi, kad čia to neradau. Vien tik pačios veikėjos bandymas susivokti, kiek laiko pramiegojo ir ar iš tikrųjų tą laiką ji miegojo, o ne kažką, ko visai neprisimena, nuveikė. Taip pat radau įdomių ar pačiai pažįstamų minčių, dėl kurių norėdavosi sutikti su veikėja, įtikinamai sukurtus personažus, slogią atmosferą, kuri permaišyta su komiškomis situacijomis, apie kai kurias skaitant šypsodavausi net suprasdama, kad kitas skaitantysis tik pirštą prie galvos pasukiotų.

Puiki kovo pradžia. Ir tikrai puikuosis prie metų geriausių.  Jei ne žinojimas, kad kažkas čia užsuka ir paskaito, prirašyčiau dar išsamiau ir su daugiau siužeto detalių atskleidimo. Absoliučiai mano tipo knyga, net ir geriau nei tikėjausi. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje pasirodys ir daugiau šios rašytojos knygų vertimų.