8.43. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“

„Pabaigos jausmas“, už kurį autorius gavo Booker’io premiją, padalintas į dvi dalis. Pirmojoje pateikta keturių jaunuolių draugystė, o labiausiai koncentruojamasi į Tonį Vebsterį, jo gyvenimą, romantinius santykius. Antrojoje dalyje Tonis vaizduojamas jau senatvėje, gyvenantis ramų gyvenimą, kurį sudrumsčia vieną dieną gautas laiškas. Jis paskatina ne tik susitikti su seniai matytu žmogumi, bet ir prisiminti prieš daugybę metų įvykusius įvykius.

J. Barnes romanas kalba apie prisiminimus, kurie gali būti klaidinantys dėl subjektyvaus suvokimo, kai viską žmogus priima taip, kaip jam pačiam patogiausia, kai bando pateisinti tai, kas buvo įvykę ar tiesiog prisimena pašalines detales, atmesdamas tai, kas galėtų būti svarbiau ir reikalingiau. Neapsieinama ir be praeities klaidų, jų įtakos ateities įvykiams. Apskritai, kas krito į akis nuo pat pradžių – tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena tie patys veikėjai. Dėl to pradžioje jau džiaugiausi, kad šįkart bus kur kas geresnė patirtis skaitant J. Barnes nei buvo prieš tai. Tačiau ties antros dalies pradžia visas susidomėjimas krito žemyn gan greitai. Siužetas kažkur pasimetė (ne, knygoje viskas tvarkinga su juo, tik pačiai visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo), viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių išvengta būtų. Bet tuomet tikriausiai nebūtų apie ką rašyti. Pabaigoje visko pripinta nemažai, kažkiek vėl pasijaučiau įtraukta siužeto, nori nenori pradedi galvoti, kas ir kaip čia, ar nieko nepraleidau anksčiau, kol visi taškai susidėliojo. Nors dramų ir melodramų per daug gavosi gale. O gal tik man norisi kabinėtis.

Galėjo būti ir geriau (arba blogiau). Ir nors kurį laiką vargiai kažką iš J. Barnes dar bandyčiau skaityti, neneigsiu, kad geba jis rašyti, nes kai kuriuos puslapius su pasimėgavimu skaičiau. Deja, tas minėtas visiškai neįtraukęs gabalas romano visgi užsitęsė per ilgai, kad galėčiau dar daugiau gerų žodžių parašyti.

Dar netikėtai radau tik šiais metais pastatytą romano ekranizaciją.

Reklama

8.41. Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“

Julian Barnes knygos ilgai badė akis, bet ne tiek, kad kurią nors atsiversčiau ar perskaityčiau. Užtat atostogoms pasiėmiau iš karto dvi. Pirmoji – „Gyvenimo lygmenys“, kurioje pateikiamos trys istorijos. Pirmojoje pasakojama fotografiją ir oreivystę, o centre atsiduria prancūzų fotografas Nadaras, kuris pirmasis padarė nuotraukas iš oro. Antroji – armijos pulkininko Fredo Barnabio ir prancūzų aktorės Saros Bernar meilės istorija. Trečioji – paties autoriaus išgyvenimai po jo mylimos žmonos mirties. Visas istorijas jungia ta pati mintis: kai sudedami du dalykai, niekada nebuvę kartu, į vieną, pasaulis pasikeičia.

Graži mintis, o dar gražesnė – trečioji dalis, kurioje aprašoma netektis. Ir ji ne tik graži, bet ir atvira, skaudi, liūdna, pilna sakinių, ne tik sakinių, bet ir ištisų pastraipų, kurias norisi užsirašyti, cituoti ir įsiminti. Ir net nesvarbu, kad kol kas neteko nieko panašaus išgyventi. Pajausti, nors mažumėle bandyti suprasti, gėrėtis gebėjimu taip apibūdinti savo savijautą vis vien sugebėjau. Deja, pirmoji ir antroji dalys taip ir liko nė trupučio nepalietusios – nei skaitymo momentu, nei tuomet, kai jau buvau užbaigusi knygą ir galvojau, kad galgi dabar jau įvyks tai, kad galėsiu girti knygą kaip vientisą kūrinį, o ne tik kaip tą, kurioje yra toji gražioji trečioji dalis.

Užtat netyčia vėl pataikiau ant Orfėjo istorijos, kurią beskaitant vėl visos galimos teorijos dėl T. Vaisetos knygos galvoje susimaišė.