12.36. Colm Tóibín „Nora Vebster“

Kažkada, kai dar privalėdavau užsukusi į knygyną ką nors įsigyti, išsirinkau vos keletą eurų kainavusią „Nora Vebster“, dorai nė neperskaičiusi anotacijos. Prieš rašant šį įrašą, pasidomėjau, ką dar parašė knygos autorius, ir nustebau, pamačiusi „Brooklyn“, pagal kurią buvo sukurtas nemažai gerų vertinimų sulaukęs to paties pavadinimo filmas, taip pat kelissyk C. Toibin knygos buvo pakliuvusios į Booker trumpąjį sąrašą. Visgi lietuviškai turime tik mano perskaitytą romaną apie Norą, keturiasdešimtmetę našlę su keturiais vaikais, kuri mėgina po truputį grįžti į gyvenimą, praėjus keletui mėnesių po vyro mirties.

Skaitant knygą, buvo visko. Vietomis nuobodžiavau, karts nuo karto grįždavau skaityti ankstesnio puslapio, nes, mintims nuklydus kitur, sugebėdavau skaityti neįsigilindama į teksto reikšmę. Bet vis vien tais retais kartais, kai prisėsdavau prie knygos, jaučiau trauką pagrindinei veikėjai. Ji gyvena miestelyje, kuriame vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, kur kiekvienas nusižengimas nuo įprastų taisyklių, sulaukia nepritariamų žvilgsnių ir nemalonių replikų. Kiekvieną sykį, nusprendus ką nors neįprasto nuveikti (pavyzdžiui, apsikirpti ir pirmąsyk nusidažyti plaukus), pirmiausia galvoje iškyla mintis: o ką pasakys ir kaip įvertins kiti? Tie kiti, kurie lyg ir neturėtų turėti jokios įtakos veikėjos gyvenimui apskritai. Tačiau net ir įvairios baimės bei nuspėjamos kitų reakcijos vis mažiau veikia Norą – ji mokosi priimti sprendimus pati (kai seniau dalį sprendimų priimdavo jos vyras), ieškoti būdų, kaip išlaikyti ryšį su įvairaus amžiaus tarpsnius pasiekusiais savo vaikais, išmėginti veiklas, kurios nebūtų susijusios su vaikų ir namų priežiūra. Jei reikia, ji sugeba kovoti už save ir mylimiausius žmones. Jos personaažs – įdomus, dinamiškas. Žinoma, dėmesio skiriama ir gedului, kaip jis kinta bėgant laikui, kaip skirtingai mirtis gali paveikti artimuosius – vaikus ir suaugusiuosius, jų įpročius. Tačiau šia tema nemanipuliuojama, gedulas tampa tiesiog sudėtine gyvenimo dalimi. Subtili, be stiprių, išraiškingų emocijų, daugiau tylos, ramybės, tačiau toji ramybė, kaip jau žinome iš kitų knygų, gali būti labai paveiki.

Ir dar buvo muzikos. Nors Nora neturtinga ir kitų akimis neturėtų leisti pinigus nebūtinoms prekėms, pamažu jos namuose atsiranda plokštelių kolekcija. Viskas prasideda nuo to, kad Norai paskolina vinilinę plokštelę, o moteris nenori prisipažinti, kad namie neturi patefono. Tačiau ji pasiryžta jį įsigyti, o tuomet progai pasitaikius ji ima į namus tempti vis naujas plokšteles. Nora, atradus progą, tiesiog užsidaro kambaryje ir klausosi muzikos. Buvo netikėta rasti tokią temą knygoje. Nors klasikinės muzikos nesiklausau, bet skaityti apie tai, kokį poveikį veikėjai ji sukelia, buvo įdomu.

Užsimerkusi ji regėjo muziką kaip vandenį, labai greitai sruvenantį paskui ją, bėgančią tolyn, o kartu raminantį, kai panirdavo į jo vėsą.

Ramios kasdienybės knygose mėgėjams.