7.22. Harper Lee ,,Eik ir pastatyk sargybinį“

eik-ir-pastatyk-sargybini

Teko skaityti apie šią knygą nemažai komentarų, kuriuose skaitę / pradėję ją skaityti žmonės teigė, kad ji sugadino prisiminimus apie ,,Nežudyk strazdo giesmininko“, kad ,,Eik ir…“ apskritai neverta skaityti, kad čia yra toks siaubas skaityti apie veikėją, kurio pažiūros – visiškai priešingos turėtoms pirmiau išleistoje knygoje. Todėl ir man buvo nevisai drąsu imti šią knygą, bet tuo pačiu tai buvo ir bene laukiamiausia šių metų naujiena. Jau dabar, kai užverčiau paskutinį puslapį, galiu teigti, kad ši knyga visai nepakeitė mano nuomonės apie ,,Nežudyk…“ veikėjus, apie Atikų ir jo nuostabų bendravimą su vaikais, kurio netrūko pirmoje išleistoje knygoje. Taip, ,,Eik ir…“ Atikus vaizduojamas visai kitoks, simpatijos jam nelieka nė trupučio, tačiau tai netrukdo prisiminti ir tą kitą – jaunystės Atikų, kuris kovojo už teisybę, kuriam visi buvo lygūs, nepaisant jų rasės.

Taigi, jei dar kas nežinote, ši knyga buvo pirmasis H. Lee parašytas kūrinys, kurį ji ir norėjo išleisti, tačiau viskas pasisuko taip, kad buvo išleistas ,,Nežudyk strazdo giesmininko“, o ,,Eik ir pastatyk sargybinį“ rankraštis ilgus metus buvo paslėptas, kol tik visai neseniai pasiekė viešumą. Šioje knygoje veiksmas vyksta praėjus maždaug dvidešimčiai metų po ,,Nežudyk…“ vaizduojamų įvykių. Čia Džina Luiza (Paukštelis) jau suaugusi, svarstanti apie šeimos kūrimą, gyvenanti Niujorke ir tik per atostogas užsukusi paviešėti savo vaikystės namuose. Šios viešnagės metu ji pamato ją supančius žmones visai kitomis akimis nei iki tol – jie atrodo jai svetimi, o jų pažiūros – kategoriškai priešingos jos pačios, o vaikystės prisiminimai kertasi su tuo, ką jai teko pamatyti ir išgirsti šiomis dienomis.

Pradžia buvo nelengva. Ir toji pradžia tęsėsi daugiau nei šimtą puslapių. Kadangi esu gan kantri, knygas numetu gan retai, o šios mesti ypač nenorėjau, vyliausi, kad situacija keisis. Kuo pasireiškė nelengvumas? Knyga man atrodė lyg apie nieką, tačiau tuo pačiu lyg ir užkabinanti kelias temas, bet viskas taip silpnai, padrikai, kad net nesugeba įtraukti. Situacija ėmė keistis po įvykio, kai Džina pamato, kad tėvas dalyvauja susirinkime, kuriame reiškiamas priešiškumas juodaodžiams. Tuomet atsiranda ryškesnė draminė linija, po truputį pradedamas jausti ėjimas kulminacijos link. Pateikiama nemažai Džinos vidinių konfliktų, kurie pinasi su praeities prisiminimais, pateikiamais kaip priešingybės tam, kas vyksta dabartiniame merginos gyvenime. Ir tuomet jau pradėjau jausti, kad nėra ši knyga tokia ir bloga, kaip daug kas ją pateikia, nes dinamiškumas ir jausminga veikėja suteikia daug ryškesnių spalvų, kurios ir pagerino bendrą vaizdą.

Tiesa, minusai vis vien nesibaigė. Nes jausmas toks, koks ir turi būti, atsižvelgus į aplinkybes – kad nėra viskas iki galo apdirbta, išdailinta, kad tai – tik iki galo nebaigtas ir neapgalvotas juodraštis, prie kurio dar reiktų pasėdėti. Tiems, kurie skaitė ,,Nežudyk…“, žymiai lengviau įsivaizduoti, koks Atikus buvo seniau (juk todėl tiek priešiškumo ir sulaukė ši knyga), nes tokiu atveju, jei ,,Nežudyk…“ neskaityta, įsivaizduoju, kad minimaliai susiformuotų Atikaus, kuris yra šiaip jau vienas pagrindinių veikėjų, paveikslas. Jo didesnio atskleidimo man trūko. Pabaigai stipresnio cinkelio irgi reikėtų. Ir ne tik pabaigai. Nes vietomis skaitydama galvojau, kad labai jau apie nieką ši knyga. Tik antroje knygos pusėje pagerėjo situacija. Aišku, ,,Nežudyk..“ irgi nėra kažkokia veiksmo prisotinta knyga, bet ten nuo pradžių formavosi tiek charakteriai, tiek jos pagrindas – tėvo ir vaikų santykiai.

Tad ar patiko? Per viduriuką. O šiaip faina, nes galėjau vėl prisiminti tą puikią knygą.

4.50. Harper Lee ,,Nežudyk strazdo giesmininko“

show,,Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų… jis tiesiog nenori niekur eiti.“ (299psl)

Tai vienintelė knyga, kurią parašė Harper Lee. Tačiau jos užteko, kad autorės vardas būtų žinomas iki šiol, kai nuo pirmojo leidimo praėjo daugiau nei 50 metų. Tad buvo smalsu perskaityti, ką tokio sugebėjo parašyti, kad ne vienas skaitytojas ,,Nežudyk strazdo giesmininko“ laikytų viena geriausių kada nors skaitytų knygų.

Viskas, ką žinojau prieš pradėdama skaityti šią knygą, buvo tai, kad joje rašoma apie rasizmą. Prieš kurį laiką su malonumu perskaičiau jau šių laikų romaną ,,Pagalba“, kuriame irgi buvo gvildenama ši tema, tačiau paėmusi į rankas Harper Lee knygą nustebau: autorė sugebėjo šnekėti apie tai taip subtiliai, ilgą laiką tik užsimindama, kad štai yra tokia byla, kurioje Atikus gina kaltinamąjį juodaodį, o kitoje pusėje- kaltintojas baltaodis, taip pat, kad aplinkiniai nepatenkinti Atikumi, kuris gina juodasnukį, tik po teismo dienos į tai buvo kreipiama daugiau dėmesio.

Taip yra todėl, kad pasakotoja yra mergaitė, kuriai tuomet labiau rūpėjo žaidimai su broliu, vakarai ant tėčio kelių, o ne rimti ir sudėtingi suaugusiųjų pokalbiai. Todėl knyga pilna ne liūdno ir skaudaus baltaodžių elgesio su juodaodžiais, bet šviesos ir jaukumo, nes tai be galo mielas romanas, abu vaikus pamilti labai lengva dėl jų protingų minčių, dažnai lengvabūdiško elgesio (tačiau vaikystė juk tam ir skirta!). Ir pamilti lengva ne tik vaikus, bet ir jų tėtį, kuris santūrus, rimtas, tačiau tuo pačiu ir geraširdis bei vienas iš nedaugelio tų, kurie lygybę supranta taip, kaip ir turi kiekvienas suvokti. Įdomu būdavo skaityti ir apie kaimynystėje gyvenančius, pasijuokti iš jų silpnybių, pasidžiaugti jų laimės akimirkomis, paliūdėti, kai nutikdavo kas nors bloga. O ką jau kalbėti apie paslaptingąjį Baubą Redlį: jaučiausi lyg būčiau tokių metų, kaip kuris nors iš vaikų, nes skaitydama jaučiau tokį patį vaikišką smalsumą kaip jie, laukiau, kada gi jis pasirodys. Tačiau net ir nematydama, nežinodama nė vienos minties, kuri jį užklupdavo tomis tamsos persmelktomis dienomis, jaučiau simpatiją.

– Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?
– Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys… ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. (280 psl)

Antroji romano pusė- kiek sudėtingesnė ir sunkesnė. Prasideda ji teismo diena, kurią skaičiau su sunkumu širdyje. Įvykiai, kurie vyko po to, parodė, kokie žmonės tamsūs, o tas tamsumas visai nesusijęs nei su socialine padėtimi, nei su odos spalva. Visur visokių yra- tai patvirtina ir šioje knygoje pasakojama istorija. Ir viskam parodyti nereikia jokios stiprios kulminacijos, perdėtai tragiško rašymo stiliaus: tai, kas padaro knygą unikalią, yra vaiko, pasakojančio šią istoriją, nekaltumas, pasakojimas tiesiog to, ką matė ar girdėjo. Toji sudėtinga padėtis vaiko akimis atrodo vienu metu ir kitaip, ir tuo pačiu lygiai taip pat paliečia jausmus. Juk visai nereikia, kad kiekviename puslapyje būtų pasakojami matyti pažeminimai ar baltųjų nusikaltimai, padaryti juodaodžiams. Pakanka tiesiog paprastumo ir nuoširdumo. Ir viskas. To visiškai užtenka, kad užvertusi paskutinį puslapį užsinorėčiau, kad istorija tęstųsi ir toliau.

Graži, prasminga knyga, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ko pasimoko iš vaikų.

Ekranizacija

to_kill_a_mockingbird_xlg1962-aisiais pasirodė šio puikaus romano ekranizacija To Kill a Mockingbird, kurią režisavo Robert Mulligan, o pagrindinį vaidmenį atliko Gregory Peck. Filmas palankiai vertinamas ir kritikų, ir žiūrovų. Kino juosta laimėjo tris Oskaro statulėles, o dar penkioms buvo nominuota. Populiariojo tinklalapio imdb.com Top 250 (pagal vartotojų vertinimus) šis filmas kol kas užima 70-ąją vietą su 8,4/10 įvertinimu.