8.29. Delia Ephron „Sirakūzai“

„Sirakūzų“ laukiau jau seniai – nuo tada, kai pamačiau, kad leidykla planuoja išleisti šį romaną. Įtariau, kad ir tiks, ir patiks. Ir labai džiaugiuosi, kad mano įtarimai pasitvirtino.

Niujorkiečiai Maiklas ir Lizė atvyksta į Italiją su savo draugais iš Meino Finu ir Teilor bei jų dukra Snou. Nuo pat pradžių aišku, kad kelionė greičiausiai nebus tokia maloni, kaip kad norėtųsi. Praeity Finas ir Lizė, dar prieš susipažindami su dabartiniais sutuoktiniais, buvo užmezgę romaną. Maiklas vis ruošiasi prisipažinti Lizei, kad nori skirtis ir jau kurį laiką apgaudinėja ją su kita, bet nesiryžta. Teilor ir Fino santykiai šalti, moteris visą dėmesį skiria dukrai ir nė minutei nuo jos nesitraukia.

Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus. Visi veikėjai turi paslapčių, kurios ne tik patiems neleidžia ramiai gyventi, bet ir kitus gali paveikti. Nerūpestingai pradėtos organizuoti bendros atostogos greitai tampa kančia, įtampa vis didėja, netrūksta nutylėjimų, apkalbų, neišsakytų (ar išsakytų) nuoskaudų. Skaitant nuolat juntama šalta, slogi atmosfera.

Keisčiausias personažas – Fino ir Teilor dukra Snou. Jos santykiai su mama tokie beprotiški, kad nori nenori prikausto dėmesį. Motina savo dukrą myli kur kas labiau nei vyrą. Skaitant knygą stebino perdėtas Teilor rūpinimasis ir kišimasis į Snou gyvenimą, jos sprendimus – moters elgesys atrodė tiesiog nenormalus, perdėtas. Tačiau įdomiausia, kad taip iki galo ir neperpratau pačios paauglės, jos elgesio motyvų, t. y. ar ji taip stengėsi manipuliuoti motina, ar kaip tik parodyti savo nepasitenkinimą motinos kontrole? O gal viskas kartu? Šiaip ar taip, kiekvieną sykį, kai tik Snou iškildavo į pirmą planą, pagalvodavau: „Vaje, koks nemalonus vaikas – lyg iš kokio neprasto ir baugaus trilerio.“ Net kildavo mintis, ar tik autorė nepersistengė, kurdama mergaitės portretą. Apskritai, nebuvo nė vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją, bet dėl to skaitymas kėlė ne mažesnį malonumą. Kadangi kiekvienas jų „velnių priėdęs“, buvo įdomu laukti, kaip ir kada jie pratrūks ir kuo viskas baigsis.

Autorės sprendimas istoriją pasakoti iš kiekvieno personažo perspektyvos vertas pagyrų, juolab kad greitai paaiškėja, jog pasakotojai jau žino, kaip viskas pasibaigs. Pasakodami savąją įvykių versiją veikėjai nevengia vertinti, teigti, kad jau konkrečioje situacijoje buvo galima šį tą nujausti, priimti kitokį sprendimą ar kt. Herojai išlieja nuoskaudas ar nusivylimą, kad tiek buvo galima padaryti, bet galiausiai nieko nebuvo padaryta.

Rašymo stilius nekliuvo, knyga įtraukė. Net pačiai buvo keista, kad didžiąją jos dalį perskaičiau tokiomis sąlygomis, kai skaityti man ne itin sekasi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitymo procesas buvo malonus, norėjosi greičiau pabaigos sulaukti, nes buvo įdomu, kaip romanas pasibaigs.

Pavargus nuo intrigų, melo ir slogių veikėjų santykių, galima atsigauti skaitant apie Italiją. Čia Italijos vaizdų kiek mažiau nei kituose romanuose, kuriuose akcentuojama veiksmo vieta, bet kadangi skaitant tokio tipo kūrinį mano dėmesį visuomet patraukia pasivaikščiojimai jaukiomis gatvelėmis, visokie užkaboriai, bendravimas su vietiniais, likau patenkinta.

„Sirakūzai“ – tamsokas romanas saulėtos Italijos fone. Galėtų patikti skaitytojams, mėgstantiems romanus, kuriuose gilinamasi į žmonių santykius.