12.55. Elin Hilderbrand „Dvynės“

Harper ir Tabita – identiškos dvynės, kurios dar mokyklos metais buvo atskirtos, kai jas „pasidalijo“ išsiskyrę tėvai. Jos apsigyveno skirtingose salose – Harper su tėčiu įsikūrė Martos Vynuogyne, o Nantakete – Tabita su mama. Negana to, prieš keturiolika metų iki dabartyje vykstančių įvykių nutiko kažkas, kas galutinai dvynes išskyrė. Dabar, mirus tėvui, viskas išsirutulioja taip, kad abi apsimaino namais ir salomis, kad surinktų save iš naujo. Tiesa, apsimainymas įvyksta tikrai negreitai, todėl svarsčiau, ar verta tai minėti. Kita vertus, būtent šis pokytis yra šio romano atspirties taškas bei siužeto vingis, kuris mane pačią paskatino išsirinkti šią knygą. Tik tiek, kad maniau, jog dvynės slapta apsimainys vietomis, nesakydamos savo tikrosios tapatybės. Tuo tarpu čia viskas paprasčiau – nors pasitaiko, kai aplinkiniai jas sumaišo, bet visi anksčiau ar vėliau išsiaiškina, su kuria seserimi turi reikalų.

Kad ir vyrams skirta dėmesio, bet ne romantika, o šeimos santykiai, savęs atradimo ir suvokimo temos yra svarbiausios. Abi dvynės – skirtingos savo charakteriais ir įpročiais. Harper – simpatiškesnė ir įdomesnė, nes labiau atsipalaidavusi ir vis į komplikuotas situacijas pakliūvanti karštakošė. Tabita augo su griežta motina, tad ir pati tapo sunkiau apie jausmus kalbanti, santūri moteris, viena auginanti paauglę dukrą. Žinoma, romantinių santykių irgi bus. Deja, man kai kur ir pritrūko logikos (siužetiniuose vingiuose, elgesio priežastyse), be to, atrodė, kad buvo pamiršta apie kai kuriuos veikėjus, kurie taip ir dingo be didesnio paaiškinimo. Toks jausmas, kad rašytoja nesusitvarkė su tokiu kiekiu personažų, nes tie, kurie atrodė svarbūs pirmoje pusėje knygos, vėliau buvo prisiminti tik pačioje pabaigoje, bet net ir tuomet jie atrodė paminėti tik iš reikalo.

Kurį laiką niekaip negalėjau įvardinti, kas būtent mane trikdo. Pamažu suformulavau sau, kad tas trukdis – pasakotojos noras viską papasakoti ir paaiškinti bei daugžodžiavimas. Taip, konteksto reikia, paslaptys ar praeities išgyvenimai taip pat turi būti atskleidžiami, bet visa tai turi išplaukti natūraliai, kai ką paliekant pačiam skaitytojui suvokti, patiems sudedant išsimėčiusias detales į visumą. Svarbiosios paslaptys ir seserų gyvenimo istorijos pagrindiniai įvykiai kartojami ne kartą, todėl kai kada jau ir nervai nelaikydavo, o knygą norėdavosi skaityti einant per eilutes vertikaliai, t.y. pagaunant po keletą kiekvienoje eilutėje esančių žodžių. Beveik pusę knygos veikėjai yra pristatinėjami, aprašant jų kasdienybę, tad net ir pabodo laukti, kada prasidės tas žadėtasis susikeitimas salomis. Nors pagrindinės veikėjos greitai švęs keturiasdešimtmetį, jų elgesys ir sprendimai primena kur kas jaunesnio amžiaus žmones. Labai keista ir Tabitos paauglės dukros situacija bei auklėjimas. Pagrindinių veikėjų (visų keturių šeimos narių) nusiteikimas tam tikrais klausimais, įpročiai ir charakteris keitėsi drastiškai, be jokio keitimosi palaipsniui. Daug kalbėjimo apie drabužių etiketes, pinigus, automobilius, kitokio bereikšmio aplinkos aprašinėjimo, vietomis atrodė rašymas vien dėl rašymo, nieko įdomaus nepateikiant. Pabaigos pompastiškumas – lyg papildomas grietinėlės sluoksnis ant ir taip saldaus torto.

Pripažinsiu, kad nepaisant visko, ką viršuje minėjau, tekstas įtraukia. Knygą perskaičiau iki galo, tad nebuvo taip blogai, kad norėtųsi mesti. Tikiu, tam reikšmės turėjo melodramos poreikis, o tokių knygų pas mane – vos viena kita, tad ilgų svarstymų nebuvo. Galvoju, kad tikrai dalį nesąmonių atleisčiau, nes kai kada skaitydama išties mėgavausi, bet pasakojimo nevaldymas ir ištęstumas sulig kiekvienu skyriumi vis labiau krito į akis.