11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.