8.44. Charles Bukowski „Skaitalas“

Jei „Paštas“ ir „Faktotumas“ siejosi savo pagrindiniu veikėju ir daugiau mažiau panašiu siužetu, „Skaitalas“, paskutinis autoriaus kūrinys, yra kiek kitoks. Čia parodijuojamos populiariosios literatūros klišės: nevykėlis detektyvas, neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, ateiviai iš kosmoso, pagrindinis veikėjas – (beveik) visad išsisukantis iš kebliausių situacijų.

Pagrindinis veikėjas ir yra nevykėlis detektyvas, apie kurį jau buvo užsiminta. Jis geria, svajoja apie moteris ir bando galvoti, kaip išspręsti kliento situaciją. Jam amžinai grasina, atsiranda ir fizinio smurto, tačiau knygos herojus ne iš kelmo spirtas – geba ir atsikirsti, ir vieną kitą triuką parodyti. Dabar pagalvojau, kad jis man kiek primena detektyvą Frostą – vulgarus, bjaurokas, nevalyvas, tik tiek, kad žymiai daugiau dirba ir išsprendžia bylas ne dėl atsitiktinumų kaip „Skaitalo“ personažas, o dėl įdėtų pastangų.

Siužetas pilnas absurdiškų scenų ir veikėjų, ir visa tai išpildyta visai neprastai. Kad kai kas skamba lyg iš fantazijos srities, nedaro didelio įspūdžio net ir veikėjams, o jei ir sukelia klausimų, tai tik pradžioje, kol dar nespėta susipažinti su esama situacija. Įvykiai sukasi vienas po kito, primena gan lengvą chaosą, kuris vietomis lyg ir patiko, bet buvo, kai galvojau, kad gal visgi ir nelabai. Tiesa, čia galima rasti tai, kieno trūkumu skundžiausi aprašydama neseniai skaitytą kitą Ch. Bukowski knygą: „Skaitalas“ turi tiek kulminaciją, tiek atomazgą, tiek siužetą, kuris veda tikslo link. Todėl nebeatrodo, kad bet kur padėjus galutinį tašką būtų tas pats. Ir, jei atmintis neapgauna, lyginant visus tris skaitytus šio autoriaus romanus, mažiausiai juokiausi skaitydama šį. Nors vis tiek smagus, ironiškas, turintis neblogų dialogų.

Gal vertėtų ir apsakymus išbandyti. Kada nors.

Reklama

8.42. Charles Bukowski „Faktotumas“

Kaip laukiu naujųjų Ch. Bukowski knygų leidimų, zyziau darbe gal keletą savaičių, vis klausdama: tai gal jau atvežė? Kitu atveju tikriausiai nebūčiau taip jų laukusi, bet jau kurį laiką galvojau, kad pastaruoju metu vyraujančiai nuotaikai minėto autoriaus kūryba kuo puikiausiai tiktų. Šiandien skaitant „Faktotumą“ šis įsivaizdavimas pasitvirtino.

Romane pasakojama Henrio Činaskio istorija. Jis keičia darbus vieną po kito, rodos, yra visų galų meistras, girtauja, vis susiranda ne ką geresnių už į patį moterų, sugalvoja būdų užsidirbti pinigų ir taip stumia dienas. Tipiškas Ch. Bukowski romanų (ir ne tik) veikėjas. Ir vėl, kaip ir skaitant „Paštą“, kirbėjo klausimas galvoje, kuo toks personažas gali sudominti ar juolab prajuokinti. Ir šįsyk išties juokiausi gan retai. Gal kad kai kurios gvildenamos temos ir asmeniškai palietė, netgi padėjo įsivardinti patirtas tam tikras emocijas konkrečiose situacijose (net pačiai nuostaba kyla, nes ko jau ko, o viso to nesitikėjau prieš imdama knygą). Bet jei jau prajuokindavo, tai gan stipriai – vos šyptelėjimas tikrai nesiskaito. Tad nenuostabu, kad vos vieno prisėdimo ir užteko visam kūriniui perskaityti.

Ko pritrūko skaitant – judėjimo kažko link. Atrodė, kad knyga galėjo pasibaigti bet kuriuo skyriumi ir visai nesijaustų, kad ji neužbaigta. Ir pati kiek trumpesne apimtimi nebūčiau nusivylusi, nes į pabaigą jau ir nuobodoka pasidarė skaityti (kad ir minėtųjų juokingųjų epizodų buvo ir visai prie pat galo). Žinoma, geriau pagalvojus realybėje juk viskas taip ir vyksta tokių kaip Henris gyvenime, kol galiausiai arba stebuklingu būdu nesusiprotėja keisti gyvenimo, arba nenusibaigia kur nors, tad ir norėti kažkokios kulminacijos su atomazga gal nė neverta.

Bendrai tai labai neblogas romanas.O 2005-aisiais ir ekranizuotas buvo.

7.44. Charles Bukowski ,,Paštas“

pastas

Buvo R. Gary, J. M. Coetzee, o dabar atėjo laikas susipažinti ir su Ch. Bukowski kūryba. Iš pažiūros ,,Paštas“ gali atrodyti visai ne šventinis skaitinys, bet atsiverčiau Kūčių rytą pirmą puslapį – veikėjas Kalėdas mini. Vadinasi, Kalėdoms pats tas.

O jei rimtai, ėmiau ,,Paštą“ ir nė neturėjau kažkokių didelių lūkesčių, kad man gali patikti. Iš nuogirdų atrodė, kad ir stilistika bus visai ne tokia, kokia galėtų mane sudominti, kuo veikėjas alkoholikas galėtų būti įdomus, irgi niekaip sugalvoti nebūčiau galėjusi. Bet knietėjo vis vien pabandyti, o atsitiktinai atsiverstame lape radus išraiškingą dialogą noras perskaityti nedingo, tad supratau, kad laikas Bukowskiui matyt išties atėjo.

Ir man patiko. Iš pradžių pati sunkiai supratau, kuo, bet galop suvokiau, kad man tiesiog patiko visuma. Tekstas paprastas, be įmantrybių, į kurį aštresni žodžiai kuo geriausiai įsipaišė. Dialogai priminė seniai peržiūrėtą serialą Misfits, kur keiksmažodžiai liejosi kaip iš gausybės rago, bet jie visai netrukdė, atrodė, kad be jų apskritai veikėjų pokalbiai prarastų nemažą dalį šarmo. Lygiai taip pat ir šiame romane. Ir net jei personažo gyvenimo būdas iki pat galo atrodė absoliučiai nepatrauklus, viską atpirko humoras, ypač dažnai vartojama ironija. Juokiausi nuo pat pirmųjų puslapių ir juokinga buvo iki pat pabaigos, nors ir buvo kažkuriuo metu abejonė dėl to, ar perskaičius trečdalį, galop – pusę knygos, man vis dar bus taip pat linksma. Įdomu buvo skaityti ir apie darbą pašte, apie kurį kalbant buvo papasakota ne viena absurdiška situacija, beprasmybės akimirka. Netrūko taiklumo, minčių, į kurias verta atkreipti dėmesį. Ir pasirodo, kad jos būtų pastebėtos, visai nereikia tų minčių įvilkti į gražų poetišką pavidalą kaip daro ne vienas ,,įkvepiančias, motyvuojančias“ knygas rašantis rašytojas. O pabaigai norisi paminėti, kad stebėjausi pagrindinio veikėjo gebėjimu būnant alkoholiku išlaikyti darbo vietą taip ilgai ir dar gan padoriai dirbti.

Ir ,,Paštas“ greičiausiai tapo jei ne paskutine, tai bent jau priešpaskutine šių metų knyga. O tada bus galima aptarti ir labiausiai įstrigusias šiais metais.