11.41. Marina Stepnova „Lazario moterys“

Pažintis su Marinos Stepnovos kūryba prasidėjo prieš ketverius metus, kai perskaičiau jos romaną „Italų pamokos“. Dabar, užbaigusi „Lazario moteris“, savęs galiu tik klausti, kodėl tiek metų pro šią knygą praeidavau taip ir nepaėmusi į rankas.

Romanas pasakoja apie tris Lazario Lindto moteris. Pirmoji – Marusia, į kurios namus jos vyras atsiveda tarsi iš niekur atsiradusį berniuką Lazarį. Sutuoktiniai jį augina kaip sūnų, o šis bręsta ir pamažu sulaukia vis daugiau pripažinimo kaip genijus chemijos ir fizikos moksluose. Daug vyresnė Marusia tampa pirmąja moterimi, kurią vaikinas įsimyli. Po daugelio metų jo akiratyje atsiduria Galina – spindinčių akių, šviesią savo ateitį mintyse piešianti mergina. Deja, gyvenimas kiek kitoks, todėl visas jos svajones pamažu pasiglemžia pyktis ir nusivylimai. Trečioji – anūkė Lidočka, kuri priversta gyventi pas savo iki tol nepažintą močiutę ir nesugeba jausti laimės kasdienybėje.

Komplikuotas veikėjų gyvenimas, keistos meilės formos įtraukia, nes verčiant puslapius vis naiviai tikėjausi, kad gal kitai veikėjai jau labiau pasiseks, o gal įvyks koks nors siužetinis vingis, kuris apvers viską aukštyn kojomis, ir pagaliau atsiras nors kiek džiaugsmo personažų veiduose. Bet galbūt tas realistiškumas, kai atėjus kitai dienai, viskas likdavo taip pat, mane labiausiai ir sužavėjo šioje knygoje. Žinoma, skaitant ne sykį norėjosi papurtyti vieną ar kitą veikėją, parodyti, kad gali būti ir kitas kelias, kad galima atsisakyti, daryti kitokius pasirinkimus, bet vis suprasdavau, kad ši knyga – apie tuos žmones, kuriems tokius sprendimus daryti pernelyg sunku. Gal jiems net neateina į galvą, kad galima gyventi kitaip, nes buvo mokyti elgtis, kaip iš jų reikalaujama, o ne kaip norisi. Rašytojai puikiai pavyko perteikti veikėjų jaučiamą tuštumą, neviltį, pagiežą, kuri taip giliai įsišaknijusi viduje, kad net neleidžia pamatyti, jog jau galima ją paleisti, pakeisti į kažkokį gražesnį jausmą. Daug beviltiškumo, nesugebėjimo ištrūkti. Tekstas sodrus – vienas malonumas buvo jį skaityti, nepaisant tamsios atmosferos. Tiesa, nors visame romane netrūko melodramiškumo, pabaigoje jo buvo tiek, kad pro pirštus žiūrėti jau nepavyko. Man pasirodė, kad toks rašytojos pasirinkimas neatitiko konteksto, nebeliko anksčiau minėto realistiškumo pojūčio.

Tikriausiai pasakojimas skaitytųsi kiek kitaip, jei nebūtų šalia istorinio, kultūrinio Rusijos konteksto. Fone ryškiai matomas laikmetis, rašytoja su juo supažindina, pasakodama apie veikėjus, įterpdama natūraliai, be jokių nereikalingų pastraipų su aiškinimais ir gilesniais to meto peripetijų nagrinėjimais. Net ir apie Lazario darbą, jo reikšmę rašoma prabėgomis. Tuometinė Rusijos valdžia itin vertino savo mokslininkus, todėl Lindtas buvo gerbiamas bei turėjo įvairiausių privilegijų. Jei ne jos, didžioji dalis šios istorijos nė nebūtų įvykę. Manau, kad net veikėjų charakteriai, kai kurie gyvenimo posūkiai – aprašomo laikmečio atspindys. Puantai viršelyje pavaizduoti irgi ne veltui, nes apie baletą, alinančius mokslus, konkurenciją rašoma nemažai.

Kadangi aplinkybės lėmė taip, kad knygą skaičiau ilgai, veikėjų istorija tarsi apsigyveno manyje – kad ir ką veikčiau, vis pagaudavau save galvojant apie vieną ar kitą jų gyvenimo etapą. Įsimintinas, gražia kalba parašytas romanas neabejotinai keliaus prie metų geriausių.

7.10. Marina Stepnova ,,Italų pamokos“

italų pamokosPlanavau dar iki knygų mugės ją perskaityti, kad į susitikimą su autore nueičiau jau susidariusi asmeninį įspūdį, o ne tik tokį, kurį turėjau susidėliojusi iš kitų žmonių liaupsių. Tačiau laikas bėga pernelyg greitai, o ir darbai užgriuvę, tai tik po beveik mėnesio nuo planuoto laiko įveikiau ,,Italų pamokas“.

Nors ,,įveikiau“ tikriausiai nėra tinkamas žodis, nes taip paprastai sakoma apie sunkias, ne itin įdomias knygas, o ,,Italų pamokos“ nėra nei pirmas, nei antras variantas. Autorės rašymo stilius, kuriam apibūdinti dabar nerandu tinkamų žodžių, žavingas ir prikaustantis dėmesį, tiesiog skaičiau ir gėrėjausi, kaip įmanoma taip gražiai parašyti.

,,Apie ką tu svajojai, kai buvai mažiukas?
(…) Aš svajojau skaityti.
Tiesiog skaityti?
Taip. Ištisas dienas. Visą gyvenimą. Geras knygas. Sėdėti prie lango – ir kad sodas ir saulė. Ir skaityti.“

Apie knygas kalbama nemažai. Tiek grožinę, tiek mokslinę literatūrą. Be to, autorė puikiai jų pavadinimus, siužetus, veikėjus, citatas įveda į kontekstą, todėl sukelia įspūdį, kad ji ne tik talentinga rašytoja, bet ir apsiskaičiusi bei sugebanti neįkyriai, harmoningai erudiciją rodyti savo kūryboje. Vienu metu pagalvojau, kad vertėtų sudaryti sąrašą knygų, kurios minimos ,,Italų pamokose“ – turėtų gautis netrumpas.

Apie romano centre esantį Ivaną Ogariovą sužinoti galima daug: pradedant jo meilės ir šilumos trūkumu pasižymėjusia vaikyste, griežtu ir svetimu tėvu, užguita motina, tęsiant jo patirtimi armijoje, studijose, darbe. Jokio grožio, vien nykuma, beviltiškumo jausmas, kurį lengva pajausti skaitant, žada tik dvi išeitis: arba kažkas turi labai rimtai sudrebinti jo asmeninį pasaulį, arba jis ir toliau eis pasroviui, nejausdamas malonumo nei profesinėje srityje, nei šeimoje. Ir tuomet atsiranda tai, apie ką visi tiek daug rašo, kalba – toji didžiulė, neapčiuopiama meilė, kuri suteikia Ogariovui sparnus ir padeda pamatyti kitokį pasaulį, kuri leidžia ignoruoti savo dėl tos pačios meilės padarytus šlykščius poelgius ir nebematyti to, kas vyksta prieš akis. Be Ogariovo yra dar du ganėtinai išplėtoti personažai – jo žmona Ania ir Malia, apie kurias skaityti buvo ne ką mažiau įdomu nei apie Ivaną. Man patiko, kaip įtaigiai sugebėta perteikti bendra atmosfera, kai didžioji kūrinio dalis atrodo lyg tamsus, niūrus vėlyvo rudens laikotarpis, kuris, rodos, niekad nesibaigs.

Beje, nesyk minima baklava iki tol man buvo visiškai negirdėtas žodis, jau nekalbant apie jo reikšmę, o tuomet, kai knygą jau buvau pradėjusi skaityti ir sužinojau, kas tai per daiktas, kasdienybėje (parduotuvėje, berods kavinės vitrinoje) ėmiau matyti, kad ir Lietuvoje šis patiekalas žinomas, tik pro akis matyt prasprūsdavo.

Jei dar nebūčiau dariusi tokių didelių pertraukų ir nuosekliai per kelias dienas būčiau ją skaičiusi, įspūdis, tikiu, kad būtų buvęs dar didesnis. Deja, taip jau susiklosto, kad karts nuo karto galva tampa užimta kitais dalykais ir skaitymui nei laiko, nei noro nelieka.