8.33. Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė“

„Vidurnakčio saulė“ pasakoja apie samdomą žudiką Ulfą, kuris slapstosi nuo savo boso, narkotikų magnato Žvejo, kuris, padedamas tam nusamdytų žmonių, nužudo kiekvieną jį išdavusį. Ulfas atvyksta į Norvegijos šiaurės pakraštį, kur apsistoja medžiotojų trobelėje. Vyrą priima vietinė religinė bendruomenė, o susipažinęs su pamokslininko dukra Lėja bei jos sūnumi Knutu Ulfas stengiasi rasti tikėjimo ir jėgų gyvenimui.

Tai antroji Kraujas ant sniego dalis, šioje veiksmas vyksta po nenurodyto laiko tarpo nuo pirmosios knygos įvykių. Taip pat verta pastebėti, kad abi dalys apskritai neturi daug sąsajų, neskaitant pagrindinio veikėjo bei jį persekiojančių žmonių. Ir dėl to kiek gaila, nes pirmosios pabaiga – puiki, norėjosi tęstinumo, tačiau gavau, rodos, visai kitą istoriją, kurią galima skaityti ir neskaičius pirmosios.

Net nepavadinčiau jo trileriu, nes didžioji dalis to, kas vyksta, yra Ulfo bendravimas su aplinkiniais, buvimas su savimi ir savo mintimis, prisiminimais apie turėtą dukrą, jaučiamą vienatvę, kaltę, beprasmybės jausmą. Be abejo, šiokia tokia įtampa bandoma kurti, kadangi vyras negali niekuo pasitikėti, visad turi žiūrėti, ar už kampo jo netyko vienas iš Žvejo pasamdytų žudikų, bet kaip ir minėjau, tėra bandoma, nes rezultate ji visai nejaučiama, kadangi lieka kažkur fone ir vėl pasirodo knygos pabaigoje, kai jau ir taip aišku, kad kažkas turi įvykti. Melancholiškas pasakojimo tonas ir visai į žudiką nepanašus pagrindinis veikėjas (ne, tai ne minusas) su savo greitais įsimylėjimais jau pažįstamas iš pirmosios dalies, bet norėjosi ir kažko daugiau. Įdomesnio, įvairesnio siužeto, o ne blankaus, lyg vieno iš tų vidutinių draminių trilerių, kuriuos tekdavo karts nuo karto kažkada stebėti televizoriaus ekrane. Nes dabar skaičiau, kažkuriuo metu tarsi dar kažko laukiau, bet galiausiai tiesiog pasidaviau ir laukiau pabaigos, kuri, kaip ir tikėta, buvo tokia, kokia buvo. Su pirmosios dalies pabaiga net nėra ko lyginti.

8.31. Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

Jo Nesbø pristatyti nereikia, ypač detektyvų mėgėjams jis žinomas. Pati nesu šio žanro gerbėja, tad ir skaityti jo neplanavau. Jau nekalbant apie tai, kad dirbant knygyne neretai susiformuoja atmetimo reakcija dažniausiai klientų minimiems rašytojams, o šis norvegas neabejotinai patenka tarp jų. „Kraujas ant sniego“ spontaniškai buvo paimtas, išgirdus sudominusį apibūdinimą. Apimtis tokia, kad galima lengvai perskaityti per porą valandų, tad galiausiai kiek pasigailėjau iš karto nepasirūpinusi ir antrąja dalimi, kurią būtų buvę galima perskaityti pabaigus pirmąją.

Ulavas užsidirba pragyvenimui, būdamas baudėju. Jis geba puikiai žudyti, jaučiasi vienišas, o gebėjimą greitai įsimylėti laiko prakeiksmu, nes turėdamas tokią profesiją užmegzti rimtesnių santykių negali. Gavęs naują užsakymą Ulavas vėl įsimyli. Tik yra kelios problemos: ji – jo boso žmona ir vyriškis yra nusamdytas ją nužudyti.

Kaip ir minėjau, perskaityti galima greitai. Jei dar pradžioje planavau, kad perskaičiusi maždaug pusę, padėsiu ateičiai, greitai supratau, kad nepavyks to padaryti, kol neužversiu paskutinio puslapio. Istorija gan įtraukia, nors siužetas ir nėra kažkuo ypatingas. Galvoju, kad daugiausiai nuopelnų galima skirti pačiam rašymo stiliui ir tam, kaip dėliojamas siužetas, nes būtent tai padeda nepamesti susidomėjimo. Šaltis, sniegas, prisidedantys prie kuriamos niūrios atmosferos, įdomesni aprašymai (ypač pradžioje ir pabaigoje), įvairiapusiškas pagrindinis veikėjas, į tiek mažai teksto sudėta gan nemažai veiksmo turinčių scenų, prisiminimų iš Ulavo praeities (tai leidžia neblogą personažo paveikslą susidėlioti galvoje) – privalumų šiame trileryje pastebėjau ne vieną. Tiesa, Ulavo susižavėjimas boso žmona ir po to sekę su ja susiję sprendimai pasirodė gan banalu ir kišo koją tam, kad susidaryčiau dar geresnį įspūdį apie skaitytą detektyvą.

Apskritai, tai neblogas trileris, kuris kad ir nepaskatino ateity išbandyti ciklo apie Harį Hūlę (tiesa, „Sniego senio“ ekranizaciją, kai tik ši pasirodys, būtinai peržiūrėsiu), bet leido atsitraukti nuo visokių draminių romanų ir gan įdomiai praleisti keletą valandų.