8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

8.9. Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”

Šiais metais, žiūriu, skaitau gan solidžias knygas, tai net įdomu, kada čia jau paslysiu ir kokią visišką banalybę perskaitysiu. Dar viena iš tų solidžiųjų – Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”, pasirodžiusi lietuviškai visai neseniai, berods prieš kokį mėnesį. Tiesa, apimtis visai nesolidi, bet pastarieji skaitiniai jau įrodė, kad šis bruožas toli gražu ne puslapių skaičiuje slypi. ,,Nereikšmingumo šventės” skaityti neplanavau, nugarėlėje esanti anotacija manęs visiškai nesudomino, bet taip jau nutiko, kad atsiverčiau, ,,užsikabinau” ir nusprendžiau, jog verta perskaityti iki pabaigos.

Siužetas sukasi apie keturis draugus – Aleną, Ramoną, Šarlį ir Kalibaną. Jie klajoja gatvėmis, vaikšto po vakarėlius, bendrauja tarpusavyje bei su aplinkiniais, galvoja, svarsto, diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Knyga žavi tuo, kad kalbama apie rimtus dalykus, pasitelkiant humorą – panašu į K. Vonnegut’ą šiuo aspektu. Todėl dinamikos neturėtų trūkti. Ir ne tik dėl humoro, bet ir dėl dėl greitai besikeičiančių temų. Taiklus, neretai – tragikomiškas kūrinys.

Bene labiausiai įstrigo epizodas, kuriame vieno veikėjo mama, būdama nėščia, ketino nusiskandinti, tačiau jai sutrukdė išgelbėti ją panorėjęs nepažįstamasis. Viskas baigėsi tuo, kad moteris šį ją pasiryžusį ištraukti iš vandens žmogų nuskandino, o pati išlipo ir nusprendė gyventi toliau.

Perskaičiau greitai ir be didelių sunkumų, nors apskritai tai pasirodė viena tų knygų, kurias skaitant kelissyk galima būtų atrasti vis šį tą naujo. Kad ir pranoko turėtus lūkesčius, visgi bendras įspūdis nėra toks, kad sakyčiau, jog knyga išties patiko (o ir kiek galima, pastaruoju metu man ir taip visai sekėsi su knygų pasirinkimu), bet toli gražu ir prasta pavadinti jos negalėčiau. Ir M. Kundera nebėra jau toks mistinis rašytojas, apie kurį tik girdėjau, bet nieko iš jo romanų neskaičiau. Turėčiau ir iki ,,Nepakeliamos būties lengvybės” kada nors prieiti. Kada nors.