8.25. Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Visai neseniai Lietuvos knygynų lentynas pasiekė dar viena Mario Vargas Llosa knyga. Sakyčiau, pasirinktas gan drąsus viršelis, kuris greičiausiai vienus atstums, o kitus kaip tik sudomins. Verta pastebėti, kad viena siužetinė linija jame kaip tik ir atspindima – dvi ištekėjusios draugės, Čabelė ir Marisa, pasineria į erotinį nuotykį. O tuo tarpu Marisos vyrą Enrikę, sėkmingą verslininką, ima šantažuoti bulvarinio laikraščio direktorius Rolandas Garo, kuris tuo atveju, jei Enrikė neinvestuos į laikraštį, žada išplatinti kompromituojančias nuotraukas. Šantažo auka kreipiasi pagalbos į savo seną draugą advokatą, Čabelės vyrą, Liusijaną. Rolando reikalavimas neįvykdomas, nuotraukos patenka į laikraštį, o po to seka dar keletas įvykių, dėl kurių romanas tampa panašus į šiokį tokį detektyvinį trilerį.

Kai svarstau apie tai, kas patiko, tai norisi išskirti vieną skyrių, kuriame labai įdomiai vienu metu pateikiamos kelios skirtingos siužetinės linijos: pastraipa vienai, pastraipa ar sakinys kitai, tada trečiai, tada kuriai nors iš buvusių ir taip toliau. Ir įdomiausia, kad visos šios linijos nesusimaišo tarpusavyje, lengva atsekti, kur bei kas vyksta. Šis skyrius buvo išties bene geriausia, ką radau knygoje.

Visgi romanas nepaliko įspūdžio. Jau pradžioje kliuvo kai kurie dirbtinai skambėję dialogai. Tačiau į tai dar numojau ranka, nes galbūt tai tiesiog savotiškas rašymo stilius. Nemenka problema pasirodė tai, kad keturi pagrindiniai veikėjai yra visiškai plokšti, niekuo neišsiskiriantys, toks jausmas, kad vardai – vienintelė skiriamoji jų savybė. Žinoma, po bruožą, kuris jiems būdingas, yra nurodoma, tačiau norėjosi žymiai ryškesnių personažų, tokių, apie kuriuos užbaigus knygą būtų galima papasakoti, nes dabar tik po sakinį teišspausčiau geriausiu atveju. Kadangi buvo dvi pagrindinės siužetinės linijos (jei taip abstrakčiai, nebeišsiplečiant į turinį – moterų santykiai bei šantažas), nuo pat pradžių galvojau, kaip galop jos susisies (paskaičiusi komentarus supratau, kad ne viena aš to laukiau), kad įvyks tam tikra kulminacija, tačiau iki pat pabaigos taip ir neradau nė mažiausio susiejimo, tad taip ir liko neatsakyti klausimai: o kam visa tai ir kokia to prasmė? Skaitymas ilgai neužtruko, tačiau įdomumo irgi nekėlė, didesni įvykiai praeidavo be didesnių emocijų, personažai pernelyg neįdomūs ir pilki, kad kurio nors pasirodant laukčiau ar juolab tikėčiausi kažkokio netikėtumo iš jų.

Tai buvo pirma pažintis su šio autoriaus kūryba, deja, nesėkminga, bet juk ne visos pažintys ir būna sėkmingos.

Reklama