9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

Reklama

8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

8.9. Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė“

Šiais metais, žiūriu, skaitau gan solidžias knygas, tai net įdomu, kada čia jau paslysiu ir kokią visišką banalybę perskaitysiu. Dar viena iš tų solidžiųjų – Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė“, pasirodžiusi lietuviškai visai neseniai, berods prieš kokį mėnesį. Tiesa, apimtis visai nesolidi, bet pastarieji skaitiniai jau įrodė, kad šis bruožas toli gražu ne puslapių skaičiuje slypi. ,,Nereikšmingumo šventės“ skaityti neplanavau, nugarėlėje esanti anotacija manęs visiškai nesudomino, bet taip jau nutiko, kad atsiverčiau, ,,užsikabinau“ ir nusprendžiau, jog verta perskaityti iki pabaigos.

Siužetas sukasi apie keturis draugus – Aleną, Ramoną, Šarlį ir Kalibaną. Jie klajoja gatvėmis, vaikšto po vakarėlius, bendrauja tarpusavyje bei su aplinkiniais, galvoja, svarsto, diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Knyga žavi tuo, kad kalbama apie rimtus dalykus, pasitelkiant humorą – panašu į K. Vonnegut’ą šiuo aspektu. Todėl dinamikos neturėtų trūkti. Ir ne tik dėl humoro, bet ir dėl dėl greitai besikeičiančių temų. Taiklus, neretai – tragikomiškas kūrinys.

Bene labiausiai įstrigo epizodas, kuriame vieno veikėjo mama, būdama nėščia, ketino nusiskandinti, tačiau jai sutrukdė išgelbėti ją panorėjęs nepažįstamasis. Viskas baigėsi tuo, kad moteris šį ją pasiryžusį ištraukti iš vandens žmogų nuskandino, o pati išlipo ir nusprendė gyventi toliau.

Perskaičiau greitai ir be didelių sunkumų, nors apskritai tai pasirodė viena tų knygų, kurias skaitant kelissyk galima būtų atrasti vis šį tą naujo. Kad ir pranoko turėtus lūkesčius, visgi bendras įspūdis nėra toks, kad sakyčiau, jog knyga išties patiko (o ir kiek galima, pastaruoju metu man ir taip visai sekėsi su knygų pasirinkimu), bet toli gražu ir prasta pavadinti jos negalėčiau. Ir M. Kundera nebėra jau toks mistinis rašytojas, apie kurį tik girdėjau, bet nieko iš jo romanų neskaičiau. Turėčiau ir iki ,,Nepakeliamos būties lengvybės“ kada nors prieiti. Kada nors.