11.48. Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

„Grožis lyg žaizda“ – knyga, kuri pirmiausiai dėmesį patraukė savo išskirtiniu viršeliu bei pavadinimu, o atsivertus romaną paaiškėjo, kad ir pasakojimas – ne visai įprastas.

Tai istorija apie trokštamiausią apylinkių prostitutę Devi Aju ir jos keturias dukras: tris pasakiško grožio ir jauniausią – bjaurios išvaizdos, kuriai buvo suteiktas Gražuolės vardas. Pasakojamas ne tik kiekvienos moters gyvenimas, bet ir vyrų, kurie buvo joms vienaip ar kitaip reikšmingi.

Knyga pristatoma kaip Indonezijos magiškasis realizmas. Todėl nenuostabu, kad kai kurie veikėjai prisikels iš numirusiųjų tam, kad atsisveikintų, ar kad gyvieji bendrauja su vaiduokliais. Tačiau visi šie momentai taip natūraliai įsipaišo į pačią istoriją, kad nė minutėlei nekilo mintis, kad kažkas čia negerai ar visko per daug.

Romane yra nemažai smurto, prievartos, susijusios tiek su žmonėmis, tiek gyvūnais. Įdomiausia tai, kaip visa tai pateikiama. Nors į smulkmeniškumus dažniausiai nesileidžiama, viskas aprašoma taip, lyg būtų natūrali kasdienybė, ramiai, be jokio moralizavimo, ašarų liejimo (nebent pasikėsinta į mylimąjį, bet net ir tuomet veikėjų ašaros byra dėl meilės, ne dėl smurto). Negana to, reikia laiko apsiprasti su rašymo stiliumi, nes šalia panašių scenų visu gražumu pasireiškia rašytojo ironija ir humoras, nuo pat pirmųjų puslapių vis kas nors prajuokindavo. Tad „Grožis lyg žaizda“ nėra kiekvienam, puikiai suprantu, kodėl kažkam ši knyga gali atrodyti kaip visiškas nesusipratimas. Tuo tarpu man pasakojimo būdas paliko labai gerą įspūdį.

Apie Indoneziją nelabai teko domėtis, tad ši knyga gali būti kaip įžanga susipažinimui (kiek tai įmanoma, skaitant grožinį kūrinį). Todėl galiu tik spėlioti, kiek stipriai toks veikėjų gyvenimas atspindi tikrovę. Daug dėmesio skiriama ir politikai, Indonezijos istorijai (nuo olandų kolonistų, japonų okupantų iki nepriklausomybės ir po jos vykusių neramumų bei grįžimo prie diktatūros), tai – ne tik fonas, bet ir priežastys, dėl kurių veikėjų likimai keitėsi viena ar kita linkme. Visgi pradžioje ypač įtraukęs romanas ties viduriu priblėso, pasirodė per daug politikos, partizaninio judėjimo aprašymų. Nežinau, ar pasakojimas išties per daug ištęstas, ar temos – jau nebe „mano“, bet skaitydama vis laukdavau, kada vėl pasirodys pamėgtos veikėjos. Moterys – kandžios, stiprios, užsispyrusios ir nieko nebijančios. Veikėjų emocijos ryškios: jei myli, tai stipriai, jei nekenčia – tai siaubingai, o ištroškę keršto gali imtis visų priemonių, kokias tik būtų įmanoma sugalvoti. Tad knyga tokia pat spalvinga kaip ir viršelis.

Po nuobodesnio vidurio vėliau siužetas vėl įgavo tokį pat įdomumą, koks buvo ir knygos pradžioje, tad vakar nėjau miegoti tol, kol neužverčiau paskutinio puslapio. Išskirtinis romanas, prie įdomiausių skaitytų nepriskirsiu, bet neabejotinai džiaugiuosi pagaliau išsitraukusi jį iš savo lentynos.