8.32. Han Kang „Vegetarė“

„Vegetarė“ pristatoma kaip alegorinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Korėją, o kartu – kaip pasakojimas apie maniją, pasirinkimą, bandymą suprasti vienas kitą. Jei konkrečiau, knygoje nukeliama į šių dienų Seulą, kur Jonghė, gyvenanti su vyru niekuo neypatingą gyvenimą, po susapnuoto košmaro apsisprendžia nevalgyti mėsos, pamažu jos pasirinkimai tampa vis drastiškesni.

Romanas suskirstytas į tris dalis, kiekvienoje jų istorija pateikiama vis kito naratoriaus. Pirmojoje dalyje šį vaidmenį atlieka Jonghės vyras, antrojoje – jos svainis, trečiojoje – moters sesuo. Toks pasirinkimas leido stebėti, kaip kiekvienas skirtingai vertino pagrindinę veikėją bei jos veiksmus, galop – kaip Jonghė ėjo prie tos būsenos, kurią galima matyti pačioje pabaigoje.

Atrodo, toks nereikšmingas sprendimas – nevalgyti mėsos. Tačiau jis sukelia didžiausią audrą. Aplinkiniai nesupranta jos pasirinkimo, iš pradžių galvoję, kad tai – tik trumpalaikė užgaida, vis labiau ima pykti, kadangi Jonghė nepaklūsta jokiems reikalavimams. Iš dalies jaučiamas susirūpinimas fizine sveikata, kadangi atsisakiusi mėsos moteris praranda nemažai svorio, tačiau greitai pajaučiama, kad tai nėra priežastis priversti Jonghę valgyti mėsą, visa tai daroma vien dėl principo, valdžios parodymo bei negalėjimo susitaikyti su mintimi, kad moteris, tokia pilka, tyli ir visada viskam paklūstanti (net ir vyras ją pasirinko būtent dėl to, kad ji atrodė vidutiniška ir toji, kuri nekels jokių problemų), atranda iš nežinia kur jėgų ne tik pasipriešinti, bet ir laikytis savo sprendimo iki pat galo. Romane yra ne viena aštresnė scena, viena pirmųjų ir viena iš labiausiai įsimintinų – kai tėvas savo dukrai per prievartą bando sukišti į burną mėsą, o artimieji tiesiog stebi šią situaciją. Šios scenos baigtis – dar vienas neprastas autorės sprendimas. Apskritai, „Vegetarėje“ nejaukių situacijų yra ne viena, tik tiek, kad vienos iš jų pasirodė ir tinkamos, ir įdomios, o kitos – labiau kėlė nesupratimą ir susierzinimą dėl veikėjų poelgių. Minėtą audrą, kurią sukėlė vienos veikėjos mėsos atsisakymas, galima pamatyti istorijai vis toliau rutuliojantis – griūva ne tik Jonghės santykiai su kitais, jau nekalbant apie kasdienybę, turėtą rutiną, bet ir keičiasi aplink ją esančių žmonių gyvenimai. Dabar, kaip pagalvoju, tai šis momentas yra išties viena stipresnių kūrinio pusių.

Antroji romano dalis ir buvo toji, kuri erzino dėl vieno iš veikėjų neadekvačių sprendimų. Jei tai būtų tik klausimas, kas gali būti laikoma menu, o kas ne, būtų viskas dar gal pusė bėdos. Bet čia tiesiog negalėjau ramiai skaityti ir galvoti apie tai, koks sveiko proto žmogus gali pasielgti taip su kitu žmogumi, kuris aiškiai turi psichikos sutrikimų. Aišku, galima sakyti, kad dar ne to šitame gyvenime pasitaiko ir neturėčiau stebėtis, bet tai buvo ne kiek stebėjimasis (klausimas, kas apskritai dar begali smarkiai nustebinti) kiek suvokimas, koks neadekvatus ir savanaudiškas buvo svainis. Jonghės savijauta, elgesys šioje dalyje irgi jau buvo nebe tokie įdomūs, tuo metu jau ėmiau džiaugtis, kad bent jau tiek, kad romano apimtis nėra didelė, rašymo stilius – gan paprastas, sakiniai glausti ir be kažkokių įmantrybių.

Trečioji dalis išgelbėjo romaną nemenkai. Čia Jonghės sesuo ne tik lanko savo šeimos narę ligoninėje, bet ir nemažai svarsto apie tai, kas galėjo pastūmėti prie tokios būklės, prisimena savo vaikystę, paauglystę, dėmesys skiriamas ir pačios naratorės gyvenimui, jos būsenai, kuri panaši į depresiją sergančio žmogaus. Patirtas tėvo smurtas, prisiimti vaidmenys nuo pat vaikystės (tikslas – išgyventi), visai kitaip dabar vertinamos priežastys, dėl kurių buvo pasirinktas konkretus gyvenimo partneris, negalėjimas atrasti pilnatvės pojūčio ir jautimas, kad tik vaikas laiko ją šiame gyvenime – visa tai sukasi moters galvoje, o prieš akis vis labiau nyksta Jonghė. Keliama nemažai klausimų, aplinka, rodos, išnyksta, nes kur kas svarbesnis tampa iki tol buvusios tik nereikšminga antraeile veikėja vidinis pasaulis, kuriame daug tuštumos bei mėginimo suprasti save bei savo seserį. Be abejonės, labiausiai patikusi dalis, sudedanti taškus, o kai kur paliekanti ir atvirų vietų.

„Vegetarė“ – romanas, kurį skaitydama žinojau, kad nepaliksiu užbaigti kitai dienai, nepaisant to, kad ne viskas man jame patiko, ne visi sprendimai pasirodė įtaigūs, reikalingi, kad susidomėjimas vietomis visai žemai buvo nukritęs. Nors ir teigiama, kad tai romanas apie Pietų Korėjoje vyraujančias tendencijas visuomenėje, bet galima nemažai rasti ir to, ką galima pritaikyti ir mums.

2009-aisiais ir filmas pasirodė.

Reklama