12.5. Donato Carrisi „Blogio šnabždesys“

Prieš keletą metų skaityta kita rašytojo knyga – „Mergina rūke“ – paliko gerą įspūdį. Tiesa, atmintyje išliko vien tik prisiminimas, kad pabaiga man labai nepatiko. Todėl „Blogio šnabždesį“, kuri, rodos, skaitytojų yra daug labiau giriama nei pirmoji minėta, skaičiau atsargiai, nes bijojau nuviliančios pabaigos.

Viduryje miško rasti šeši kapai. Kiekviename iš jų – po ranką. Penkios priklauso neseniai apylinkėse dingusioms mergaitėms, šeštoji – dar neidentifikuota. Kadangi nė vienos mergaitės kūnas dar nerastas, pareigūnai gali tik spėlioti, ar nors viena iš aukų yra gyva. Į pagalbą pakviečiama pareigūnė Mila Vaskez, kuri yra patyrusi dingusių asmenų bylų tyrėja. Kartu su kriminologo Gorano komanda moteris bando narplioti bylą, kuri nenustoja stebinti savo painumu.

Galvoju, kad ne pats geriausias sprendimas buvo imti antrą iš eilės trilerį, kuris dar ir panašumų turi kai kuriais atžvilgiais su prieš tai skaitytu. Nors drąsiai sakau, kad Samuel Bjørk „Aš keliauju viena“ man patiko kur kas labiau. Skaitydama D. Carrisi knygą niekaip nepajutau prielankumo Milai. Pritempta simpatija tarp neseniai susitikusių tyrėjų vertė labiau vartyti akis nei džiaugtis, kaip ten viskas faina su jais. Tai, kaip klostėsi jų bendra istorija vėliau, būtų verta atskiros paburbėjimų pastraipos, bet nenoriu atskleisti daugiau nei reikia. Deja, bet nelikau sužavėta įvykiais, aprašytais siužetui einant į pabaigą. Mediumės įtraukimas buvo pirmasis ženklas, kad čia nebus gerai (juk buvo galima kaip nors paprasčiau ir realistiškiau padaryti), o vėliau, kai po truputį ėmė vertis visas vaizdas prieš akis, emocijos maišėsi aukštyn kojomis. Šis tas buvo netikėta ir tikrai privertė išplėsti akis, bet kai kurie sprendimai nuvylė. Galop, prireikė laiko, kad suprasčiau, jog man nepatiko pats pasakojimo stilius, kai kurie sakiniai skambėjo keistai, nežinau, ar dėl vertimo, ar dėl paties rašytojo sumanymų.

Visgi nesumeluosiu nė trupučio rašydama, kad siužetas įtraukia. Dirbdama vis atsisukdavau į knygos pusę ir mintyse atsidusdavau, kad visai nėra laiko ilgesnei pertraukai, kurios metu galėčiau perskaityti nors keletą skyrių. Tad pasičiupdavau knygą vakarais ir perskaitydavau tiek, kiek jau senokai darbo dienomis nebuvau perskaičiusi. Siužeto painumas, nusikaltėlio išradingumas, nusikaltimų ypatybės – tai, kas skatino skaityti toliau ir laukti kulminacijos. Dialogų metu papasakojama nemažai įdomiai skambančios kriminologijos teorijos. Ne paslaptis, kad trileriuose mane visuomet patraukia informacija, susijusi su nusikaltėliu, jo charakteriu, motyvais, todėl „Blogio šnabždesys“ su savo vadovėline informacija, kurią bandė taikyti ir knygos metu vykusiam tyrimui, pasirodė dėmesio vertas skaitinys.

Nors bendrai trileris man visai patiko, o apie antrąją knygą „Blogio teorija“ skaičiau dar pozityvesnių komentarų nei apie pirmąją Milos bylą, kol kas nebejaučiu noro tęsiniui apie Milą. Tad kol kas ties šia ir sustosiu.

9.57. Donato Carrisi ,,Mergina rūke“

,,Mergina rūke“ – detektyvinis trileris, kurį dabar skaityti pats metas vien todėl, kad didžioji dalis veiksmo vyksta būtent gruodžio mėnesį. Be abejo, jei jums šiuo metu norisi tik gražių, šviesių ir pamokančių istorijų, tuomet tai bus toli gražu ne pats geriausias pasirinkimas.

Pasakojimas prasideda nuo automobilio avarijos, vairuotojas – specialusis agentas Fogelis, nelabai ką prisimenantis apie pastaruosius įvykius. Ant jo rūbų esantis kraujas, kuris, akivaizdu, yra ne jo, kelia ne ką mažiau klausimų nei tai, ką jis apskritai veikė Aveše, kadangi turėjo būti jau toli nuo šio miestelio. Tuomet grįžtama į gruodį, pora mėnesių atgal, kai miestelyje dingo niekuo neišsiskirianti paauglė Ana Lu, o žiniasklaidos dėmesį mėgstantis Fogelis aktyviai ėmėsi tirti bylą.

Norisi pagirti autorių dėl gerai išplėtotų personažų ir užuominų dėliojimo. Galima neblogai susipažinti ne tik su Fogeliu, bet ir pagrindiniu įtariamuoju, antraeiliais veikėjais. Personažai vientisi, nebuvo jausmo, kad keičiantis įvykiams kažkuris iš jų pakeistų savo elgesį į visai jam nebūdingą/netinkantį. Specialusis agentas įdomus savo tyrimo būdais, nes Fogeliui svarbiausia apkaltinti ką nors dėl nusikaltimo, kad prieš žiniasklaidą atrodytų didvyris, auka gali būti ir nesurasta. Bet jei būtų nuobodus teisuolis, tikriausiai ne taip jau ir sudomintų pats romanas, argi ne? Kalbant apie užuominas, detektyvų mėgėjams galėtų patikti, kad daromos išvados – ne visai iš piršto laužtos, t.y. atidžiai skaitant galima numanyti būsimus įkalčius, siužeto vingius. Ir apskritai, atrodė, kad kūrinys įtraukia sulig kiekvienu skyriumi vis labiau.

Man patinka, kai ne tik tiriamas nusikaltimas, bet ir dar kokiai nors temai skiriamas dėmesys. Šios knygos atveju nemažai kalbama apie tai, kaip žiniasklaida formuoja nuomonę. Po nesėkmingos paskutinės bylos Fogelis tiki, kad šlovę televizijoje ir spaudoje jam sugrąžins Ana Lu, todėl apgalvotai mėtydamas užuominas, žinodamas, kad dingusiąją turi pateikti kaip auką, o nusikaltėlį – kaip tikrą siaubūną, jis šaltakraujiškai kuria savo, kaip talentingo tyrėjo, portretą, o patį nusikaltimą verčia vis didesne sensacija, pritraukiančia vis daugiau spaudos atstovų, kurių miestelyje vis daugėja. Kokia svarbi atsakinga, kompetentinga žiniasklaida, kaip lengva paveikti žmonių nuomonę, ją keisti, pasitelkiant įvairias informacijos sklaidos priemones, šiame trileryje atskleidžiama išties įdomiai ir įtikinamai. Ypač gerai parodomas fenomenas, kai vieną dieną didžiausiu nusidėjėliu vadintas žmogus kitą dieną jau pateikiamas kaip didvyris (ar atvirkščiai). Ši kūrinyje nagrinėta tema neabejotinai prisidėjo prie to, kad negalėjau atsitraukti nuo pasakojimo, norėjosi skaityti toliau, sužinoti, kaip viskas bus plėtojama daugiau, o galop – kaip baigsis, kokie nusikaltimo motyvai.

Vis dėlto teko nusivilti. Pabaiga (pradedant kulminacija, kai išaiškėja tikrasis pagrindinio nusikaltimo kaltininkas bei priežastys, dėl kurių jis taip elgėsi, baigiant paskutiniu puslapiu) visiškai nuvylė. Kaip ir suprantu, kad autorius stengėsi mėtyti pėdas, todėl į pabaigą vis dažniau kilstelėdavau iš nustebimo antakius, nes vos paaiškėjus kokiai detalei pasirodydavo, kad tai – dar ne pabaiga, tačiau kai galiausiai viskas buvo išaiškinta, net ir supykau. Neatsiimu nė vieno ankstesnėse pastraipose parašyto žodžio, nes ,,Mergina rūke“ daugeliu atveju man labai patiko, tačiau tai, kaip buvo nuspręsta užbaigti rašytą istoriją, man pasirodė per daug neįtikinama, motyvai ir tai, kaip viskas buvo suplanuota – net ir juokingi. Tad išties gaila, kad finalas buvo toks skurdus, nors dėstymas buvo pilnas malonių skaitymo akimirkų.

,,Mergina rūke“- psichologinis trileris, kuriame ne taip svarbu, koks nusikaltimo būdas buvo pasirinktas (iš tikrųjų, jei tik atmintis neapgauna, nė vienas nebuvo įvardintas), bet svarbiau, kas ir kodėl tai padarė. Nemažai rašoma apie žiniasklaidos, kiek mažiau apie religijos poveikį formuojant žmonių nuomonę tam tikrais klausimais. Skaitydama apie pagrindinį įtariamąjį nekantriai laukiau kokios nors užuominos, kuri jį išteisintų ar nuteistų, intriga buvo išlaikoma ilgai, sulig kiekvienu skyriumi vis sunkiau buvo atsitraukti nuo knygos. Visgi pabaiga sugadino įspūdį nemenkai, dėl to gaila.

Kaip visuomet, patikrinau, ar knyga buvo ekranizuota. Suradau, kad 2017-aisiais pasirodė filmas La ragazza nella nebbia. Įdomu tai, kad jį režisavo pats knygos autorius, o aktorių kolektyve galima pamatyti ir vieną kitą žinomą pavardę.