12.32. Michail Bulgakov „Šuns širdis“

Meistrą ir Margaritą“ skaičiau beveik prieš dešimtmetį, tačiau vis dar atsimenu kaip gerą įspūdį palikusį romaną. „Šuns širdis“ į krepšelį įkrito gal prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau susipažinti su dar vienu garsiu M. Bulgakov kūriniu. Dabar galiu tik sakyti, kad jei būčiau bent dalinai numaniusi apie siužetą, knyga būtų perskaityta jau senokai. Nustebino nemenkai. Nors ir nežinojau ko tikėtis, bet vis tiek nė minties nebuvo, kad rasiu būtent tokį pasakojimą. Belieka džiaugtis, kad visą šį laiką komentarai, užuominos, anotacija, kitų atsiliepimai apie „Šuns širdį“ prasprūsdavo pro akis ir galėjau likti nustebinta.

Nesu tikra, kaip yra kituose leidimuose, tačiau šiame yra sudėti trys apsakymai: „Lemtingi kiaušiniai“, „Purpurinė sala“, na, ir „Šuns širdis“. Visus tris apsakymus jungia perversmo, naujovių įvedimo pasekmių idėjos, o sovietinių laikų pradžios aktualijos susipina su fantastika. Mane pačią labiausiai sudomino pirmasis apsakymas, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei. Skaičiau ir galvojau, kaip kai kurias vietas skaito augintinius turintieji skaitytojai? Net ir man buvo nejauku, o jei prie kojų glaustųsi savas augintinis, tai vaizduotė tikriausiai visai įsišėltų. Na, bet supratusi, ko link einama, prisifantazavau tiek, kad net džiaugiausi, jog M. Bulgakov nuėjo kitais keliais. Visgi dėmesį išlaikė iki pat galo, o pabaiga, kad ir nuspėjama, bet vis tiek neleido abejoti, kad pasakojimas vertas visų liaupsių. Dar daugiau įvairiausių minčių kilo galvojant, kad ši knyga buvo parašyta 1925-aisiais, o apsakyme gausu tiek ironijos, nukreiptos į tuometinę valdžią, tiek aprašytų gan moderniai atrodančių scenų. Nenuostabu, kad prireikė nemažai laiko, kol šis kūrinys pasiekė skaitytojus. Visgi kiek sunkiau sekėsi skaityti kitus du apsakymus. „Lemtingi kiaušiniai“ pasirodė kaip linksmieji kalneliai – pradžioje įdomu, po to visas tekstas plaukė pro šalį, o prasidėjus veiksmui nebegalėjau atsitraukti. Abu apsakymai pasirodė šiek tiek šlykštukai (bent jau man, bet čia tikriausiai priklauso, koks jūsų pačių santykis su tuo, kas rašoma), tikiuosi, į sapnus kai kurie vaizdai nepersikels. Trečiasis apsakymas „Purpurinė sala“ – trumpiausias ir realistiškiausias. Skaičiau du kartus, nes einant į pabaigą supratau, kad pradžią sugebėjau praleisti, tai po to antro karto galiu sakyti, kad visai neblogas ir jis, nors patiko mažiausiai iš trijų. Nors apsakymų rinktinė neprajuokino tiek, kiek kadaise skaitytas „Meistras ir Margarita“, tačiau žavėjo kiti momentai – subtili ironija, alegorinės prasmės, netgi, sakyčiau, originalumas, pasirenkant būtent tokius siužetus ir taip juos išvystant.

Jei kartais bijote klasikos, o rusų klasika apskritai atrodo kaip baubas, nesate abejingi fantastiniams siužetams, tokiu atveju M. Bulgakov gali būti išties geras ledlaužis.

Kalbant apie ekranizacijas, radau šias, nors nenustebčiau, kad yra ir daugiau. Pirmoji „Šuns širdis“ ekranizacija buvo sukurta tuometinės Vakarų Vokietijos bei Italijos – Cuore di cane 1976-aisiais, o 1988-aisiais pasirodė V. Bortko tuometinėje Sovietų Sąjungoje režisuotas Sobache serdtse, kurį, tikiu, matė ne vienas vyresnės už mane kartos atstovas ir Lietuvoje. Atrodo, kad mažiausiai du kartus buvo ekranizuoti ir „Lemtingi kiaušiniai“. 1977-aisiais Italijoje buvo sukurtas Uova fatali dviejų dalių mini serialas (atsitiktinai radau, kad jį galima peržiūrėti youtube, jei mokate itališkai arba nusiteiksite ne visada tiksliam automatiniam angliškam vertimui), o 1996-aisiais pasirodė rusų režisieriaus S. Lomkin filmas Rokovye yaytsa.

3.38. Michail Bulgakov ,,Meistras ir Margarita“

Tam ir yra atostogos, kad jų dėka nors truputį sumažėtų neperskaitytų knygų krūvelė. Ši knyga- dar vienas, jau vienuoliktas (imu tikėti, kad iššūkis bus įveiktas) šių metų iššūkiui priklausantis skaitinys, kurį labai norėjau perskaityti. Dar šių metų pradžioje buvau ją parsinešusi iš bibliotekos, bet laikas bėgo, o skaitymui jo vis pritrūkdavo, taigi, teko grąžinti, o galiausiai, atėjus rudeniui ji vėl pateko man į rankas.

Savo sandara romanas nevienalypis ir daugiaplanis, jame paraleliai vystomos 2 siužetinės linijos: pirmoji yra apie Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrojoje aprašoma Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Šie du siužetai kūrinyje yra išmoningai supinti viską atmiešiant šėtonišku grotesku, biblijine epika ir niūria sovietine satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.

Jau galvojau, kad man kažkas ne taip, nes paskutinės knygos buvo jei ne nusivylimai, tai arti to. O su šia nuo pat pirmo puslapio buvo visai kitaip. Puslapiai vertėsi labai greitai, o ypač žavėjo rašymo stilius, kuriame gausu spalvingų epitetų, o jau sakinių struktūra ir jų grožis tikrai verti visų pagyrų, kurias yra gavęs šis kūrinys. ,,Meistras ir Margarita“ pakels nuotaiką net labiausiai liūdinčiam skaitytojui: smaginausi kartu su visais, o katinas kokio mielumo tai sunku ir apsakyti 🙂

Pirmąją kūrinio dalį perskaičiau labai greitai, net nesinorėjo, kad ji baigtųsi, nes skaityti buvo labai įdomu. Galbūt kažkam pasirodys, kad nieko ten linksmo nėra (na, kaip gali būti linksma, kai veikėjai išprotėja, miršta ar pan.?), bet man buvo linksma. Ir kitaip nė negali būti, juk taip smagiai parašyta, mėgstu aš juodąjį humorą literatūroje.

Visgi, su antrąja dalimi sekėsi kiek sunkiau. Ne, skaityti buvo lygiai taip pat lengva, tačiau pritrūko man joje įdomumo ir tos fantastikos pasirodė daugiau nei norėtųsi.

Tačiau visumoj knyga paliko tikrai labai gerą įspūdį ir rekomenduoju visiems, kurie jos dar neskaitė.

Ekranizacijos:

Kiek keista, nes nė viena iš ekranizacijų, kurias radau, neatrodo garsios. Tad ir paminėsiu tik porą.

1972 m. pasirodė Italijos ir tuometinės Jugoslavijos bendras darbas Il maestro e Margherita , kurį režisavo Aleksandar Petrovic.

Tuo tarpu 2005 m. yra pasirodęs rusų mini serialas Master i Margarita.

Negana to, girdėjau, kad Holivudas planuoja statyti šios knygos ekranizaciją. Nors tai visai nekeista, kadangi paskutiniu metu mus pasiekia ganėtinai nemažai ekranizuotų klasikinių kūrinių.