11.44. Charles Bukowski „Holivudas“

Šiek tiek liūdna, nes „Holivudas“ – vienintelis Ch. Bukowski romanas, kurio dar nebuvau skaičiusi. Aišku, yra dar krūva apsakymų bei eilėraščių, kurių neteko skaityti, bet romanai – vis vien mieliausias žanras.

Šį kartą pasakojama apie laikotarpį, kai buvo kuriamas filmas Barfly, kuriam scenarijų rašė Ch. Bukowski. Kaip ir dažniausiai prisidengęs Henrio Činaskio personažu, autorius kalba ne tik apie savo kasdienybę, bet ir apie sunkumus ir kuriozus, kurie lydėjo filmą. Įdomu tai, kad būtent šis filmas išgarsino rašytoją JAV, tad ryškiau pastebėtas jis buvo likus vos keliems metams iki mirties.

Nė neįtariau, kad yra prisiveisę šitiek kinui skirtų arba atitinkamas rubrikas turinčių žurnalų. Tai tikra liga, nes kaip kitaip pavadinsi karštligišką domėjimąsi sritimi, kuri žingsnis po žingsnio negailestingai ir sistemingai degraduoja, ir apskritai vargu ar besugeba išspausti ką nors, kas būtų verta dėmesio. Šūdas ekrane tapo toks įprastas, kad žmonės jau net ir nebesuvokia, kad tai šūdas.

Kadangi esu aptarusi nemažai Ch. Bukowskio knygų, daug nesiplėsiu. Braižas panašus į kitų knygų – alkoholis, žodžių nevyniojimas į vatą, ironija ir jau pažįstamas veikėjo/autoriaus požiūris į gyvenimą. Tiesa, moterų čia mažiau (nors aišku, jų vaidmuo – toks pat kaip ir visuomet), rašymo stilių priėmiau jau kaip visišką normą, tad ar visko kalboje daugiau ar mažiau,lyginant su kitomis, sunku pasakyti. Pagrindinė siužetinė linija – filmo kūrimas – įneša dinamikos į H. Činaskio gyvenimą. Rašytojas ne tik po pseudonimais paslepia gerai žinomas Holivudo žvaigždes (padarius namų darbus ir prieš tai susiradus sąrašą, skaitant lengviau bus suprasti, koks realus žmogus yra vaizduojamas), bet ir tik taip, kaip jis moka, pateikia visas įdomybes, pavyzdžiui, iki absurdiškų veiksmų nueinančias finansavimo paieškas, aktorių keistenybes ir reikalavimus. Įdomu, vietomis ir nemenkai prajuokindavo, be to, kaip visada, norėjosi prisirinkti krūvą citatų dėl jų taiklumo ar tiesiog įsimintinai pateiktos situacijos.

Tad su Ch. Bukowskiu ir užbaigiau savo sunkųjį birželį. Šiek tiek gaila, nes ima rodytis, kad dėl to sunkumo praradau galimybę labiau pasimėgauti tiek šia, tiek kai kuriomis kitomis knygomis, iš kurių dalies nė neperskaičiau.

10.88. Charles Bukowski „Moterys“

maniškė buvo 2006-ųjų leidimo, rausvų atspalvių, kietu viršeliu

Pasižadėjau iki metų pabaigos užbaigti porą seniai pradėtų knygų. „Moterys“ užsigulėjo pas mane dėl vienos priežasties: na, nemoku skaityti kelių knygų vienu metu, nes vis tiek būna viena pagrindinė, o šalutinė(-s) taip ir lieka gulėti, kol galop nusprendžiu, kad jau laikas rimčiau prisėsti prie pastarosios. Ch. Bukowski knygų skaičiau jau nemažai, iš romanų tik „Holivudas“ liko neskaitytas. „Moterys“ pasakoja apie iš kitų kūrinių pažįstamą rašytojo alter ego Henrį Činaskį, čia jam jau virš penkiasdešimties metų, šiuo metu jis užsiima tik rašymu ir susitikinėja su vis naujomis moterimis (ar grįžta prie seniau pažinotų).

Iš principo, romane nieko naujo nepapasakojama, nes viskas jau skaityta kitose rašytojo knygose. Bet vis tiek norisi skaityti, stebėti, kokia bus nauja moteris ir kiek laiko užtruks jų santykiai. Taip, moterų paveikslai turi savo specifiką, iš pirmo žvilgsnio jos visos labai panašios, vien tik kūniškiems malonumams ir kompanijos geriant palaikymui skirtos, bet kita vertus skaitydama galvojau, kad pasakotojas sugebėjo pastebėti ir įvertinti kiekvienos privalumus, dėl to susidarydavo įspūdis, kad jį supo vien tik visiškos gražuolės, įvesdavo ir vieną kitą charakterio bruožą, kuris išskirdavo tuo metu aprašomą iš kitų. Be abejo, verčiant puslapius atsiranda monotonijos, tad ir moterys karts nuo karto susiliedavo, atminty vos kelios išliko iš visų, kurios buvo aprašytos.

Kalbant apie monotoniją, man Ch. Bukowski knygose siužeto pasikartojimas primena rutiną, kuri egzistuoja daugelio mūsų gyvenimuose. Nesvarbu, ar rašytojas kalbėtų apie darbą (kaip buvo kitame romane „Paštas“), ar apskritai visą kasdienybę (ratas, kurį įvardinti būtų galima kaip „gėrimas – nauja pažintis – seksas“, būdingas „Moterims“, bet matomas ir kituose kūriniuose). Kaip visuomet, daug ironijos, paprasta kalba, kuri vulgari (bet tiek netrikdo, kiek galima būtų įsivaizduoti perskaičius kai kurių skaičiusiųjų komentarus. Gal tiesiog įpratau), tiesmukiška, tarp visų buitinių šnekėjimų pametėjanti ir išties taiklių pastebėjimų apie gyvenimą. Tiesa, pastarųjų buvo mažoka šįkart, nes labiau koncentruojamasi į techninę (minėto rato) dalį.

Ir vis tiek, nors pagrindinis veikėjas yra alkoholikas, nuo kurio realybėje eičiau kuo toliau, skaitant knygas Henris nepraranda simpatiškumo, kuris ir kuriamas tekste skleidžiamame požiūryje į gyvenimą bei tarp visos tos šiurkščios leksikos įsiterpiančiais jautriais ir žmogiškais norais – „Moterys“ atskleidžia Henrio troškimą net ir sulaukus tokio amžiaus bei lipant ant kiekvienos pasitaikiusios moters sugebėti vieną dieną surasti tą vienintelę. Na,  ir žinoma saviironija ir paprastumas: sakoma, kaip yra, nevyniojant žodžių į vatą ir pernelyg dažnai nesišvaistant neįgyvendinamais pažadais.

Ne pati įdomiausia, bet skaityti smagu visai. Be to, atrodo, kad prie knygos prisėdau pačiu metu, nes šiandien skaitydama antrąją romano pusę radau skyrius apie Padėkos dieną, Kalėdas, Naujuosius metus.

10.19. Charles Bukowski „Arklienos kumpis“

Charles Bukowski kūrybą aptariu jau toli gražu ne pirmą kartą, nes „Arklienos kumpis“ – šeštoji mano perskaityta knyga. Šįkart į rankas paėmiau autobiografinį autoriaus romaną, kuriame galime susipažinti su rašytojo vaikyste ir paauglyste, įžengimą į suaugusiųjų pasaulį. Pasakotojas – Ch. Bukowski alter ego Henris Činaskis, sutinkamas ir kituose autoriaus kūriniuose. Jis auga vienturtis griežto tėvo ir motinos, aidu kartojančios savo vyro žodžius, namuose. Nors ir būdami neturtingi, tėvai svajoja apie tai, kad vieną dieną praturtės, todėl ir savo sūnui liepia bendrauti tik su pasiturinčių šeimų vaikais, nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių stengiasi aplinkiniams kurti klaidingą įspūdį apie savo turtinę padėtį. Kaltinimai, priekaištai, smurtas, kuriuos paaštrina ir Amerikoje tuo metu kilusi ekonominė depresija, tampa Henrio kasdienybe. Matydamas nuolatinę veidmainystę, Činaskiui skiepijamą susikurtą tėvo pasaulį, kuris visiškai skiriasi nuo realybės, kęsdamas nesėkmingus bandymus įsilieti į bendraamžių gyvenimą, susidurdamas su paaugliškais sunkumais (sunkios formos akne, nepopuliarumą tarp merginų), pagrindinis veikėjas po truputį formuoja savo požiūrį į pasaulį, save, ieško vietos po saule.

Tenka pritarti tiems, kurie teigia, kad „Arklienos kumpis“ – viena geriausių (jei ne geriausia) knygų, kurias parašė Ch. Bukowski. Be abejo, daug ko dar nesu skaičiusi, bet atsižvelgiant į kiekį bei tai, kuriuos kūrinius esu skaičiusi, galvoju, kad jau galiu daryti tokią išvadą. Ch. Bukowski nėra vien tik besikeikiantis vulgarus cinikas – jo tekstuose tarp viso to paviršiaus, kuris ir atstumia dalį skaitytojų, glūdi gilūs, taiklūs pastebėjimai, dėl kurių ir mėgstu karts nuo karto pasiimti jo knygas. „Arklienos kumpis“ irgi pateikia ne vieną įdomią (kai kada net ir artimą man pačiai) mintį, ypač kūriniui einant į pabaigą. Vaikystę, brendimo laikotarpį, santykius su aplinkiniais, alkoholio vartojimo pradžią jis aprašo su sau būdinga ironija, tačiau toli gražu nesinori tik juoktis, ironija neretai naudojama (ne tik kūryboje, bet ir realiame gyvenime) kalbant apie nesmagias, niūrias, skaudžias temas. Tekstas įtraukia ne tik dėl rašymo stiliaus, kuris jau pažįstamas iš ankstesnių kūrinių, bet ir dėl paties turinio, jo vystymo. Įdomus, dinamiškas (tai nemenkas privalumas, turint galvoje, kad ne viename rašytojo kūrinyje monotonija pradeda jaustis) pasakojimas, gal į pabaigą jau kiek prailgęs, bet neabejotinai įtraukiantis, skatinantis ir ateity ieškoti dar neskaitytų autoriaus knygų.

„Arklienos kumpis“ – romanas, kurį skaitant galima pamatyti, kas prisidėjo prie Ch. Bukowskio asmenybės formavimosi, daugiau sužinoti apie patį autorių, jo ankstyvuosius gyvenimo metus. Kad ir ne visos skaitytos rašytojo knygos patiko, kad ir kiekis nebūtinai reiškia, kad jau galėčiau įvardinti šį autorių kaip vieną mėgstamiausių, bet visgi kiekvienas perskaitytas jo kūrinys nenumalšina noro po kiek laiko vėl grįžti prie jo kūrybos.

9.18. Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Norėjau Ch. Bukowskio, tad likau patenkinta bibliotekoje radusi jo apsakymų rinkinį „Paprastos beprotybės istorijos“. Knygoje autorius lieka sau ištikimas: alkoholis, moterys, lažybos, cinizmas, kasdienybės absurdas, beprasmybė ir visa kita, ko galima tikėtis iš šio rašytojo.

Nors atrodė, kad esamai nuotaikai jo kūryba – pats tas, bet skaičiau netikėtai ilgai. Ir nė nežinau, atrodo viskas kišo šįsyk koją. Buvo išties įdomių apsakymų, kur autorius darsyk atsiskleidžia kaip gebantis prisiliesti prie rimtų temų rašydamas visiškai elementarius, nesudėtingus siužetus, kur pateikiama degraduojančio alkoholyje skęstančio veikėjo kasdienybė. Visgi to nepakako. Pasikartojantys siužetai vis tiek kažkuriuo metu nusibosta. Lažybos, žirgų lenktynės – tema, kurios labiausiai nemėgstu Ch. Bukowski kūryboje dėl absoliutaus nuobodumo. Dar pridėkime, kad dėl visokiausių priežasčių vos pradėjusi skaityti neretai užsnūsdavau, o kai kada tekstai būdavo perskaitomi kaip per rūką, tiesiog tam, kad būtų perskaityti, nes nesudomindavo visai, ir gausime rezultatą – ši knyga bus dar viena iš tų, kurios greitai pasimirš, išliks gal tik vienas ryškesnis apsakymas (apie zoologijos sodą).

Tiesa, skaitant paskutinį apsakymą „Antklodė“ pabaigoje visai kažkur ten viduje stipriau pakratė. Matyt nemenkai atitiko vidinę būseną.

Gal aš tiesiog per daug pavargusi buvau (esu?). O tai paveikia. Tiek skaitymą, tiek įspūdžius apie perskaitytas knygas ar tai, kaip ir kokias mintis dėlioju čia (ir ne tik čia). Norisi tikėti, kad kitu metu kitoks vertinimas būtų.

9.2. Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Pagaliau ir trečioji iš pernai leistų Ch. Bukowski knygų perskaityta. Vis atidėliojau vien dėl apsakymų žanro, kurio ne itin mėgstu. Kaip ir skaitytuose romanuose, Ch. Bukowski lieka sau ištikimas ir šioje knygoje: alkoholis, seksas, pinigų paieškos, ironija ir gyvenimo beprasmybė, viskas pateikiama tiesmuka, vulgaria kalba.

Kad ir nuspėjama, bet įdomu. Tiesa, ne visi vienodai, kai kada nuo aprašomų žirgų lenktynių, lažybų ar pasikartojančių siužetinių motyvų ir nuobodžiauti imdavau, bet tuomet ateidavo eilė kokiam įdomesniam, ir vėl susidomėjimas augdavo. Prie Ch. Bukowski vis grįžtu dėl tamsios atmosferos, gebėjimo taikliai pasišaipyti iš visuomenės, kasdienybės, parodyti pirštu į tai, kas nemalonu ir ko dažnam nesinori matyti. Veikėjų degradacija ir kasdienybės momentai kai kada baisiai pažįstami iš to, ką teko pačiai matyti ar girdėti, jų bandymas tvarkytis su mintimis, kurios pasirodo, kai gėrimui trūksta pinigų, dirbant darbą, kad tik turėtų už ką susimokėti už nuomą ar už ką įsigyti butelį, sudomina vien dėl pačių minčių, kur, kaip minėjau, galima rasti ironijos ar persmelkiantį beprasmybės jausmą, kurio netrūksta kūriniuose. Būna, kai tragikomiškumas, kuris neabejotinai egzistuoja Ch. Bukowski kūriniuose, lieka tik tragedija – parodomas visiškas dugnas, kurį pasiekti nėra jau taip sunku. Primityvus, į poreikių patenkinimą orientuotas veikėjų elgesys, neretai netgi labai nemalonūs siužetai, kurie gali priversti šlykštėtis tiek veikėjais, tiek pačiu autoriumi, kuris tokį tekstą sugalvojo parašyti ar pačiai susimąstyti, kokį velnią aš čia skaitau. Bet pabaigusi paskutinį apsakymą nė nesuabejoju, kad po kiek laiko ieškosiu dar kokio Ch. Bukowski kūrinio. Nes pasitaiko dienų, kai norisi būtent tokio teksto, būtent tokios tamsumos, kurią galima rasti minėto autoriaus tekstuose.

O kad viršelis žavus, sakyti greičiausiai nė nereikia.

8.44. Charles Bukowski „Skaitalas“

Jei „Paštas“ ir „Faktotumas“ siejosi savo pagrindiniu veikėju ir daugiau mažiau panašiu siužetu, „Skaitalas“, paskutinis autoriaus kūrinys, yra kiek kitoks. Čia parodijuojamos populiariosios literatūros klišės: nevykėlis detektyvas, neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, ateiviai iš kosmoso, pagrindinis veikėjas – (beveik) visad išsisukantis iš kebliausių situacijų.

Pagrindinis veikėjas ir yra nevykėlis detektyvas, apie kurį jau buvo užsiminta. Jis geria, svajoja apie moteris ir bando galvoti, kaip išspręsti kliento situaciją. Jam amžinai grasina, atsiranda ir fizinio smurto, tačiau knygos herojus ne iš kelmo spirtas – geba ir atsikirsti, ir vieną kitą triuką parodyti. Dabar pagalvojau, kad jis man kiek primena detektyvą Frostą – vulgarus, bjaurokas, nevalyvas, tik tiek, kad žymiai daugiau dirba ir išsprendžia bylas ne dėl atsitiktinumų kaip „Skaitalo“ personažas, o dėl įdėtų pastangų.

Siužetas pilnas absurdiškų scenų ir veikėjų, ir visa tai išpildyta visai neprastai. Kad kai kas skamba lyg iš fantazijos srities, nedaro didelio įspūdžio net ir veikėjams, o jei ir sukelia klausimų, tai tik pradžioje, kol dar nespėta susipažinti su esama situacija. Įvykiai sukasi vienas po kito, primena gan lengvą chaosą, kuris vietomis lyg ir patiko, bet buvo, kai galvojau, kad gal visgi ir nelabai. Tiesa, čia galima rasti tai, kieno trūkumu skundžiausi aprašydama neseniai skaitytą kitą Ch. Bukowski knygą: „Skaitalas“ turi tiek kulminaciją, tiek atomazgą, tiek siužetą, kuris veda tikslo link. Todėl nebeatrodo, kad bet kur padėjus galutinį tašką būtų tas pats. Ir, jei atmintis neapgauna, lyginant visus tris skaitytus šio autoriaus romanus, mažiausiai juokiausi skaitydama šį. Nors vis tiek smagus, ironiškas, turintis neblogų dialogų.

Gal vertėtų ir apsakymus išbandyti. Kada nors.

8.42. Charles Bukowski „Faktotumas“

Kaip laukiu naujųjų Ch. Bukowski knygų leidimų, zyziau darbe gal keletą savaičių, vis klausdama: tai gal jau atvežė? Kitu atveju tikriausiai nebūčiau taip jų laukusi, bet jau kurį laiką galvojau, kad pastaruoju metu vyraujančiai nuotaikai minėto autoriaus kūryba kuo puikiausiai tiktų. Šiandien skaitant „Faktotumą“ šis įsivaizdavimas pasitvirtino.

Romane pasakojama Henrio Činaskio istorija. Jis keičia darbus vieną po kito, rodos, yra visų galų meistras, girtauja, vis susiranda ne ką geresnių už į patį moterų, sugalvoja būdų užsidirbti pinigų ir taip stumia dienas. Tipiškas Ch. Bukowski romanų (ir ne tik) veikėjas. Ir vėl, kaip ir skaitant „Paštą“, kirbėjo klausimas galvoje, kuo toks personažas gali sudominti ar juolab prajuokinti. Ir šįsyk išties juokiausi gan retai. Gal kad kai kurios gvildenamos temos ir asmeniškai palietė, netgi padėjo įsivardinti patirtas tam tikras emocijas konkrečiose situacijose (net pačiai nuostaba kyla, nes ko jau ko, o viso to nesitikėjau prieš imdama knygą). Bet jei jau prajuokindavo, tai gan stipriai – vos šyptelėjimas tikrai nesiskaito. Tad nenuostabu, kad vos vieno prisėdimo ir užteko visam kūriniui perskaityti.

Ko pritrūko skaitant – judėjimo kažko link. Atrodė, kad knyga galėjo pasibaigti bet kuriuo skyriumi ir visai nesijaustų, kad ji neužbaigta. Ir pati kiek trumpesne apimtimi nebūčiau nusivylusi, nes į pabaigą jau ir nuobodoka pasidarė skaityti (kad ir minėtųjų juokingųjų epizodų buvo ir visai prie pat galo). Žinoma, geriau pagalvojus realybėje juk viskas taip ir vyksta tokių kaip Henris gyvenime, kol galiausiai arba stebuklingu būdu nesusiprotėja keisti gyvenimo, arba nenusibaigia kur nors, tad ir norėti kažkokios kulminacijos su atomazga gal nė neverta.

Bendrai tai labai neblogas romanas.O 2005-aisiais ir ekranizuotas buvo.

7.44. Charles Bukowski ,,Paštas“

pastas

Buvo R. Gary, J. M. Coetzee, o dabar atėjo laikas susipažinti ir su Ch. Bukowski kūryba. Iš pažiūros ,,Paštas“ gali atrodyti visai ne šventinis skaitinys, bet atsiverčiau Kūčių rytą pirmą puslapį – veikėjas Kalėdas mini. Vadinasi, Kalėdoms pats tas.

O jei rimtai, ėmiau ,,Paštą“ ir nė neturėjau kažkokių didelių lūkesčių, kad man gali patikti. Iš nuogirdų atrodė, kad ir stilistika bus visai ne tokia, kokia galėtų mane sudominti, kuo veikėjas alkoholikas galėtų būti įdomus, irgi niekaip sugalvoti nebūčiau galėjusi. Bet knietėjo vis vien pabandyti, o atsitiktinai atsiverstame lape radus išraiškingą dialogą noras perskaityti nedingo, tad supratau, kad laikas Bukowskiui matyt išties atėjo.

Ir man patiko. Iš pradžių pati sunkiai supratau, kuo, bet galop suvokiau, kad man tiesiog patiko visuma. Tekstas paprastas, be įmantrybių, į kurį aštresni žodžiai kuo geriausiai įsipaišė. Dialogai priminė seniai peržiūrėtą serialą Misfits, kur keiksmažodžiai liejosi kaip iš gausybės rago, bet jie visai netrukdė, atrodė, kad be jų apskritai veikėjų pokalbiai prarastų nemažą dalį šarmo. Lygiai taip pat ir šiame romane. Ir net jei personažo gyvenimo būdas iki pat galo atrodė absoliučiai nepatrauklus, viską atpirko humoras, ypač dažnai vartojama ironija. Juokiausi nuo pat pirmųjų puslapių ir juokinga buvo iki pat pabaigos, nors ir buvo kažkuriuo metu abejonė dėl to, ar perskaičius trečdalį, galop – pusę knygos, man vis dar bus taip pat linksma. Įdomu buvo skaityti ir apie darbą pašte, apie kurį kalbant buvo papasakota ne viena absurdiška situacija, beprasmybės akimirka. Netrūko taiklumo, minčių, į kurias verta atkreipti dėmesį. Ir pasirodo, kad jos būtų pastebėtos, visai nereikia tų minčių įvilkti į gražų poetišką pavidalą kaip daro ne vienas ,,įkvepiančias, motyvuojančias“ knygas rašantis rašytojas. O pabaigai norisi paminėti, kad stebėjausi pagrindinio veikėjo gebėjimu būnant alkoholiku išlaikyti darbo vietą taip ilgai ir dar gan padoriai dirbti.

Ir ,,Paštas“ greičiausiai tapo jei ne paskutine, tai bent jau priešpaskutine šių metų knyga. O tada bus galima aptarti ir labiausiai įstrigusias šiais metais.