12.2. Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“

Michel Houellebecq kūryba mane ilgą laiką intrigavo: lietuviškai yra išleista nemažai jo knygų, o skaičiusiųjų atsiliepimuose netrūksta emocingumo. Pažintį su rašytoju, kuris švenčia gimtadienį vos pora dienų vėliau už mane (niekam neįdomus faktas, žinau), pradėjau nuo „Žemėlapis ir teritorija“ – vienu iš savo 2016-ųjų (!) knygų mugės pirkinių. Nors kiekvienos apdovanotos knygos į namus netempiu, bet Goncourt’ų premiją laimėję ar jai nominuoti kūriniai jau nesyk mane buvo maloniai nustebinę, tad vyliausi, kad ir šįkart bus ne kitaip.

Knyga pasakoja apie Džedą – menininką, kuris iš pradžių fotografavo Michelin žemėlapius, o vėliau perėjo prie tapybos. Visgi pinigai ir šlovė, kurios sulaukia, rodos, nelabai jį jaudina. Jis neskaito laikraščių, laisvalaikiu žiūri animacinius filmukus, socialinį kontaktą su kuo nors palaiko itin retai, o su tėvu, kuris jam užtikrino materialiai aprūpintą gyvenimą, susitinka tik per Kūčias. Romane daug egzistencinės vienatvės, kuri visu savo smarkumu bent jau man pasijuto tik užvertus paskutinį puslapį. Nesinori plėstis ir kalbėti apie kai kurias siužetines linijas (aš vietoj būsimų skaitytojų net anotacijos nugarėlėje neskaityčiau. Įdomiau sulaukti nežinant, kaip viskas išsirutulios), bet veikėjo gyvenime vienišumas matomas nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio.

Įdomi ir netikėta siužetinė linija susijusi su kitu veikėju – pačiu M. Houellebecq. Jei pradžioje skaitydama galvojau, kad apie jį bus tik užsimenama viename skyriuje, vėliau paaiškėjo, kad jis taps vienu iš ryškiausių savo romano personažų. Smalsu, kiek sau būdingų savybių jis aprašė, kurias iš turimų ypatybių ar įpročių nusprendė ironiškai pateikti, o gal kaip tik tikrovės pateikė minimaliai. Vėlgi neplanuoju išduoti siužeto, bet labai nustebino, kaip viskas romane pasisuko (nenustebins, jei anotaciją skaitysite), gal net nelabai esu sutikusi panašų atvejį literatūroje. Tikiu, kai kam gali pasirodyti drąsu ar net iš viso sunkiai suvokiama (prietarai visokie ir panašiai), tuo tarpu man tai – tarsi įrodymas, kad rašytojas savo kūryboje nebrėžia jokių ribų. Tiesa, prie lietuviškojo leidimo prisidėję žmonės nusprendė sulietuvinti rašytojo pavardę palikdami H raidę (Huelbekas), nors tariant prancūziškai H išnyksta. Rašydama savo mintis, pasidomėjau, ką įdomaus rašė Lietuvoje apie šią knygą ir radau straipsnį apie vertimą, kuriame kalbama ir apie šį keistą veikėjo/rašytojo pavardės pateikimo sprendimą.

Ironijos, kandaus humoro, nukreipto į menininkų pasaulį, visuomenę ar tiesiog kasdienybės ypatumus, apstu visame romane. Skaityti buvo smagu, o pusiausvyra tarp humoro ir rimtų temų (tėvo-sūnaus linija, susvetimėjimas) išlaikyta, sakyčiau, puikiai. Vos užvertus knygą pagalvojau, kad man pritrūko vientisumo, kažkokios bendros minties, bet išsimiegojus ir prisėdus prie šio teksto, minėtas trūkumas buvo jau nebe tiek jaučiamas. Bet suprantu, kad kai kuriems romanas gali atrodyti šiek tiek chaotiškas. Dar vietomis atrodė kiek per daug ištęsta (kai sugalvodavo papasakoti apie teptukų rūšis ar dar ką nors, kas visai neturi reikšmės pačiam pasakojimui), bet iš tikrųjų iš kitų komentarų tikėjausi tokių intarpų žymiai daugiau. O kad rašytojas mėgsta pasinaudoti Vikipedija ir nukopijuoti vieną kitą tekstą ar jo dalį savo romanams, tai pasirodė labiau juokingas faktas. Jei apie tai žinia būtų pasiekusi jau perskaičius knygą, tai nė kiek nebūčiau nustebusi, nes atrodo, kad jis gali sugalvoti bet ką.

Pabaigai. Iš atsiliepimų apie kitas jo knygas, apibūdinimus, pristatant rašytoją, kaip vulgarią ir pornografinę literatūrą rašantį kūrėją, buvau nusiteikusi, kad knygoje gali būti absoliučiai visko. Visgi gan greitai supratau, kad „Žemėlapis ir teritorija“, matyt, bus išimtis. Tai tie, kurie nori paskaityti ką nors iš M. Houellebecq’o kūrybos, bet nenori nieko panašaus į tai, ką vardinau šios pastraipos pradžioje, gali drąsiai imti šį romaną. Įtariu, „Kovos lauko išplėtimas“, kurią šiandien parsinešiau iš bibliotekos, bus kitokia, tai dar neskubėsiu jos atsiversti.