12.57. Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“

Iki šių metų apie „Mes visi nesavame kailyje“ kažkodėl visai nieko nežinojau, nors ji seniai išleista lietuviškai, o taip pat 2014-aisiais buvo patekusi į Booker trumpąjį sąrašą (tai lyg ir turėjo plačiau nuskambėti?). Prieš keletą mėnesių užkliuvo akys už vieno atsiliepimo, o po kiek laiko el. knygyne ją įsigijau vos už kelis eurus.

Koledžo studentė Rozmari turi pasiruošusi keletą istorijų tiems atvejams, kai jos prašoma papasakoti apie vaikystę ir tėvus. Visgi, kad ir yra tiesos tuose pasakojimuose, svarbiausia dalis taip ir lieka neatskleisti. Merginos sesuo ir brolis yra dingę, o su tėvais ji palaiko gan formalius santykius. Kas ten įvyko toje praeityje ir kaip gavosi, kad dalis šeimos – dingę, išaiškėja knygos eigoje. Beje, vienas esminis faktas yra minimas kai kurių skaitytojų apžvalgose, gal ir angliškoje anotacijoje, tačiau mūsiškė leidykla nusprendė neatskleisti jo nugarėlėje. Sakyčiau, kad geriau to fakto ir išvengti, nes kitu atveju neliks intrigos.

Romanas persmelktas kaltės jausmo. Pasakotoja – pati Rozmari, jaučiasi kalta dėl to, kas įvyko prieš daug metų. Panašų jausmą nešiojasi ir kiti jos šeimos nariai. Tačiau jie ilgus metus nesugeba išsikalbėti ar bent prieiti prie skaudančios temos. Kaip ir norėtųsi priekaištauti, kad viskas čia dėl to tylėjimo – jei ne jis, galėtų ir knygos nebūti, bet kaip tik šiandien galvojau apie Tą savo šeimos temą, kuri irgi vargu, ar kada bus išskleista ant stalo, tad suprantu, kaip gali būti sudėtinga išsikalbėti. Tik pabaigoje atrodė, kad ne taip ir sunku. Tai tiek tylos tarp veikėjų buvo vien tam, kad vėliau viskas įvyktų šviesos greičiu? Gal tai iki galo ir neįtikina. Ir dar vis išlįsdavo Rozmari nepritapimas prie kitų, jos ankstyvosios vaikystės patirtys taip giliai įsirėžusios, kad ji vis dar nesugeba jaustis sava tarp aplinkinių, įsiliejanti į aplinką kartu su kitais. Yra įdomių su tuo susijusių minčių ir pasvarstymų.

Knygoje viena iš svarbiausių temų – eksperimentai su gyvūnais. Skaitydama sudominusį atsiliepimą susidariau įspūdį, kad visko bus daugiau, atviriau, šlykščiau. O čia išsiplečiama kur kas mažiau, be smulkių aprašymų, tačiau pakanka ir tiek, kad pasidarytų nemalonu, o visi vaikystėje (ir ne tik) matyti filmai ir serialai, kuriuose laukiniai gyvūnai pateikiami kaip vieni iš pagrindinių veikėjų, nebeatrodytų tokie nekalti.

Atrodo, romanas turi nemažai geros knygos bruožų – intrigą (jei iš kažkur nesužinojote To siužetinio vingio), įdomią ir provokuojančią temą, ne visai patikimą pasakotoją, kuri kas kiek laiko keičia faktus. Ir visgi pačiam tekste kažko pritrūko. Ėmiau šią knygą su mintimi, kad per savaitgalį perskaitysiu, bet pasakojimas tiek sunkiai skaitėsi (nors nieko ten sunkaus ar įmantraus nėra), kad dar visą šį šeštadienį mėginau kažkaip iki pabaigos nusigauti. Viena vertus, įdomu, bet, kita vertus, tiesiog neįtraukė, o paaiškėjus tam esminiam faktui, dar ir intrigos neliko (nors dar tikrai nebuvo atsakyti visi klausimai).

Beje, man patinka pavadinimas. Toks savotiškas, plačiai suvokiamas ir patraukiantis dėmesį.

Kaip visada, patikrinau, ar knyga nebuvo ekranizuota, ir suradau, kad We Are All Completely Beside Ourselves taps mini serialu, o pagrindinį vaidmenį atliks Natalie Portman (imdb nuoroda).