12.7. Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“

Anksčiau skaitytame romane „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“ rašytojas supažindino su moteriške, kurią visi kaimynai vadino Brit Mari. Įkyri, itin pedantiška ir nenulaikanti liežuvio už dantų, vis kuo nors nepatenkinta – tokia ji atrodė iš pirmo žvilgsnio. Visgi, atskleidus kiek daugiau jos asmeninio gyvenimo detalių, tapo lengviau suprasti, kodėl ji yra būtent tokia. „Čia buvo Brita Marija“ pasakoja apie Britos gyvenimo etapą, kai ši nusprendė palikti neištikimą vyrą ir po keturiasdešimt metų (gal nesuklydau, rašydama skaičių) pertraukos susirasti darbą. Darbo paieškos ją nuveda į apleistą poilsio ir pramogų centrą mažame Borgo miestelyje. Čia ji ne tik pamažu įsitraukia į nuo ekonominės krizės itin nukentėjusių vietinių gyventojų kasdienybę, bet ir netikėtai tampa vaikų futbolo komandos trenere.

Nežinau, kokiu būdu, bet rašytojui jau ne pirmą kartą pavyksta išjudinti mano abejingumą. „Močiutė…“, kuri, beje, nebūtina, jei norite perskaityti šią, gal ne tiek mane paveikė, bet „Gyveno kartą Uvė“ – panašiai tiek, kiek ir Britos Marijos istorija. Atrodo, knyga pilna įžvalgų su gyvenimiškomis „tiesomis“ ne mažiau nei kokio nors P. Coelho romanuose, o aplinkinių gerumas ir tokios įsiveržusios įkyrios moteriškės toleravimas peržengdavo visas įmanomas logikos ribas. Taigi, ne visai tai, kas mane traukia knygose. Bet skaitant griuvo visos įmanomos skepticizmo sienos, o mano pačios emocijos keitėsi nuo ašarojimo iki juoko. F. Backman kuria tragikomiškas istorijas, todėl užsibūti vienoje būsenoje būtų sudėtinga.

Romane prisiliečiama prie nemažai temų. Tai knyga apie moterį, visą gyvenimą praleidusią bute ir besirūpinusią tik namų švara bei vyro poreikiais. Ji nežino, ką mėgsta, bet puikiai gali pasakyti, ką mėgo jos vyras, moteris neturi jokios darbinės patirties išskyrus padavėjos darbą, kurį dirbo prieš kelias dešimtis metų. Kai reikia nuomonės, ji sako savo vyro požiūrį, nors pati nebūtinai su juo sutinka. Jos savęs vertinimas susideda iš to, ką jai per visą kartu pragyventą laiką yra pasakęs vyras. O kur ji pati visame tame? Labai stiprus, jautrus pagrindinės veikėjos paveikslas atsiskleidžia verčiant puslapius. Ir kiek ten visko slypi detalėse, veiksmuose ar moters įpročiuose. Šalia Britos Marijos kalbama ir apie Borgo gyventojus. Dėl ekonominės krizės daugelis netenka savo darbo, uždaromos beveik visos įstaigos, lieka tik vienintelė vieta, į kurią sutelpa viskas: paštas, picerija, parduotuvė, baras. Suaugę vartoja alkoholį bet kuriuo paros metu, vaikai žaidžia kamuolį ant pievos ir svajoja apie galimybę dalyvauti futbolo varžybose, jaunimas vis įsipainioja į visokiausius pavojingus reikalus. Toks tipiškas kaimas, kurio gyventojams atrodo, kad jie niekam visiškai nerūpi. Apie bendruomenės galią, socialines problemas, draugystę, vieningumą. Ir sodos universalumą.

Ir pabaiga. Nors galvoje buvo ir kitas variantas, bet pabaigusi knygą pagalvojau, kad rašytojas pasirinko tinkamiausią. Tokią, kuri verta visos papasakotos istorijos.

2019-aisiais pasirodė ekranizacija – Britt-Marie var här. Neseniai jį rodė ir per LRT, bet kadangi dar nebuvau knygos perskaičiusi, nutariau praleisti.

10.49. Fredrik Backman „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“

Gyveno kartą Uvė“ paliko gerą įspūdį, bet kažkodėl kelissyk ją radusi bibliotekoje taip ir palikdavau. Paskutinįsyk pasiimti paskatino perskaitytas atsiliepimas, po kurio nuvaikiau visas abejones dėl jos skaitymo.

Romanas pasakoja apie septynmetę Elsą, kurios gyvenimas, rodos, nelepina. Mokykloje ji patiria patyčias bei smurtą iš bendraamžių, tėvai išsiskyrę, o namas, kuriame gyvena, pilnas pačių keisčiausių gyventojų. Visgi mergaitė turi pačią mylimiausią močiutę, kuri ne tik ją palaiko, bet ir pasakoja įvairiausias pasakiškas istorijas. Visgi nutinka taip, kad vieną dieną močiutė miršta. Tačiau net ir mirusi ji neapleidžia anūkės: Elsai ji palieka krūvą laiškų, kurie turi būti perduoti konkretiems asmenims. Pamažu mergaitė supranta, kad girdėtose istorijose daug kas buvo tikra ir susiję su realiai egzistuojančiais žmonėmis, tik viskas įvilkta į pasakų rūbą.

Kiek knygų yra apie močiutes? Per mažai. F. Backman šioje knygoje visą odę yra parašęs toms močiutėms, kurios visad laukia ištiesusios rankas, visą dėmesį ir meilę skiria anūkams. Ir dar seka įvairiausias pasakas. Nenuostabu, kad skaitant ir man mintyse iškilo tie vakarai, kai prašydavau babos („močiutės“ niekaip nepavyko prisijaukinti) pasekti pasaką. Labiausiai mėgau apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, bet tikdavo ir kitos. Žinoma, jos kartojosi, bet tai nebuvo svarbu. Tikiu, kad už to prašymo slypėdavo kiti, tiesiogiai su istorija nesusiję poreikiai, kurie būdavo patenkinami klausantis jos, nors tuomet to neįsisavindavau. Tiesa, Elsos močiutės pasakos – kitokios, jose veikėjai gyvena jos pačios išgalvotame fantastiniame pasaulyje. Bet ir pati močiutė – ne iš kelmo spirta: jai visai nesunku dažasvydžio šautuvu apšaudyti kaimynę, įsilaužti į zoologijos sodą ar pridaryti kitokių eibių. Tačiau už viso to slypi ne kas kitas, o didžiulė meilė anūkei bei noras jai suteikti kuo daugiau gerų emocijų bei paskatinti nors trumpam į šalį nustumti visas negandas.

Tai knyga apie santykius: tarp tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų, sutuoktinių, kaimynų. Apie žmogiškumą ir kiek visko slepiasi už kiekvienų durų, kokį klaidingą įspūdį galima susidaryti apie žmones vien iš trumpų susidūrimų su jais. Tai be galo šilta, jauki knyga, kurią skaitant ne tik juokas ima, bet ir graudintis norisi. Emocijas sukelia tinkamas, jau Uvės istorijoje pažintas rašytojo turimas humoras, prisodrintas ironijos ar net sarkazmo. Kai kuriuos puslapius ar skyrius tiesiog įsimylėjau, jei tik knyga būtų nuosava, tai tikriausiai kas kiek laiko atsiversčiau vis iš naujo perskaityti tas vietas, kai tik užsinorėčiau pabėgti nuo visų negerų jausmų kaip Elsa. Knygos autorius savo rašymu geba emociškai stipriai paveikti, net visas skepticizmas, kurio netrūksta mano galvoje kasdieniniame gyvenime, kažkur nueina į šalį beskaitant jo knygas.

Visgi Uvė paliko geresnį įspūdį. Močiutės istorijoje taip ir neprisijaukinau pasakų dalies. Kad ir supratau jų tikslą, viskas tinkamai sunarpliota, bet kai tik prakalbdavo apie visą tą fantastinį pasaulį, mano susidomėjimas iš karto nukrisdavo žemyn, kad ir kaip stengiausi įsijausti. Tik vėl grįžus į realųjį veikėjų pasaulį galėdavau toliau mėgautis specifiniu autoriaus rašymo stiliumi ir veikėjų bendravimo ypatumais.

Tiesa, jau yra išleista lietuviškai „Čia buvo Brita Marija“, kuri – savotiškas šios istorijos tęsinys, kadangi pasakoja apie vieną iš kaimynių, kurią visi vadino tiesiog Brit Mari. Skaitydama kurį laiką galvojau, kad naujausio vertimo nenorėsiu, nes visai nesimpatiška ši veikėja. Aišku, apsigavau, nes kuo toliau, tuo įdomiau atsiskleidė jos personažas. Tad jei tik papuls į rankas, negalvosiu ir čiupsiu.

8.36. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Uvė – 59-erių vyriškis, mėgstantis pastovumą ir tvarką. Todėl jis visą gyvenimą vairuoja tos pačios markės automobilius, kasryt patikrina kvartalą, kuriame gyvena, ar nebuvo nusižengta taisyklėms bei niekada nepraleidžia progos pasiginčyti, įrodinėdamas savo tiesą. Aplinkiniai jį laiko bambekliu ir stengiasi kuo mažiau veltis į ginčus (arba kaip tik tai daro, kad jį paerzintų). Tačiau į kaimynystę atsikrausčiusi šeima, kuri nuo pat pradžių palieka Uvei prastą įspūdį, netrukus sujaukia vyro gyvenimą, o pamažu vis labiau atsiskleidžia, kad pagrindinis veikėjas – ne toks ir piktas bei nedraugiškas, koks gali pasirodyti.

Girdėti neblogi atsiliepimai bei tai, kad jau sunkiai ką beišsirenku skaityti, nulėmė tai, kad nusprendžiau pamėginti, pasiimdama šią knygą. Ir pradžioje nusivyliau, kadangi įtarimai, kad mane veikėjas gali ne prajuokinti, o erzinti, pasitvirtino. Visgi po kelių skyrių įvyko kažkoks perversmas galvoje ir to susierzinimo, kuris buvo, nebeliko. Tiesa, realybėje tokio žmogaus kaip Uvė vengčiau, bet knygos kai kada ir skirtos tam, kad būtų galima pabūti su tokiais, kurie šiaip jau nei patiktų, nei apskritai kažkokią bendrą kalbą pavyktų išvystyti.

Atrodo, kad Uvės gyvenimui praskaidrinti vis atsiranda kokia itin ryški moteris. Pirmoji – jo žmona galop tapusi Sonja, kuri buvo visiškai kitokia nei Uvė (kaip kelissyk buvo rašyta: jei Uvei gyvenimas buvo arba juodas, arba baltas, tai Sonja buvo visos jo spalvos), privertusi vyrą pajausti, kad jis nebe tiesiog egzistuoja, o gyvena. Ir štai, po kiek laiko nuo Sonjos mirties atsikrausčiusi į kaimynystę Parvanė, du vaikus auginanti, trečio besilaukianti ir su visišku kerėpla gyvenanti moteris, savo atkaklumu ir smarkiu būdu išjudina Uvę iš sąstingio, kuriame jis yra. Žinoma, atsiranda ir kitų veikėjų, jau nekalbant apie atklydusi vargingos išvaizdos katiną, kurie padeda Uvei neatsiriboti nuo visų.

Romano stiprybė – gebėjimas laviruoti tarp įvairiausių emocijų – vietomis juokinga, vietomis kone graudina. Čia matoma ne tik Uvės dabartis, kur jis vis dar gedi savo žmonos, negeba įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą bei visais būdais stengiasi nuo jų atsiriboti, bet ir praeitis, kurioje yra nemažai skausmo, praradimų ir beprasmiškų kovų prieš gyvenimo neteisybę. Humoras, kurį žada anotacijoje, išties neprastas, kelissyk ir balsu juokiausi. Ir įdomiausia, kad humoras natūraliai įsipaišydavo ir į ne pačias linksmiausias situacijas (pavyzdžiui, Uvei nusprendus nusižudyti), tad man beliko tuo tik mėgautis. Paprastumas, nuoširdumo įspūdis yra tai, kas leidžia įsijausti į šitą liūdną, neretai tragikomišką veikėjo gyvenimą, o tuo pačiu ir pajausti simpatiją Uvei. O kai jaučiama simpatija veikėjui, tai ir skaityti būna įdomu.

Veikėjų kalbėjimas ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba (neretai tik žvilgsnių pakakdavo), gebėjimas surasti būdų, kaip prieiti prie žmogaus, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, kantriai rodant dėmesį ir matymas, kaip po truputį Uvė keičiasi, atsiskleidžia (žinoma, išlikdamas savimi, tik tą savo užslėptąją dalį kiek atverdamas) skaitant kėlė gerą jausmą. Ir sakyčiau, kad būtent tai ir išliks prisiminimuose apie šią knygą – minėtasis geras jausmas, kuris išliko iki pat paskutinio puslapio, nepaisant visų klišių ir nuspėjamų momentų, be kurių ir šis romanas neišsivertė.

2015-aisiais pasirodė gerų atsiliepimų ir įvertinimų sulaukusi Hannes Holm režisuota romano ekranizacija En man som heter Ove (A Man Called Ove).