11.75. Janet Geringer Woititz „Artumo siekis“

Nors namuose negrožinių knygų eilė vis didėja, bet skaitau jas retokai, o rašyti savo įspūdžius apie jas visai nesinori. Kad ir psichologinės. Kiek pastebėjau, neretai atsiliepimuose apie tokias būna arba surašoma santrauka, ką knygoje rašė, arba nueinama į savianalizę. O kai nesinori nei vieno, nei kito daryti, tampa sunku, tad ir šios aprašymą atidėliojau tikriausiai ilgiau nei mėnesį. Visgi, čia ta erdvė, kurioje noriu turėti surinkus viską, ką esu skaičiusi.

Janet Geringer Woititz man jau pažįstama, kadangi studijų metais skaičiau garsiausią jos knygą – „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Artumo siekis“ – lyg tęsinys, kadangi tekstas skiriamas tai pačiai auditorijai (sudėtingose šeimose augusiems suaugusiems), tik čia konkrečiai žvelgiama į santykių temą. Tiesa, skaičiau komentarą, kad šioje knygoje net ir tie, kurie augo iš pažiūros „normaliose“ šeimose, gali surasti dominančių temų ar kai kuriose aprašomose situacijose atpažinti save. Aš nuo savęs pridurčiau, kad net jeigu neretai tekste orientuojamasi į romantinius santykius, bet daugelis temų tinka bet kokio tipo santykių ir juose atsirandančių problemų nagrinėjimui. Kadangi pirmoji knyga skaityta senokai ir mažai kas galvoje išlikę, deja, bet negaliu pasakyti, kiek visa informacija kartojasi.

Nedidelės apimties (140 puslapių), tačiau informatyvi knyga. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje yra skyrių, kurie skirti pačiam žmogui, kuris gyveno nedarnioje šeimoje, bei žmonėms, kurie bendrauja su tokią patirtį turinčiuoju bei nori kurti su juo artimus santykius. Teorija grindžiama pavyzdžiais iš autorės klientų pasakojimų, pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima daryti kitaip, kad mažiau būtų kenkiama tiek sau, tiek kitam. Knyga gali atverti akis, parodyti, kur kas blogai daroma, atpažinti save kai kuriose situacijose, kaip ir minėjau, sugeba netgi tie, kurie nesijaučia turėję trauminių patirčių tėvų namuose, bet kiek iš jos bus pasiimta – tai jau visai atskiras klausimas. Prisimenu vieną buvusią kolegę, kuri skaitydavo įvairias psichologines knygas (apie moteris, mylinčias per stipriai, ir visas kitas) ir sakydavo: skaitau, bet kas iš to. Ir tai yra visiška tiesa. Viena yra pastebėti, įsivardinti, o kas kita – pasiryžti kažką ir keisti.

Paprastai, aiškiai, įtraukiančiai. Perskaičiau per vieną vakarą, bet su ta mintimi, kad prie visų tų lapukų, kurių priklijavau krūvą, kada nors sugrįšiu.

6.43. Janet Geringer Woititz ,,Suaugę alkoholikų vaikai“

suaugęŠios knygos autorė – viena pirmųjų, tyrusių suaugusiuosius, kurių nors vienas iš tėvų buvo alkoholikas. Kaip rašoma anotacijoje, ši knyga tinkama ne tik būtent tokioje šeimoje augusiems. Kažko naudingo atrasti gali ir tie, kurie užaugo konfliktiškose šeimose, taip pat ir patys tėvai, kurie arba patys turi minėtą priklausomybę, arba gyvena su tokiu sutuoktiniu. Galvoju, kad ši knyga gali būti įdomi ir tiems, kurie nebuvo tokiose situacijose, nes apsišviesti gali būti naudinga (juk gali būti, kad kas nors iš draugų, kolegų darbe, o gal ir gyvenimo partneris kilęs būtent iš tokios aplinkos) ar tiesiog gali prisidėti prie nuomonės apie alkoholikų šeimas ir galimas pasekmes vaikams (ar net vaikų vaikams) formavimosi.

Nedidelio formato ir apimties knygoje medžiaga pateikiama glaustai, bet tuo pačiu nevengiama daugelio teiginių įrodyti realiais pavyzdžiais iš autorės vestų konsultacijų. Svarbu tai, kad autorė ne tik aprašo, kokios savybės yra būdingos suaugusiems alkoholikų vaikams, kokios tų savybių formavimosi priežastys galėtų būti bei kaip pasireiškia kasdieniniame gyvenime, tačiau ir pasiūlo išeičių, kaip gerinti gyvenimo kokybę, keisti save, kad išvardintos savybės netrukdytų tolesniam gyvenimui. Žinoma, sakyti, kad užtenka perskaityti knygą ir alkoholikų vaikų požiūris į save pasikeis, negalima. Bet įsivaizduoju, kad ji gali būti neprasta priemonė susimąstyti, kas galėjo lemti vieną ar kitą savybę, su kuria nelengva gyventi, bei ko galima būtų imtis, kad ši savybė kuo mažiau trukdytų.

Jei turinys pateisino lūkesčius, kliuvo rašymo stilius. Suprantu, kad kreipimasis ,,tu“ galėjo būti naudojamas tam, kad sukurtų asmeniškesnį kontaktą su skaitančiuoju, skambėtų įtikinamiau, tačiau buvo momentų, kai tai kliudė, kadangi nesyk jautėsi tarsi primygtinis kišimas, kad tu tikrai turi būtent tokią savybę. Manau, kad tikimybė, jog kiekvienas tokią vaikystę, kuri aprašoma, turėjęs žmogus turės visas minėtas savybes, yra itin maža. Todėl vietomis trūko tokių, rodos, visai menkų korekcijų kaip ,,tu gali būti toks ar anoks“. Nes ,,tu esi toks ir anoks“ skamba pernelyg stipriai ir lyg neginčijama tiesa, dėl ko galbūt vienas kitas žmogus pagalvos, kad jis tikriausiai iš tiesų yra būtent toks, tik to nepastebėjo, kas greičiausiai neprisidės prie didėjančio pasitikėjimo savimi. Taip pat, nežinau, ar tai vertimo kaltė, ar autorės, bet vietomis trūko perėjimo, kai staigiai buvo kreipiamasi nuo tiesiog alkoholikų vaikų iki žmonių, kurie turi šią priklausomybę. Ir pastarasis dalykas kiek erzino.

Dar tikriausiai reiktų paminėti, kad tai nėra šiaip popsinė knyga. Šią knygą rekomenduoja paskaityti ir per terapijas, ir per būtent tokiems žmonėms skirtus anoniminius susirinkimus.