10.47. Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“

Metas vaikų literatūrai. Dar viena K. DiCamillo knyga mano rankose, šįkart apie peliuką Desperą. Prieš kurį laiką perskaitytas autorės pasakojimas apie triušį Edvardą Tiuleiną labai patiko (atsiliepimą galite rasti čia), tad ir iš šios tikėjausi nemažai.

Perskaityti šios istorijos greitai niekaip nepavyko. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, taip ir šioje atradau nemažai įžvalgų, kurios priverčia sustoti ir mane, jau seniai iš vaikų amžiaus išaugusią skaitytoją. Įdomios iliustracijos taip pat neleido greitai versti puslapių, nes norėjosi jas apžiūrėti, pasigėrėti, kaip autorius (Remigijus Januškevičius) interpretavo kai kuriuos aprašytus vaizdus ir juos perteikė savo piešiniais. Tad galiausiai didžiąją dalį kūrinio ir perskaičiau šį šeštadienio rytą, kai žinojau, kad nėra kur skubėti ir galiu ramiai pabūti su savo mintimis ir lėtai mėgautis skaitymu.

Istorija prasideda, kai gimsta peliukas Desperas. Jis – kitoks nei daugelis, nes turi kur kas didesnes ausis, yra neįprastai mažas, o vietoj to, kad graužtų knygas, jas skaito. Jis mėgsta pasakas ir daug svajoja, tad nenuostabu, kad įsimyli karalaitę, kurios rūmuose ir gyvena. Tačiau kitoms pelėms tai atrodo nesuprantama ir pavojinga, todėl Desperas yra nuteisiamas. Taip prasideda jo nuotykiai.

Pasakojimas prasideda tokiais žodžiais: „Pasaulis tamsus, ir šviesa yra ypatingos vertės“ – tamsai ir šviesai (gėriui ir blogiui) skiriama daug dėmesio visame kūrinyje. Kai kada apie jį kalbama taikliai, istorija gali įkvėpti siekti svajonių, siekti šviesos, tačiau šį kartą istorija kėlė dvejopą įspūdį. Viena vertus, kai kuriems veikėjams sekėsi po truputį brautis savo tikslų link, įrodyti, kad net ir tuomet, kai nieko kiti iš jo nesitiki, jis gali pasiekti to, apie ką svajoja. Žinoma, Desperas, mielas didžiaausis peliukas, yra viso to centre. Bet buvo ir kitų veikėjų, kurių likimai vystėsi gan keistai. Taip, autorė nekuria standartiškų istorijų, pas ją nemažai tamsos, tad reikia nusiteikti, jog nebus viskas vien tik gražu, tačiau kai kada atrodė, kad stereotipai nugalėdavo ir kai kuriems veikėjams nebuvo jokių prošvaisčių keistis. Logiška, kad ne kiekviena gali tapti princese, bet tos skriaustos mergaitės istorija sukėlė daug visokių klausimų (jos kvailumas bei nenuovokumas gali būti patirto apleistumo ir skriaudimo padarinys, bet niekam tai neįdomu, nes iš jos tik šaipomasi ir ja naudojamasi), žiurkės istorija irgi liūdnoka. Jei jau blogas, negeras veikėjas, tai jau ir nebesijaus niekuomet iki galo laimingas – tik tokia išvada man sukosi galvoje. O gal kažko nesupratau?

Itin gražus leidimas, turinys kėlė daug įvairių emocijų, tik gaila, kad kai kurios iš jų kilo dėl paties kūrinio ypatumų bei keistokų autorės sprendimų.

Yra ir filmas – The Tale of Despereaux.

10.30. Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“

Sekmadienį pradėjau su labai gražia knyga. Jau kurį laiką buvau išsiilgusi vaikams skirtos literatūros, tokiu būdu kelią į mano namus atrado pora K. DiCamillo knygų, vieną jų šįryt ir perskaičiau. O graži ji ne tik savo leidimu, bet ir pačia istorija, kuri ne mažiau įdomi gali pasirodyti ir visai nebe vaikiško amžiaus skaitytojams.

Tai pasakojimas apie Edvardą Tiuleiną – porcelianinį triušį, maždaug metro ilgio ir turintį net keletą skirtingų šilkinių drabužių ir aksesuarų. Dešimtmetė Abilena labai jį myli, tačiau Edvardas per daug susirūpinęs savimi ir nė negirdi, kai mergaitė šnabžda jam apie savo meilę. Didžioji triušio kelionė prasideda tuomet, kai visai šeimai keliaujant garlaiviu Edvardas netyčia išmetamas už borto. Savo kelionėje jis sutinka žmonių, kurie pamažu ima keisti triušį ir atveria jam iki tol nepažintus jausmus.

Ir tai vienas tų kartų, kai pritrūkstu žodžių, bet vis tiek norisi kiek įmanoma papasakoti įspūdį. O įspūdis geras, nes knygoje – visko gan nemažai. Nors pats Edvardo virsmas – šviesus, bet ėjimas jo link, nuotykiai, kuriuos jis patiria, turi ir liūdnų atspalvių. Kaip galima suprasti, Edvardas sutinka ne vieną žmogų, vadinasi, bus išsiskyrimų. Kiekviena sutikto žmogaus istorija patraukia dėmesį, nes ten ir veikėjų tarpusavio santykiai, ir požiūris į kitą, net ir į žaislą bei jo paskirtį – skirtingi. Paprasta kalba, bet patraukliai ir įdomiai kalbama apie įvairius skaudulius ir meilę, kuri visad kažkur netoliese, apie tikėjimą (pokyčiais, būsimais nutikimais ar kt.) ir laukimą, kurie reikalingi kiekvienam. Paprastos gyvenimiškos tiesos, kurias verta sau priminti, ir kurios nežinia kodėl, bet vaikiškoje literatūroje daug dažniau paliečia nei tuomet, kai jos narpliojamos suaugusiems skirtose knygose.

Tai viena tų knygų, kurias norisi karts nuo karto vėl ir vėl atsiversti, ir kurios nepriklauso kažkokiai amžiaus kategorijai. Iliustracijos, beje, irgi gražios, bet „Nieko rimto“ šiuo klausimu nesu tikra, ar jau buvo nuvylusi.

Beje, yra ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklis, sukurtas pagal šią istoriją. Džiugu, kai tokias knygas pastebi.