12.15. Emily Gunnis „Prarastas vaikas“

Anksčiau lietuviškai išleistą E. Gunnis romaną „Mergina iš laiško“ praleidau pro akis, tačiau „Prarastas vaikas“ sudomino savo anotacija. Pirmoji siužetinė linija nukelia į 1960-ųjų Pajūrio kotedžą. Ten trylikametė Rebeka kartu su mama gyvena nuolatinėje įtampoje dėl tėvo, kuris grįžęs iš karo taip ir nesugebėjo atsigauti, agresijos. Tačiau vieną naktį įvyksta tragedija, kuri pakeičia mergaitės gyvenimą. O 2014-aisiais ką tik pagimdžiusi Džesė su naujagime pabėga iš ligoninės. Paskelbiama paieška ir netrukus paaiškėja, kad prieš gimdymą Džesė lankėsi pas savo mamą Rebeką, kuri jai papasakojo apie paslapčių gaubiamą skausmingą praeitį ir priežastis, dėl kurių ji neaugino Džesės.

Šią knygą palyginčiau su muilo operomis, kurias vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje žiūrėdavau kartu su mama ar baba. Vyksta įvairios dramos, aiškėja paslaptys, gausybė nesėkmių, lemtingų sutapimų bei nelogiškumų – tegul juos ir įžvelgdavome, bet nesukdavome galvos, o praleisti nors vieną seriją buvo didelė netektis. „Prarastas vaikas“ man priminė gerą telenovelę. Pasakojimas įtraukė, o labiausiai nustebino tai, kad abi siužetinės linijos buvo panašaus įdomumo, todėl nereikėjo skaičiuoti puslapių, likusių iki skyriaus apie labiau intriguojantį laikotarpį. Mano skoniui romane įvykių ir sutapimų buvo gerokai per daug, bet vis tiek skaitydama spėliojau, ką dar autorė sugalvojo. Įdomiausia, kad tuo metu, kai jau maniau, jog visos paslaptys išaiškintos ir beliko sudėlioti taškus pabaigoje, lyg tarp kitko buvo atskleista dar viena detalė. Supratusi, kad galbūt dar kažką praleidau, grįžau antrą kartą perskaityti to puslapio. Na, ir galvoju, kad ne tik įvykių, bet ir veikėjų galėjo būti kiek mažiau, tikrai ne vieną būčiau išėmusi iš knygos ir dėl to pasakojimas nebūtų nukentėjęs.

Knygoje radau nemažai mane dominančių temų. Man visada įdomu skaityti apie psichikos sutrikimus ir ligas, taip pat psichiatrines ligonines, pacientų gydymo būdus, įvairius faktus, susijusius su šia tema. Pavyzdžiui, romane minima pogimdyvinė psichozė. Kadangi neatsiminiau, kad ką nors konkretaus apie ją žinočiau, papildomai paieškojau informacijos – norėjosi perskaityti ne tik apie šiai diagnozei priskiriamus simptomus, buvo įdomu, kuo ji skiriasi nuo pogimdyvinės depresijos. Dar viena mano dėmesį patraukusi tema – vidinės žaizdas, kurias karas palieka kareiviams ir jų artimiesiems, karių kasdienybę grįžus iš karo. Manau, ši knygos dalis man ir buvo įdomiausia. Tik tiek, kad šiemet jau antrąsyk pagaunu save jautriau reaguojant į buitinį smurtą literatūroje. Jautrumas pasireiškia ne ašarų liejimu, o šiokia tokia įtampa, vengimu ir stengimusi atitolinti artėjančias smurto scenas, net jei jos aprašomos abstrakčiai. Dabar, kai viską įvardijau, nesunku ir pačiai suprasti, kuo mane patraukė šis pasakojimas.

„Prarastas vaikas“ – viena geresnių kelis laikotarpius apimančių, paslaptimis apipintų gyvenimiškų dramų. Drąsiai ją rekomenduoju tokio tipo knygų mėgėjams.