10.55. Kati Hiekkapelto „Klajūnai“

Užsivedžiau su detektyvais, bet nieko sau negaliu padaryti – ypač vakarais po darbo jos kur kas tinkamesnės nei visos rimtosios, kurioms stengiuosi skirti savaitgalius. Taigi, buvo „Kolibris“, tuomet „Bejėgiai“, o visai neseniai pasirodė ir trečioji dalis apie Aną Feketę – „Klajūnai“, kurią vos prieš keletą dienų ir pabaigiau skaityti.

Ana grįžta atostogų į savo gimtuosius namus Serbijoje. Tačiau poilsiui lemta greitai užsibaigti, kadangi miesto šventėje pavagiama jos rankinė, o  jau kitą dieną vagis randamas negyvas. Vietinė valdžia greitai nutraukia tyrimą, argumentuodama tuo, kad vyras nuskendo, tuo tarpu Anai atrodo, kad ši mįslinga mirtis netiriama vien todėl, kad mirusysis – romas. Aplinkiniai prašo jos nustoti domėtis šia tema, tačiau moteris nepasiduoda, o išgirstos abejonės dėl prieš daugelį metų jos šeimoje nutikusios nelaimės kaltininko tik dar labiau paskatina stengtis kuo greičiau išsiaiškinti vagies žudiką.

Rašytoja ir toliau rašo socialinėmis temomis, tad šalia detektyvinės siužetinės linijos ji skatina atkreipti dėmesį į tai, kas aktualu, dialoguose, monologuose išsakomi įvairūs argumentai, samprotaujama, kas sukelia vienokias ar kitokias žmonių reakcijas, įsitikinimus. Šįkart atsigręžiama į romus bei pabėgėlius. Pastarųjų vis daugėja Anos gimtajame mieste, kol vieni gyventojai nusiteikę priešiškai, kiti stengiasi iš jų pasipelnyti, pagrindinė pokalbių tema – irgi pabėgėliai. Tad pagrindinė veikėja, besijautusi vieniša Suomijoje, kurioje gyvena, net ir grįžusi ten, iš kur kilusi, negali jaustis sava dėl besiskiriančių nuomonių. Tiesa, knygos autorė nemoralizuoja, o kadangi tai – tik šalutinė tema, neužsiima pernelyg giliu analizavimu, tačiau man vis vien visad patinka detektyvinio žanro literatūroje rasti ne vien tyrimą, bet ir paliestą kokią kitą įdomią temą, tad pliusas rašytojai bei šiai knygų serijai.

Nors nesugalvoju, kuo „Klajūnai“ skiriasi nuo ankstesnių dalių, bet ši dalis man labiausiai patiko, todėl itin džiaugiuosi, kad nenutraukiau pažinties su šia serija. Įdomi, greitai skaitoma, sunku būdavo numesti į šalį, nes atrodydavo, kad gal dar vieną skyrių neužsimerkusi (po darbo sunkiau būna ilgiau prie teksto sėdėti. Todėl ir apžvalgos neretai pasipila tik savaitgaliais) perskaitysiu, nes įdomu, kas toliau bus. Na, gal nėra ji baisiai nenuspėjama, bet kadangi labiau už spėliones mėgstu tiesiog sekti siužetą ir jau pasiekusi vieną ar kitą išsiaiškintą faktą pagalvoti, kiek vykęs rašytojos sprendimas buvo būtent taip pasukti įvykius, tai vertinu labiau įsitraukimą. O įsitraukti pavyko, tiesą sakant, taip ir norėjosi dar daugiau Anos nuotykių. Mačiau, kad ketvirtoji dalis yra, tikiuosi, kad lietuviškai sulauksime jos.

Reklama

10.17. Kati Hiekkapelto „Bejėgiai“

Tai antroji serijos apie Aną Feketę dalis (pirmoji – „Kolibris“). Ana – Jugoslavijos vengrė, dirbanti Suomijos policijoje bei kartu su kolegomis tirianti kriminalinius nusikaltimus. Šįkart viskas prasideda, kai miško kelyje tamsiu paros metu suvažinėjamas senukas. Tačiau automobilį vairavusi mergina teigia, kad jis jau gulėjo, dar prieš jai atsitrenkiant į jį, visai neįmanoma atsekti, iš kurios pusės auka pasirodė, o netrukus visai netoli nusikaltimo vietos randamas peilis ir krauju nusidažęs sniegas. Tarsi nebūtų gana visos sumaišties, Anos partneris Eskas, tirdamas Suomijoje pasirodžiusios tarptautinės nusikalstamos grupuotės veiklą, sulaiko jauną nelegalų imigrantą iš Pakistano, reido metu buvusį narkotikų platintojo namuose. Netrukus paaiškėja, kad miške rastas senukas gyveno tame pačiame name esančiame bute.

Kalbant apie tyrimą, kuris ir yra svarbiausia kūrinio dalis, tai skaityti buvo įdomu. Kartu su tyrėjais kurį laiką iki galo negalėjau sudėlioti vientiso vaizdo, kas įvyko ir kaip tiksliai siejasi visi nusikaltimai. Skaitytojams pateikiama kiek daugiau informacijos nei Anai ir Eskui, tai gelbėjo susidėlioti galvoje atskiras detales, bet tuo pačiu pateikė ir dar daugiau klausimų, nes atrodė, jei vienas nusikaltimas susijęs su atitinkamu veikėju, tai kaip įvyko tas kitas (aha, sunku rašyti, kai nesinori išduoti daugiau detalių). Kai kurie antraeiliai veikėjai blaškė savo pasirodymais, merginos, kaip įtarta, partrenkusios senuką, bandymas susidraugauti su Ana net ir erzino, taip ir norėjosi, kad galop būtų išsiaiškinta, kad įtariamoji prisidėjo prie kurio nors nusikaltimo (o kartu nesinorėjo, nes nujaučiau, kad tai reikštų daug perdėtų emocijų iš jos pusės). Pabaigoje jautėsi skubotumas, kas kiek prieštaravo iki tol buvusiam gan lėtam tempui, tai tikriausiai ir kišo koją, kad likčiau iki galo patenkinta, kaip buvo užbaigti abu tyrimai. Visgi paskutinis skyrius suintrigavo, taip ir norėjosi dar bent menkiausio pratęsimo, sužinoti, kaip viskas pasibaigė tame skyriuje esantiems personažams. 

Pirmojoje dalyje nemažai buvo kalbama apie imigrantus, vietinių požiūrį į juos, Anai teko kęsti Esko spaudimą dėl savo tautybės. Šioje knygoje minėtos temos irgi gvildenamos, kalbama apie priežastis, dėl kurių kitataučiai atvyksta į Suomiją, pateikiamas požiūris į juos, ypač, jei pasirodo, kad įtariamasis nėra vietinis. Tiesa, buvusi nesantaika tarp abiejų partnerių jau, galima sakyti, pamiršta, šįkart iškeliami kiti abu veikėjus paliečiantys sunkumai. Eską kankina sveikatos problemos bei dvejonės, ar dar ilgai dėl amžiaus ir fizinės savijautos sugebės atlikti savo pareigas tinkamai. Tuo tarpu Ana neranda sau vietos dėl jaučiamos vienatvės, iš alkoholio liūno neišbrendančio brolio ir sergančios močiutės, kurios negali aplankyti dėl didelio atstumo ir darbinių įsipareigojimų. Žvelgiant į viso kūrinio įvykius, susijusius su asmeniniais pagrindinių veikėjų gyvenimais, galima pasidžiaugti, kad nestovima vietoje, jaučiamas dinamiškumas, net ir paskutinė Aną pasiekusi žinia atrodė kaip gan netikėtas posūkis (tačiau pagal pateiktas užuominas spėju, kad tai visai neturės įtakos tolesniems išoriniams įvykiams, nebent moters galvoje karts nuo karto suksis su tuo susijusios mintys). Autorė stengiasi paliesti jausminę pusę, pateikti veikėjus ne tik kaip veiksmus atliekančius, bet ir žmogiškus personažus, kurie dvejoja, svarsto, reaguoja ir pagal tai keičia (ne visada) savo elgseną. Visgi norėtųsi iš centre esančių personažų daugiau charizmos, kažko, kas išskirtų juos iš masės kitų tyrėjų, o ir sentimentalumo kai kada per daug, jaučiamas pasikartojimas (kita vertus, kai kas nors graužia, juk ir yra pergalvojama daugybę kartų).

Antroji dalis, kurią galima skaityti ir kaip atskirą knygą (tiesa, nesijaus tęstinumo, susijusio su tyrėjų gyvenimais, yra nereikšmingų Kolibrio tyrimo užuominų), man patiko ne mažiau už pirmąją. Nors ši serija ir turi trūkumų (pavyzdžiui, ne tokius charizmatiškus tyrėjus), tačiau tyrimas, nusikaltimų narpliojimas įtraukia, taip ir norisi sužinoti, kaip autorė viską sudės visus įvykius į logišką ir vientisą veiksmų seką, kokius argumentus pateiks. Mano norimų perskaityti knygų krūvoje vis daugėja detektyvų (prieš metus tikriausiai nebūčiau įtarusi), o kiekvienas perskaitytas vis skatina ieškoti kitų, įdomesnių (ar tiek pat įtraukiančių), tad Anos Faketės serija neabejotinai irgi prisideda prie paskatinimo nepaleisti šio žanro.

9.40. Kati Hiekkapelto ,,Kolibris“

Atrodo, kad 2018-uosius galėsiu įvardinti detektyvų metais, nes šiemet juos skaitau ne tai taip ir retai, palyginus su ankstesniais metais. Paskutinė perskaityta knyga – taip pat minėto žanro atstovė, priklausanti serijai apie Aną Faketę (leidykla žada išleisti ir kitas dalis).

Ana Faketė – smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus naujokė. Nors iš pažiūros daugelis ją priima draugiškai, būtent priskirtas partneris Eskas nuo pradžių rodo nepasitenkinimą jos buvimu. Greitai paaiškėja, kad jis nemėgsta imigrantų, o Ana – būtent viena iš jų. Moteris – Jugoslavijos vengrė, vaikystėje su šeima dėl karo privalėjusi atsikraustyti į Suomiją. Negana to, kad kolega rodo priešiškumą, jau pačią pirmąją darbo dieną tenka imtis rimtų užduočių: paauglė, telefonu besikreipusi į policiją pagalbos, vėliau ima viską neigti, o bėgimo trasoje rastas lavonas – pirmas, tačiau, kaip išaiškės, ne paskutinis – panašios aplinkybės ir pas aukas kišenėje rasti vienodi pakabukai, leidžia įtarti, kad apylinkėse siautėja serijinis žudikas.

Man patinka, kai detektyvuose šalia tyrimo nagrinėjamos ir kitos temos. Šiuo atveju, nemažai dėmesio skiriama imigrantams, vietinių nuomonei apie juos. Ana sulaukia kreivų žvilgsnių ir pašaipų ne tik iš Esko, bet ir iš kitų sutiktųjų. Tiesą sakant, kai kada net nėra aišku, ar jie iš tiesų kreivai žiūrėdavo, ar Ana dėl karts nuo karto jaučiamo svetimumo bei vienišumo pernelyg jautriai vertindavo kiekvieną žvilgsnį. Pateikiamos priešingos nuomonės, tačiau, kas svarbiausia, nesistengiama imigrantų pateikti tik viena kažkuria spalva (juoda arba balta) – pritariama požiūriui, kad tiek tarp vietinių, tiek tarp iš svetur atvykusių gyventi žmonių yra ir veltėdžių, nedirbančių bei laukiančių, kol valstybė juos parems, ir darbščių, siekiančių aukštų tikslų asmenų. Viena iš pastarųjų – Ana, kuri nepaisant silpnumo akimirkų, pateikiama kaip stipri, savo vertę žinanti moteris. Ryžtinga, užsispyrusi, kovojanti už savo teisybę ir už save, gebanti parodyti savo stipriąsias puses, profesionalumą ir atkaklumą – visos šios savybės veda ją tolyn, o aplinkiniai ją ima vis pozityviau vertinti. Tokio charakterio veikėja tinka detektyvo žanrui, tad džiaugiausi, kad Ana nėra viena iš tų verkšlenančių, kurios po kiek laiko atsiskleidžia kaip visai kitokios, staiga randa jėgų ir drąsos visokiems žygdarbiams. Anos personažas – vientisas, neblogai išplėtotas, todėl įtikinantis.

Pagrindinė kriminalinė istorija ganėtinai paini. Įtariamųjų vis daugėja, motyvų, kodėl vienas ar kitas galėjo tai padaryti – irgi, tad skaityti įdomu. Sakyčiau, kad pradžia buvo lėta, ilgokai pradėta ji gulėjo ir ranka nekilo prie jos, bet užteko tik kiek daugiau perskaityti, kad antrą pusę knygos įveikčiau per vieną vakarą.

Visgi šalutinė detektyvinė linija labiau intrigavo. Į kai kuriuos skyrius įterpti paauglės pasakojimai apie praeitį ir kaip buvo nueita iki to, kas jos namuose vyksta dabar, ne tik leisdavo kiek nutolti nuo serijinio žudiko paieškų, bet ir keldavo smalsumą. Kaip pasibaigs ši istorija buvo ne ką mažiau įdomu nei ieškomo nusikaltėlio tapatybė. Gal todėl pabaigoje kiek nusivyliau – kulminacija ir atomazga, susijusi su šia paaugle, atrodė per daug skubota ir iki galo neįtikinanti.

Nors ne tik aukščiau minėtos šalutinės linijos pabaiga blanki – ryškesnės kulminacijos, didesnio netikėtumo išsiaiškinus žudymo priežastis norėjosi sulaukti ir iš pagrindinės istorijos. Visgi žudiko tapatybės atspėti nepavyko, tad sakyti, kad viskas buvo aišku ir nuspėjama, negaliu.

,,Kolibris“ turi ne tik stiprią, bet ir žmogišką (t.y. kai kada klystančią, krentančią žemyn ir vėliau vėl kylančią) pagrindinę veikėją, intrigą kuriantį siužetą, susitelktą ne tik į nusikaltimus, bet ir į žmonių tarpusavio santykius, imigrantų padėtį visuomenėje. Tik labai norėjosi įsimintinesnės ir įtaigesnės kulminacijos bei pabaigos.