8.45. Leïla Slimani „Žmogėdros sode“

Visai neseniai pasirodė dar vieno L. Slimani romano vertimas į lietuvių kalbą. Šįsyk skaitytojus bandoma sudominti pirmąja rašytojos knyga „Žmogėdros sode“, kurioje pasakojama apie Adelę, paryžietę, gyvenančią su vyru bei auginančią sūnų. Ji iš pažiūros rūpestinga mama ir žmona, tačiau slapta nuo artimųjų gyvenanti ir kitą gyvenimą – moteris kaskart ištrūkusi iš kasdienybės ieško trumpalaikiams santykiams vyrų, nors trumpam galimai numalšinsiančių jos baimes ir nerimą. Ji kiekvienąsyk galvoja, kad tai – paskutinis kartas, bet tik iki kito akių kontakto su nepažįstamuoju ar žinutės iš jau anksčiau sutikto vyriškio.

Nors anotacija įspūdžio nepadarė, skaityti norėjosi vien dėl Lopšinės. Kaip ir anksčiau skaityta autorės knyga, ši taip pat lengvai skaitoma, įtraukianti nuo pat pradžių ir turinti niūrią, slogią atmosferą. Vis labiau galvoju, kad „Žmogėdros sode“ yra netgi niūresnė ir sunkesnė emociškai. Pirmoje romano pusėje viskas atrodo dar gan pusėtinai. Adelė keičia vieną vyrą po kito ir tik tai, kad čia nei aistros, nei stipresnių emocijų nematyti, vien tik mechaniškumas, beprasmybės nuojauta (kai nejaučiama, kad kada nors Adelė gebės sustoti), jausmas, kad lyg kokiu konvejeriu visi vyrai pravažiuoja pro šalį, nė vienas ryškesnio pėdsako nepalikęs nei pagrindinės veikėjos viduje, nei romane, prisideda prie šiokios tokios intrigos dėl būsimos kulminacijos. Šalia to dar yra moters vyras, kuris bent kiek intymesnio fizinio kontakto su žmona vengia, nes seksas jam – kažkas visiškai nebūtino, o Adelė dėl to per daug galvos nesuka ir nepaisant kone kasdienių nuklydimų, teigia mylinti savo vyrą ir norinti būti tik su juo. Ir siužetas kiek užliūliuoja, net ėmiau bijoti, kad jau pažinto „Lopšinėje“ patikusio autorės pasakojimo stiliaus nepakaks, kad likčiau patenkinta romanu. Tačiau antrasis šimtas puslapių ėmė nardinti į tamsumą, tapusią vis gilesne ir klampesne. Adelės vidinis skausmas, apatija, noras, kad jos liūdesys ir baimės būtų panaikintos, vietomis aprašyti taip gerai, kad skaičiau ir gėrėjausi įtaigumu, taiklumu, kad ir kaip nemaloniai beskambėtų pateikiami išsireiškimai. Romane nėra simpatiškų personažų, net ir vyras, kurio pradžioje gal ir reiktų gailėti (juk ji neištikima, jį apgaudinėja ir kt.), vėliau atsiveria kaip itin spalvingas, nemenkai keistų minčių ir įsivaizdavimų galvoje turintis žmogus. Jo veiksmai, planai tik dar labiau emociškai apsunkina romaną, sulig kiekvienu puslapiu atrodo, kad kažin, ar kažkokios šviesos čia bebus, kad viskas tik vis labiau skęsta didėjančioje beprotybėje ir beprasmybėje.

Vos perskaičiusi pagalvojau, kad „Lopšinė“ man labiau patiko. Pritrūkau stipresnio priėjimo prie šalutinių temų, kad užvertus romaną norėtųsi kalbėti ir apie vieną, ir apie kitą, ir apie trečią ar ketvirtą. Taip, ir šįkart įmanoma į siužetą žvelgti įvairiais kampais ir akcentuoti skirtingus dalykus, bet ne tiek to norisi, kiek anąsyk. Dar gal kiek, kaip anksčiau išsireiškiau, buvo metas, kai skaitydama jutau, kad siužetas nekabina, toks tarsi neblogas skaitinys, bet nieko daugiau – o tokių minčių skaitant „Lopšinę“ jei ir pasitaikė, tai minimaliai. Visgi rašant apžvalgą ir galvojant apie „Žmogėdras sode“ atstumas tarp įvertinimų vis labiau mažėjo, kadangi iš atminties iškildavo stiprieji momentai ir minėtoji antroje romano pusėje visiškas tamsumas pasiekianti atmosfera. Norisi dar.

Reklama

8.26. Leïla Slimani „Lopšinė“

Literatūrinės premijos man niekuomet nebuvo argumentas, skatinantis perskaityti knygą. Tačiau „Lopšinė“ – jau antroji šiais metais perskaityta Goncourt’ų premiją laimėjusi knyga (pirmoji – „Tironas“), leidusi nusiraminti supratus, kad dar visgi yra romanų, kurie mane gali sudominti.

Pirmajame skyriuje pateikiamas tragiškas pasakojimo finalas – mama grįžusi namo iš darbo randa nužudytą savo sūnų Adaną, mirtinai sužalotą dukrą Milą bei jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Sprendimas iš karto pateikti istorijos baigtį,o tuomet pasakoti priešistorę pasirodė pagirtinas, kadangi žinant, kas galiausiai nutiks, galima skaitant ne tik tiesiog mėgautis tekstu, bet ir gilintis į veikėjų veiksmus, mintis, bandant ieškoti minėto įvykio priežasčių, stebėti, kaip kinta nuotaikos. Būna, kai teigiama, kad neįdomu skaityti žinant pabaigą, pati tą irgi sakydavau, tikiu, kad tai gali būti ypač svarbu detektyvus skaitantiems, nes ten neretai būna svarbiausia, kas, kaip, kodėl, bet jau kurį laiką pastebiu, kad tuo atveju, jei knyga gerai, įtraukiančiai parašyta, jau pradžioje pateikti veikėjų likimai ar iš aplinkinių sužinota pabaiga man dažniausiai nė kiek netrukdo įsitraukti. Taip pat buvo ir skaitant „Lopšinę“. Nors jau žinojau finalą, pamažu auganti įtampa jautėsi kone viso kūrinio metu.

Miriam, pagimdžiusi antrąjį vaiką, netrukus pajaučia, kad nebegali būti tik namų šeimininkė. Pasitarusi su vyru ji nusprendžia tęsti savo profesinę karjerą ir dirbti advokate, o vaikams pasamdyti auklę. Po atrankos jie išsirenka Luizą – moterį, kuri, kaip greitai paaiškės, yra itin atsidavusi savo darbui, gebanti kūrybiškai užimti vaikus, puikiai gaminti ir palaikyti tvarką. Miriam vis daugiau laiko praleidžia dirbdama, jos vyras, muzikos prodiuseris Polis, taip pat užsivertęs darbais, tad neretai jie grįžta tik pernakvoti, lygiai tokia pati situacija ir su Luiza – po kiek laiko į savo nuomojamą butą ji užsuka tik numigti bei savaitgaliais, kai jos paslaugų dažniausiai nereikia.

Autorė, pasitelkdama Miriam, kalba apie tai, su kuo tikriausiai susiduria ne viena mama. Apie meilę vaikams, kuri jaučiama vien tik stebint, kaip jie sukiojasi šalia, ir dėl kurios tarsi norėtųsi visą laiką skirti jiems, jų auginimui ir rūpinimuisi. Ir apie kitą pusę – nuovargį, jautimą, kad jau nebegalima sėdėti tik keičiant vystyklus, žaidžiant, darant valgį, kad susitikus su žmonėmis norisi vystyti kalbą ne tik apie vaikus, ką jie naujo nuveikė, kaip patobulėjo, kaip paaugo, kad norisi tobulėti, užsiimant kitomis veiklomis, kad norisi pasiekti ko nors ne tik šeimoje, bet ir už jos ribų. Apie abejones, kurios taip ir nepalieka visą laiką, kai prieš miegą pagalvojama, jog ir vėl skirta per mažai laiko vaikams, kad galbūt iš tiesų reiktų kažkaip pareguliuoti darbui skirtą laiką, kad ateinantį savaitgalį reiks kažkur nuvykti ir atsiimti už darbo dienas, leidžiant laiką su šeima. Ir kas pasirodė patrauklu – Miriam atrodė labai žmogiškas personažas, ji nebuvo nei aukštinama, nei kritikuojama, tiesiog eilinė moteris, susidurianti su bandymu suderinti keletą skirtingų vaidmenų.

O kol mama bando įsitvirtinti darbe, tėvas paniręs į savo veiklas, vaikus prižiūri puikioji auklė. Auklės vaidmuo – dar viena plačiai nagrinėjama tema romane. Nors Luiza – savotiškas auklės variantas, t.y. nuo pat pradžių kyla mintis, kad ji yra keistoka, jos atsidavimas vaikams ir namams nuo pat pradžių vos ne liguistas, vėliau, kai kiek atsiskleidžia jos santykiai su mirusiu vyru, dukra, vėlgi galima daryti įvairias išvadas. Tačiau paliečiami ir bendriniai klausimai, susiję su auklės darbu apskritai. Auklė – žmogus, kuris ateina į namus ir tikėtina, kad neretai būna kur kas daugiau laiko juose nei patys namų šeimininkai. Laikui bėgant ji pažįsta kiekvieną kampą, sužino šeimininkų įpročius, gali papasakoti ne vieną istoriją ir ganėtinai smulkiai apibūdinti šeimą. Dėl nuolatinio buvimo su šeimos nariais ji ir pati tarsi tampa viena iš jų, bet tuo pačiu išlieka ir visai svetimas asmuo, būnantis čia tik dėl to, kad jai moka. Ir čia susiduriama su ribomis, jų (ne)brėžimu. Kiek ribų peržengė kiekvienas romano veikėjas? Kad ir kaip individualu tai galėtų būti kiekvienoje situacijoje, bet atrodo, kad nemažai. Dargi puikiai parodoma, kiek auklė gali žinoti apie savo darbdavius, o šie beveik nieko nežinoti apie tai, ką ji veikia, kai nedirba (toks jausmas, kad ji tuomet nė neegzistuoja. Ir kaip tuomet keista ją netikėtai pamatyti einančią gatvėje toli nuo darbdavių namų). O kaip pati auklė jaučiasi augindama vaikus, kurie laikui bėgant tampa tarsi jos pačios, leisdama su jais kur kas daugiau laiko nei patys tėvai, bet tuo pačiu ir nujaučianti, kad bet kurią dieną jos paslaugų gali būti atsisakyta? Iki šios knygos nė nebuvau pagalvojusi, kad auklės vaidmuo galėtų būti taip atvirai, giliai narpliojamas, kiek jame įvairiausių ypatumų, vertų analizės, keliamų klausimų.

Ir be abejo, ateina laikas ir vis labiau augančiam ir besiplėtojančiam tėvų bei auklės konfliktui. Ne, čia nekeliamos dramos, visai pakanka ir to tylaus, neretai tik nuojautomis, žvilgsniais, detalėmis aplinkoje, pavieniais veiksmais parodomo nepritarimo, priešiškumo, jausmo, kad kažkas čia visgi ne taip. Pradžioje kėlusi džiaugsmą, nuostabą auklės atsidavimu, prisitaikymu prie šeimos norų, atsiradimo darbe bet kada, kai tik jiems reikia, tvarkos palaikymu, pamažu vis didesnis įsitraukimas į šeimos planus, bandymas įdiegti savo taisykles, laisvės jautimas, konkuravimas, jausmas, jog auklė tiesiog per daug užima vietos namuose, jų gyvenimuose, Polį ir Miriam ima erzinti bei slėgti, jiems kyla noras priešintis, tarsi ginti savo erdvę. Luiza tuo tarpu irgi savaip išgyvena tą nebylų konfliktą, tačiau nė viena pusė taip ir neprieina prie paprasčiausio sprendimo. Autorė savo gan lakonišku rašymo stiliumi bei kuriamomis situacijomis kuria įtaigią atmosferą, kurioje daug nerimo, niūrios nuotaikos ir, rodos, kiekviena detalė rodo apie neišvengiamą baigtį. Vienas iš įsimintinų tokių momentų – kai Miriam pagalvoja, jog auklės atleidimas negarantuotų, kad Luiza išnyks iš jų gyvenimo visiems laikams.

Pasakyti norėtųsi dar daugiau, plėtoti kiekvieną jau paliestą temą – irgi, bet kol kas įsivaizduoju, kad viską, kas liko neišsakyta, reikia pasilikti sau ar gyviems pokalbiams. „Lopšinė“ paliečia keletą temų, kurios nagrinėjamos iš kelių pusių, nesilaikant tik vienos tiesos. Autorė rašydama išliko tik stebėtoja, nevertinanti veikėjų poelgių, o tik aprašanti juos. Išplėtoti, įvairiapusiai charakteriai, priežasčių paieška, įtaigi atmosfera, malonus rašymo stilius – vieni privalumai. Perskaičius tik norėjosi, kad toji tragedija užsibaigusi diena būtų išsamiau aprašyta, bet ir dabar viskas išties labai neprastai.