11.50. Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Haruki Murakami – jau seniai pažįstamas rašytojas. Kažkada esu skaičiusi keletą jo knygų, bet vėliau susidomėjimas atslūgo. Šį mėnesį bandžiau grįžti prie jo kūrybos, tačiau „Norvegų giria“ pasirodė neįveikiama (lyg ir turi viską, ką mėgstu, bet tris dienas pasikankinau ir nutariau dėti į šoną), o tuomet išsitraukiau keletą metų namie stovėjusią „Avies medžioklę“.

Gavosi dvejopi įspūdžiai. Viena vertus, man vis dar patinka, kaip jis kuria savo siužetus: lengva mistika, ne iki galo suprantami įvykiai (kurie toli gražu ne visada paaiškinami), melancholiški veikėjai. Dar jis mėgsta save atskleisti kaip melomaną (galbūt vertėtų skaitant susirasti grojaraščius, sudarytus iš knygoje minimos muzikos. Arba panagrinėti jau perskaičius – būtų įdomu), o apie fetišą ausims yra rašęs ne vienas apžvalgininkas. Čia ausys irgi gan svarbios. Avys, beje, irgi (ką tik prisiminiau, kad esu skaičiusi H. Murakami parašytą vaikams knygą apie Žmogaus Avies Kalėdas). Kita vertus, skaitydama šią knygą įspūdis keitėsi: arba aš susidomėdama sekiau įvykius, veikėjų bendravimą, arba pagaudavau save skaitančią, bet nelabai besigilinančią į tekstą, tad turėdavau grįžti, kad suprasčiau, kas čia įvyko, kol smegenys buvo atsijungusios. Kas slypi už to sunkesnio skaitymo, negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad po tokio nelabai sėkmingo mėnesio prie H. Murakami kūrybos negreitai sugrįšiu.

O mano favoritė yra knyga, nuo kurios ir pradėjau pažintį su H. Murakami – „1Q84“.

6.2. Haruki Murakami ,,Dramblys pradingsta“

9789955237938Šviežiausia lietuviškai išleista Haruki Murakami knyga ,,Dramblys pradingsta“ – tai dar vienas šio autoriaus apsakymų rinkinys. Pasičiupdama ją bibliotekoje net neatkreipiau dėmesio, koks žanras, tik grįžusi pastebėjau, kad tai nebus romanas. Tai šiek tiek nuliūdau, bet po to, jau pradėjusi skaityti, pamačiau, kad be reikalo.

Apsakymų rinkinius vertinti ir komentuoti man būna sunku. Juk vieni apsakymai patinka labiau, kiti – mažiau. Vieni ilgesni, kiti trumpesni, tai vėlgi, jei tie ilgesni – mažiau įdomūs, ir pačios knygos vertinimas tampa ne toks geras kaip būtų, jei mažiau įdomūs būtų trumpesni, o ne ilgesni. (nes ilgesni užima didesnę knygos dalį nei trumpesni 😀 ). Ir apskritai, kai patikimas laviruoja nuo labai patiko iki visiškai nepatiko, kažkokį bendrą vidurkį išvesti sudėtinga, nebent duočiau atitinkamą balą kiekvienam apsakymui ir tada matematiškai tą vidurkį atrasčiau. Bet taip nežadu žaisti, taigi, tik aptarsiu tai, kas man atrodo reikalinga paminėti.

Visų pirma, šis apsakymų rinkinys man pasirodė nepalyginamai įdomesnis už Visi Dievo vaikai šoka. Gal todėl, kad apsakymų daug daugiau (minėtoje – 6 , o ,,Dramblys pradingsta“ – 17). O gal jie tiesiog geresni. Ir žiūrėdama į turinį matau, kad tų mažiau patikusių yra ne vienas, ir beveik visi išsidėstę pabaigoje. O pirmoje knygos pusėje – visi ,,perliukai“ – ,,Prisukamas paukščiukas ir antradienio moterys“, be galo patikęs ,,Antrasis duoninės užpuolimas“, intriguojantis ,,Miegas“ bei ,,Pašiūrės padegimas“ ir kt.

Ši knyga pastarąją savaitę su manimi keliavo visur, nepaisant to, kad ne tokia ir lengva. Todėl šiuo atveju apsakymo žanras man labai tiko: perskaitydavau vieną apsakymą ir galėdavau ramiai pereiti prie tam kitos veiklos, nemąstydama ,,o gal dar vieną puslapį? kas ten bus toliau?“. Nes ,,kas bus toliau“ užbaigus apsakymą kurdavosi nebent galvoje. H. Murakami stilius jaučiamas čia taip pat stipriai kaip ir kitose knygose. Yra ir fantastikos, ir jam būdingų veikėjų paveikslų, ir klasikinės muzikos, ir keistų siužetinių linijų, ir sapno bei realybės maišymosi.

Žinoma, būtų buvę dar geriau, jei vos vienas ar du apsakymai būtų nepatikę (kad visi patiktų, gal naivu tikėtis? Ypač, kai jie nutrūksta pernelyg greitai dažniausiai…), nes dabar jų buvo kiek daugiau. Bet vis vien didžioji knygos dalis man patiko ir nė nesusimąsčiau, kokį balą reiks pažymėti. 4/5. Ir nesigailiu, kad turėsiu baudą susimokėt, kad vėluoju savaitę grąžinti (spėju tai bus koks antras kartas, kai per ilgai laikau). Buvo verta negrąžinti, kol nebaigiau skaityti.

Tiesa, viename apsakyme buvo paminėtas filmas ,,Jaws“ (1975) – ta proga net ir pažiūrėjau jį. O kiek žinau, yra, kas mėgsta ir ,,muzikinį takelį“ susirasti – visus kūrinius, minimus H. Murakami kurioje nors knygoje.

O vasarį planuoju nors truputį didinti skaitymo apsukas. Matysiu, kaip seksis. Ir žinoma, ploninsiu piniginę ,,Knygų mugėje“ bei pasistengsiu galbūt ir įrašą apie įspūdžius joje parašyti.

5.40. Haruki Murakami ,,Visi Dievo vaikai šoka“

harkukisŠioje knygoje pateikiami šeši trumpi apsakymai. Tris iš jų perskaičiau pavasarį, o likusius tris – šiandien. Visus juos jungia tai, kad kalbama apie tą patį žemės drebėjimą ir kaip jis juos paliečia. Prisipažinsiu, pirmų trijų nė nebepamenu, šiandieniai trys dar išlikę galvoje, tačiau apie apsakymus man šnekėti būna sunku, tad šįkart labai trumpai.

,,Murakamiškas“ stilius išlaikytas ir tai man labai patiko. Istorijos pernelyg trumpos – tai nepatiko. Buvo tokių istorijų, kurioms pabaiga buvo laiku ir vietoj, bet kai kurias skaitydama vos spėdavau ,,įsivažiuoti“, o tada pabaiga, žiūriu, jau už keleto sakinių. Vienos istorijos įdomesnės, kitos – mažiau, bet kaip visuma ši knyga man kol kas kaip ir prasčiausia iš to, ką skaičiau šio autoriaus (kai pagalvoju, dar ne tiek ir daug skaičiau).  Nors tikrai nepasakyčiau kad bloga ar baisiai neįdomi. Įdomi. Bet ne tiek, kiek norėjosi.

Kai pradėjau skaityti, ši lyg ir naujausia buvo H. Murakami lietuviškai išleista knyga. Šiandien žiūriu, kad knygų naujienose jau yra kita šio autoriaus ,,Dramblys pradingsta“.

 

4.15. Haruki Murakami ,,Žmogaus Avies Kalėdos“

28e8236fb3c791366e1336e9402b5e46Kai paskutinį sykį buvau bibliotekoje (na gerai, priešpaskutinį, nes šiandien irgi lankiausi, tik kitoje), nežinia kas mane nugynė prie vaikiškų knygų lentynos. Ir tuomet besižvalgydama prie jų pamačiau šią Murakamio knygutę, kurią tučtuojau pasiėmiau. O ji pasakoja apie Žmogaus Avies nuotykius paslaptingoje šalyje, į kurią papuola norėdamas panaikinti užkerėjimą.

Šiaip jau ją matyt reiktų skaityti prieš didžiąją metų šventę, bet visai neblogai persiskaitė ir kovo pradžioje, tuo labiau, kad sniego visai nemažai dar yra. Visų pirma, tai labai patiko iliustracijos, o tai tikrai svarbu vaikiškose knygose. Labai mieli personažai, jaukūs ir žaismingi. Kalbant apie tekstą, tai jo pakankamai nedaug, skaityti įdomu ir buvo smagu nors trumpam grįžti į vaikystę skaitant šią knygutę. Tekstas parašytas pakankamai paprastai, jei kas duotų paskaityti nerodęs autoriaus, tikrai nepasakyčiau, kad tai Murakami parašė, tačiau vis dėlto yra nemažai murakamiškų dalykų: kad ir tie patys personažai: keisti, tačiau turintys žavesio, na, ir, be abejo, sukurtas fantastiškas pasaulis..

Manau, objektyviau įvertintų šią knygą vaikai. Bet kalbant apie mane, tai tikrai rekomenduoju.

4.11. Haruki Murakami ,,Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“

negailestinga_stebukluTai berods trečioji (nes trilogiją 1Q84 skaičiuoju kaip vieną knygą) Haruki Murakami knyga, kurią perskaičiau. Ir džiaugiuosi, kad sulig kiekviena jo knyga noras ir toliau skaityti jo kūrybą vis labiau didėja.

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

Truputį mane gąsdino puslapių gausa, bet, pažiūrėjus į vieną iš manęs laukiančių knygą (ypatingai populiarus, bet ir abejonių keliantis Sostų žaidimas), ši nublanksta. Ir apskritai, juk tai įdomusis Murakami, užtenka išgirsti jo pavardę ir net koks 1000 psl nebūtų baisus. Knyga sudomina nuo pat pradžių, aišku, kartosiuos, bet kitaip negaliu: dievinu aš jo rašymo stilių. Jis galėtų parašyti ir visišką š.., bet skaityčiau vien tam, kad galėčiau pasimėgauti jo rašymu, minčių pateikimu ir kuriama nuotaika. Fantastikos šioje knygoje yra nemažai, bet  visa tai man ten taip tikroviškai atrodė, lyg viskas būtų savaime suprantama ir aš pati gyvenčiau tarp visų INK’iščių… Būtent šioji dalis, kuri vyksta ,,realiame pasaulyje“ man labiau patiko nei kita siužetinė linija, besivystanti Pasaulio gale. Tačiau kuo labiau viskas artėjo į pabaigą, pastaroji ėmė vis labiau patikti. Apskritai, ši knyga puiki tuo, kad net darydama tokius neskaitymo tarpus, jog net ir primiršdavau, kuo ten viskas baigėsi, užtekdavo vos pradėti skaityti pirmą sakinį, kad prisiminčiau absoliučiai viską, kas vyko iki tol. O po to belieka tiesiog nepasiklysti Murakamio kuriamame pasaulyje ir suspėti knygą padėti į šoną, kol dar akys visai neišvarvėjo (čia aišku, taikau sau, nes vakarais taip ir jaučiu, kad jau būtų laikas pailsinti akis, bet kaip gi čia taip padėsiu knygą į šoną, kai taip įdomu..).

Labai patiko, daviau jai 4/5 , nors galiu pasakyti, kad ketvertukas šį kartą labai stiprus.

 

3.42. Haruki Murakami ,,Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

virselis-1000 Dvylikos metų Hadžime įsimyli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos dvynį. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.  Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę – užsiima nuosavu barų verslu, turi žmoną, du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija.

Tai antroji Murakamio knyga, kurią perskaičiau (kadangi 1Q84 trilogiją laikau viena knyga). Kadangi pirmojoje buvo labai daug mistikos ir fantastikos, tai skaitant šią buvau visa įsitempusi ir tiesiog laukiau, kol kas nors išlįs ar atsitiks kažkas nepaaaiškinamo. Tačiau nieko tokio nesulaukiau, bet tai nereiškia, kad nusivyliau. Taip, fantastikos čia lyg ir nelabai yra, tačiau mistikos man užteko, be to, patinka man ir Murakamio rašymo stilius. Ramybė, melancholija, vienišumo jausmas-  būtent tokie apibūdinimai man ateina į galvą perskaičius šią knygą. Nuoširdi, ganėtinai trumpa istorija, kuri paprasta, bet tikrai ne prasta. Tiesa, nepaliko ji man tokio įspūdžio kaip 1Q84, bet vis dar jaučiu knygoje aprašytos istorijos nuotaiką ir, manau, labai greitai ateis eilė ir kitai magiškai Murakamio knygai.

2.67. Haruki Murakami ,,1Q84. Trečia knyga (spalis- gruodis)“

Na ką, pagaliau perskaičiau trečiąją dalį.

Tai- paskutinė dalis, tad kaip ir turėtų susidėlioti visi taškai ant i Aomamės ir Tengo istorijoje. Pirmos dvi dalys labai patiko, tad iš šios tikėjausi ne mažiau.

Ir iš tiesų, knyga sudomina nuo pat pirmųjų puslapių. Išaiškėja naujų faktų, gilinamasi į jau žinomus, po truputį artėjama kulminacijos link- tačiau, kokia ji bus, neaišku beveik iki pat pabaigos. Tik patys paskutiniai keletas puslapių pagaliau atskleidžia baigtį.

Kažkaip kalbėti daug ir nebesinori, nes išgyriau anas dvi dalis, tai ir šioje patiko tie patys įdomūs veikėjai, rašymo stilius, truputis mistikos ir fantastikos..  Užtat pašnekėsiu apie pabaigą. Nežinau kaip kiti skaitytojai, bet aš tikėjausi kitokios pabaigos… Na, visiškai ji mane nuvylė. Daugelis klaustukų taip ir liko jais užvertus knygą. Rodės, lyg pagrindiniams veikėjams tai tebūtų kažkoks nuotykis. Bet visi kiti paslaptingieji veikėjai, jų užduotys taip ir liko iki galo neaiškios. Tiesą pasakius, jei nežinočiau, kad knyga teturi tris dalis, tikėčiausi ir ketvirtos. Toji pabaiga tokia staigi…

Haruki Murakami

Tiesą pasakius, kai skaitydama paskutinįjį šimtą ėmiau pastebėti, kad nelabai kur linksta siužetas, suvokiau, kad visas finalas bus staigus. O dažniausiai staigios pabaigos nebūna tokios pribloškiančios, kokios turėtų būti.. O gal H. Murakami mėgsta pateikti tokio tipo pabaigas?.. Nežinau, nes nesu daugiau nieko jo skaičiusi.

Bet, nepaisant to, man 1Q84 labai patiko. Rekomenduoju.

Apie pirmąją dalį rašiau čia, apie antrąją čia.

2.42. Haruki Murakami ,,1Q84. Antra knyga (liepa-rugsėjis)“

murkamiKai perskaičiau pirmąją dalį, labai užsinorėjau antrosios. Bet ji tuo metu net nebuvo išleista Lietuvoje. Užtat, kai tik pamačiau, kad biblioteka jau turi antrąją dalį, nepaprastai apsidžiaugiau. Ir štai, dabar aš jau ją perskaičiau ir savo įspūdžius papasakosiu jums. Tiesa, jei dar neskaitėte pirmosios knygos, tai gerai pagalvokite prieš skaitydami šį atsiliepimą- jame šiek tiek bus atskleidžiami įvykiai, vykę pirmojoje knygoje.

Taigi, galiu pasakyti, kad ši dalis- nė kiek nėra prastesnė už pirmąją. Ji lygiai taip pat įtraukia, o, užvertus paskutinį puslapį, norisi tučtuojau griebti trečiąją dalį (deja, bet ji dar neišleista). Tiesa, pradžioje buvo sunkoka, nes kai kurios detalės užsimiršo, bet greitai viskas susidėliojo į savas vietas.

Čia ir toliau gilinamasi į visą Oro lėliukės istoriją (beje, ji ir visai išsamiai papasakojama) bei į Mažuosius žmones. Aomamė- sporto klubo trenerė ir samdoma žudikė- akis į akį susiduria su Lyderiu. Jo pasakojimas išmuša ją iš vėžių. Jei pirmojoje knygoje sužinojome, kuo Aomamė su Tengo (kas skaitė pirmąją dalį, žino, kad jis padėjo Fukaeri parašyti ,,Oro lėliukę“) susiję, antrojoje paaiškėja, kad jie yra netgi pernelyg susiję. Detalės maišosi, pagr. veikėjų spėlionės dar labiau viską supainioja, rodos, kažką jau supratau, bet netrukus iškyla dar daugiau klaustukų. Taip, kaip ir Tengo ne kartą sakė: klausimų daug, atsakymų mažai. Pabaiga- lygiai tokia pati, kyla daug klausimų, į kuriuos bus atsakyta (bent jau taip tikiuosi) trečiojoje knygoje. Tiesa, vieną įvykį, susijusį su Aomame (kuris įvyks pabaigoje) nuspėjau kiek anksčiau- bet net ir tame įvykyje palikta intriga… Na, o pati Fukaeri- viską per daug žinanti, bet nieko negalinti padaryti.

Perskaičius pirmąją knygą palyginau nenuspėjamumą su A. Kristof ,,Storu sąsiuviniu“, o skaitydama antrąją nejučia atėjo palyginimas su K. Suzuki ,,Skambučiu“ (bei jo tęsiniais). Tai, kad abu rašytojai- japonai, tik sutapimas. Man įstrigo abiejų vaizduojamas pasaulis- kai nežinai, ar čia tas tikrasis, ar tik kažkoks kitas. Jei skaitysite 1Q84, suprasite, apie ką aš 😉

Rekomenduoju. Ir su nekantrumu laukiu trečiosios knygos.

Apie pirmą knygą rašiau čia.

2.24. Haruki Murakami ,,1Q84.Pirma knyga (balandis-birželis)"

 Su Haruki Murakami kūryba norėjau susipažinti jau seniai, tačiau ,,pažintį“ vis atidėdavau vėliasniam laikui. Tačiau šįkart, vos išgirdusi apie naują rašytojo knygą, kuri turi sąsajų su neseniai skaityta Orwell’o ,,1984-ieji“, supratau, kad šią knygą būtinai skaitysiu.

Murakami naują savo romaną, tiksliau, romanų trilogiją, neatsitiktinai pavadino 1Q84. Tai nuoroda į George’o Orwello romaną 1984-ieji. Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės, naktį vejantys oro lėliukę. Veiksmas vyksta tarsi 1984-aisiais, tačiau Aomamė pradeda abejoti, ar tai tikrai tie metai, nes realybė skyla, tįsta, nyksta… „Šį naują pasaulį ji nusprendė vadinti 1Q84-aisiais. Q – tai klaustukas – question-mark. Jis reiškia abejonę.“  Būtent tai ir suintrigavo mane. Bet, bent jau šioje dalyje, didelių panašumų neįžvelgiau, nors net ir pačioje knygoje ši Orwell’o knyga minima ne kartą.

Romane yra dvi siužeto linijos: pirmoji- dvikovos instruktorės Aomamės, laisvalaikiu pagal užsakymą žudančios vyrus, antroji- matematikos mokytojo Tengo, po darbo rašančio nespausdinamus romanus. Iš pradžių, rodos, visiškai nesusiję veikėjai pasirodo esantys pažįstami, nors nuo paskutinio jų susitikimo praėjo daug metų. Dar viena svarbi veikėja- septyniolikmetė Fukaeri, kurios kūrinys atsiunčiamas literatūriniam konkursui. Atsirandantys nauji veikėjai užima vis didesnę vietą siužete ir kiekvienas tampa savaip svarbus. Patiko veikėjų skirtingumas: visi jie spalvingi, tačiau vienodai įdomūs. Jie- inteligentiški (minimos įvairios knygos, klasikinė muzika, filosofų mintys), keisti, jų mintys, veiksmai, elgesys sukelia daug klaustukų, dėl kurių norisi skaityti toliau ir toliau.. Įdomu buvo ir tai, kad kalbama apie knygas, redaktoriaus pareigas, ką jis gali padaryti dėl gero kūrinio ir t.t.

Knyga įtraukė ir kuo toliau, tuo įdomesnė darėsi. Neslėpsiu, nenorėjau, kad knyga baigtųsi- nuojauta sakė, kad pabaigoje pabirs tiek klausimų, kurie bus išaiškinti tik antroje dalyje. O kada ji pasirodys, nežinia. Nuojauta pasitvirtino- tai, kas iš pradžių atrodė suprantama ir išsiaiškinta, gale buvo sumaišyta. Šis aspektas priminė A. Kristof ,,Storą sąsiuvinį“ , kai baigdama antrą dalį nebesupratau, kas ir kaip čia.. Tad patariu sulaukti nors antrosios dalies ir tuomet skaityti šią trilogiją. Nes dabar labai labai noriu tęsinio, bet teks kentėti.

Rekomenduoju visiems visiems.