12.64. José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“

Kol „Kitos knygos“ leidžia anksčiau lietuviškai pasirodžiusias J. Saramago knygas (smagu, kad kažkas būtent dėl naujųjų leidimų atras šį puikų rašytoją), „Odilė“ nustebino itin trumpu ir anksčiau lietuviškai neleistu kūriniu.

Apie pasakos siužetą nepasakosiu dėl itin mažos apimties. Visgi keliasdešimties puslapių visiškai pakanka įžvelgti jau pažįstamą J. Saramago braižą, prisiminti, kaip skaitydama kiekvieną rašytojo knygą mėgaudavausi jo sakiniais, pasakojimo stiliumi ir išskirtine skyryba. Viena vertus, atrodė, kad pasibaigė viskas per greitai, nespėjau net normaliai įsitraukti. Iš kitos pusės, kai pagalvoju apie patį pasakojimą, atrodo, kad trukmė – visiškai pakankama. Yra truputis mistikos, šiek tiek filosofinių pamąstymų ir pamokymų, gyvenimiškų pastebėjimų, pati knygos mintis irgi graži ir aktuali savo tema. Tik bent jau man pasakojimo forma nustelbė patį siužetą ir išsakomas mintis.

Negaliu neparašyti ir apie patį knygos leidimą. „Pasaka apie neatrastą salą“ išleista gražiai, o spalvoti puslapiai – išties nekasdieniškas pasirinkimas vietinėje leidyboje. Tačiau net ir žinant, kad knygoje maždaug 70 puslapių, pavarčius kilo nusivylimas, nes tekstu pripildytų puslapių – kur kas mažiau. Visi tušti lapai, net jei ir paspalvoti, ilgainiui atrodo beprasmiai, o žinant, kad užsienyje šis pasakojimas iliustruojamas akį traukiančiais piešiniais, nusivylimo atsirado kiek daugiau. Be abejo, piešiniai būtų pakėlę knygos kainą, tad tikėtina, kad savikaina atliko lemiamą vaidmenį, sprendžiant vizualinę leidinio dalį. Tačiau dabar galvočiau, kad tokiu atveju ši pasaka galėjo būti arba trumposios prozos rinkinio dalimi (tik nesu tikra, kiek tokių kūrinių jis yra parašęs), arba kaip priedas prie kurio nors J. Saramago romano.

10.8. José Saramago „Kainas“

J. Saramago kūryba man žinoma jau ilgą laiką. Tai berods ketvirtoji autoriaus knyga, kurią perskaičiau, tad jau drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų.

Kaip ir „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, taip ir šioje knygoje perkuriami Biblijos siužetai ir charakteriai. Pradedama nuo Adomo ir Ievos, o netrukus įvykių centre atsiduria jų sūnus Kainas, kuris nužudęs savo brolį Abelį, pasmerktas amžinoms klajonėms. Keliaudamas erdve ir laiku jis stebi ir dalyvauja gerai žinomuose Biblijos įvykiuose. Jis mato, kaip Abraomas ruošiasi paaukoti savo sūnų Izaoką, kaip statomas Babelio bokštas, sunaikinama Sodoma ir Gomora, kokios kančios aplanko Jobą bei stebi, kaip statomas Nojaus laivas ir kaip juo bandoma išsigelbėti nuo tvano.

Siužetas specifinis, tad skirtas ne kiekvienam. Ir net nesakyčiau, kad žmogus turi būti būtinai netikintis, svarbiau už pažiūras yra mokėjimas kritiškai vertinti ir matyti šią knygą kaip atskirą kūrinį, o ne kaip erezijas skleidžiantį tekstą. Manyčiau, kad būti girdėjus ar nors kiek susipažinus su minėtomis Biblijos istorijomis galėtų būti privalumas, įtariu, kad tai irgi gali turėti įtakos įspūdžiui. J. Saramago interpretacijas skaityti buvo įdomu (kaip ir tuomet, kai skaičiau „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“), autorius labai taikliai įdeda savo kūrybinius pataisymus (jei taip galima įvardinti), kelia klausimus ten, kur juos verta užduoti, verčiant abejoti ir suklusti ne tik skaitytoją, bet ir pačius veikėjus. Nors neatsisakoma ir mitinių būtybių, tačiau bendrai vertinant personažai atrodo ganėtinai žemiški, t.y. abejojantys, klausiantys, neretai nepasitenkinantys tokiais atsakymais, kad „tokia buvo Dievo valia“ ar kt.

Rašymo stilius – būtent toks, kokio būtų galima tikėtis iš J. Saramago. Jis lieka ištikimas savo ilgiems sakiniams, dialogų neskyrimui į atskiras pastraipas, tačiau skaityti nėra sudėtinga, anaiptol – didelis malonumas. Kokybiškas tekstas kelia tik vieną mintį: jo tiesiog per mažai, ši knyga – vos ~130 puslapių teturinti, tad, rodos, vos atsiverčiau, o jau ir paskutinis puslapis. Siužetas bei jo pateikimas nėra vien tik rimtas – kai kada dėl netikėto pasirodymo nustebindavo subtilus humoras.

Galvoju, kiek primirštas šis autorius pas mus, kad ir ne vieną vertimą jo turime. Taip, ir mano rankos vis tiesiasi prie naujų kūrinių (štai ir dabar vasariui pasiruošiau krūvą, kurią sudaro šiemet ar pernai leistos knygos), bet kartu stengiuosi ir bibliotekos neapleisti tam, kad tokios knygos kaip „Kainas“ būtų surastos ir perskaitytos.

5.6. José Saramago ,,Kai mirtis nusišalina“

527a894adf09d62f2996fe7b0449957d3dab4763Kitą dieną niekas nemirė. Taip prasideda J. Saramago knyga. Apie šio autoriaus savitą stilių, kuris jį išskiria iš kitų, jau esu rašiusi ne kartą – tad ne veltui jo knygos vis į mano rankas papuola. Patinka man, kaip jis rašo ir apie ką rašo. Sugalvoja įdomių idėjų ir eksperimentuoja su žmonija: tai jis aklumo epidemiją sukelia, tai, kaip šiuo atveju – panaikina mirtį. Niekas nebemiršta. Sakysite, ar gali kas būti geriau? Bet reikia nepamiršti, kad žmonės ir toliau serga, sensta, patenka į nelaimingus atsitikimus – tik tiek, kad niekas neužsibaigia mirtimi.

J. Saramago pateikia lengvai įsivaizduojamą žmonių reagavimą į pasikeitusią padėtį. Jokio romantizavimo ar nesuprantamo elgesio – tik skaudi, dažnai – tragikomiška realybė, tam tikrų žmonių veiksmai ir mintys, kai ne visuomet klausomasi sąžinės balso. Jau nekalbant apie valdžios žmones, kurie mąsto tik apie pinigus, sumaišties nekėlimą ir pan. Na, bet visgi mirtis yra tai, kas valdo mūsų gyvenimus. Niekada neaišku, kada ji vėl nuspręs imtis savo darbo… O kaip pamatome šiame romane, mirtis yra tvirta, daranti tai, ko norinti ir neatsižvelgianti į kitus, tačiau net ir ją galima palaužti. Tik nė nespėliokime, kokios to pasekmės..

Jei dažnai perskaitę pradžią numanome, kuo maždaug viskas baigsis, tai šiame romane to nėra. Aišku, nebent kaip aš, perskaitėte nugarėlėje esančią anotaciją. Bet nepaisant to, vis vien man tai, kaip viskas rutuliojosi, buvo įdomu, į pabaigą kiek keistai ten viskas užsisuko, bet tas keistumas čia iš gerosios pusės. Tiesiog, kaip minėjau, pradžioje apie kažką panašaus nė negalvojau, tik po kiek laiko perskaičiusi anotaciją mąsčiau, kaip viskas, kas susiję su trečiuoju posūkiu, bus pateikta, na, ir man visi sprendimai, kuriuos autorius darė, tiko. Tiko iki pat paskutinio sakinio.

Ir tie jo ilgų ilgiausi sakiniai – po keleto neypatingą stilių turinčių kūrinių buvo sunkoka įsitraukti, todėl ir sugaišau nemažai laiko ją skaitydama, nes pradžioje net ir sunkokai prisiversdavau prie jos prisėsti, tačiau užteko įsivažiuoti, kad po to viskas eitųsi tarsi iš pypkės.

2.30. Jose Saramago ,,Evangelija pagal Jėzų Kristų"

Ši knyga- tai savotiška Jėzaus gyvenimo interpretacija, kurią sukūrė rašytojas Jose Saramago. Religinių temų nesibaidau, netgi įdomu skaityti, kaip įpainiojami Biblijos personažai. Bet visgi manau, kad, prieš skaitant panašaus pobūdžio knygas, reikia nors kiek susipažinti su biblijine versija. Tokiu būdu skaitytojas žinos, kiek paimta iš jos,o kiek ne, nes visgi tai- grožinis kūrinys.

Pati pradžia skaitėsi sunkiai, lėtai. Nepasakyčiau, kad labai įtraukė ar buvo labai įdomu. Bet lūžis įvyko- antroji pusė knygos man pasirodė žymiai įdomesnė. Taip nutiko, mano nuomone, todėl, kad atsirado įdomių diskusijų, pašnekesių. Ypatingai patiko Jėzaus diskusijos su Piemeniu, kuriose išreiškiamos abejonės dėl Dievo gailestingumo ir gerumo. Yra ir daugiau pokalbių, kurie privertė susimąstyti, pagalvoti.

Taip pat, atsirado daugiau veikėjų, kad ir ta pati Marija Magdalietė- versijų grožinėse knygose ar filmuose apie ją esu skaičiusi/mačiusi/girdėjusi  ne vieną (na, kad ir toje pačioje J. Ivanauskaitės ,,Ragana ir lietus“), bet visos jos panašios. Einant į pabaigą, įvykių tempas greitėja, artėja kulminacija, kuri visiems gerai žinoma, tačiau, kuo toliau skaitant, tuo labiau nesuprantama jos reikšmė. Nejaugi nebuvo kito būdo paskleisti tikėjimą?

Ši Jėzaus gyvenimo versija atrodo daug žmogiškesnė ir paprastesnė nei tikroji. Nei jis, nei jo mama Marija ar Juozapas nėra pernelyg išaukštinami. Jie neišsiskiria iš aplinkinių, nėra be nuodėmės. Išlenda ir to laikmečio šeimos gyvenimo peripetijos, vyro ir žmonos, vaikų santykiai. Einant į pabaigą, randame Dievą- bet ne tokį, kokį įpratę matyti (na, bet nesiplėsiu, nes neskaičiusiems nebus tuomet įdomu).

Kas labiausiai įstrigo? Ateitis, kurią įvardijo Dievas ir sąrašas tų, kurie žus dėl to, kad tikėjo Dievu.. Ten kažkas nepaaiškinamo ir žiauraus.

Rekomenduoju.

1.38. Jose Saramago ,,Aklumas“

Tai pirmoji pažintis su įžymiuoju portugalų rašytoju Jose Saramago. ,,Aklumą“ giria daugelis, vadina ją žiauria- tad iš karto panorau ją perskaityti. Iš pradžių, jau skaitydama, maniau, kad būsiu per daug pagyrų jai prisiklausiusi. Atrodė vidutinė knyga, bet… Vėliau negalėjau nuo jos net atsiplėšti.

Romano veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje, mieste, tikriausiai Lisabonoje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką.
Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet skaitytojai stebi vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų.
Tarp visų tų aklųjų yra vienintelė moteris, gydytojo žmona, kuri stebuklingu būdu išvengė šitos epidemijos. Ji vis dar mato. Tačiau apie tai žino tik jos vyras. Prisipažinti apie savo išskirtinumą ji bijo- aklieji lengvai galėtų tuo pasinaudoti… Ji stebi visų aklųjų gyvenimą ir kuo gali, tuo gelbsti, nors po kiek laiko ji vis dažniau susimąsto, kad daug lengviau visą tai ištverti būtų tuomet, jei ir ji nieko nematytų.
Ką darytumėt jūs, jei patektumėte į uždarą patalpą su daugiau nei dviem šimtais likimo valioje paliktais aklaisiais? Ką darytumėt, jei ir jūs būtumėte apakęs? Ar sugebėtumėte likti toks pat civilizuotas žmogus? O gal pamažu virstumėte gyvuliu, kuriam svarbu bet kokiu atveju pavalgyti ir kur nors už kampo išsituštinti, negalvojant, kad po to eis toks pat kaip jūs-neregys- ir įlips į jūsų š.. ? Ką darytumėte, ar priimtumėte brolį, seserį, vyrą, žmoną, galų gale savo paties vaiką, apsikrėtusį (jei taip galima pavadinti) aklumu? Juk ir patys galite tuo apsikrėsti.
Net jeigu dabar atsakote: taip, priimčiau jį, taip, visuomet laikyčiausi švaros, taip, pasidalinčiau paskutiniu kąsniu su visai nepažįstamu, taip, neišprotėčiau likusi baltoje migloje, tai nereiškia, kad būtent taip pasielgtumėte. Gal pirmą, antrą dieną, gal vieną dvi savaites, bet galų gale… Kas įvyktų tada? Ar sugebėtumėte nužudyti žmogų tam, kad gautumėte sudžiūvusios duonos ir parūgusio pieno? Klausimų,skaitant knygą, kyla nemažai. Dar daugiau kyla jų dabar, kai esu perskaičiusi. Ir tikrai, aš vis dar negaliu tiksliai atsakyti, kaip elgčiausi aš. Galiu tik ištarti tik tiek : aš pabandyčiau. Pabandyčiau išsaugoti blaivų protą ir žmogiškumą.
Visgi pats įdomumas man prasidėjo tada, kai kai kurie aklieji, pasisavinę visą maistą, iškėlė tam tikrą ultimatumą (apie kurį nepasakosiu). Neįsivaizduoju, kaip gydytojo žmona, vienintelė matančioji, galėjo ištverti Tai. Ne, net ne apie tą pažeminimą kalbu. O apie tą prarastą humaniškumą, paprastų vertybių netekimą. Apie tai, kaip ji turėjo ištverti visą tą vaizdą… Buvo šlykštu skaityti, bet tiesiog negalėjau atsitraukti. Ir skaičiau toliau ir toliau…
Nuo pat pirmų puslapių laukiau žudynių, na, tikriausiai kažko panašaus, kas vyko Goldingo ,,Musių valdovas“ knygoje, kai į negyvenamą salą pateko būrys berniukų. Būtent su šia knyga norėčiau lyginti tai, kas įvyko šioje ligoninėje.. Skaitydama apie aklųjų klejones būriais iš karto prisiminiau C. McCarthy knygą ,,Kelias“. Joje išlikę gyvieji irgi keliavo būreliais, tik vienas kitas po vieną.
Labai mane sukrėtė scenos bažnyčioje. Jos dar labiau šį puikų romaną padarė mistišku. Ta visa keista aura, kuri ir taip jaučiama bažnyčiose, padidėjo. Klausimas kodėl paaštrėjo, bet į jį taip ir nebuvo atsakyta. Tos visos skulptūros, paveikslai… Negaliu paaiškinti jausmo, kurį jaučiau, skaitydama šią vietą…
Prie neįprasto J. Saramago rašymo stiliaus (išskyrus kablelius ir taškų nėra jokių skyrybos ženklų) pripratau greitai. Beje, pastebėjimas- J. Saramago knyga lietuviškai versta iš anglų kalbos. Taigi, ne iš originalo. Kiek nuo to nukentėjo istorija, nežinau… Pabaiga nebuvo tokia, kokios laukiau. Na, aš visada noriu, kad gale įvyktų bum. Bet to nebuvo. O juk galėjo…
Taigi, knygą siūlau visiems visiems.
Ai, kažkas maniškėje, iš bibliotekos parsineštoje knygoje, taisė pieštuku klaidas : tai dalelytę, tai žodžio vietą sakinyje keitė, tai išbraukinėjo nesusijusius žodžius… 😀
Ekranizacija:
 
Filmo pavadinimas: ,,Blindness“ (,,Aklumas“)
Režisierius Fernando Meirelles
Premjera: 2008 m.
ŽanrasDrama, Trileris, Mistinis, Romantinis
Vaidina:  Julianne Moore, Mark Ruffalo, Alice Braga, Yusuke Iseya, Yoshino Kimura, Danny Glover, Gael Garcia Bernal…