9.18. Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Norėjau Ch. Bukowskio, tad likau patenkinta bibliotekoje radusi jo apsakymų rinkinį „Paprastos beprotybės istorijos“. Knygoje autorius lieka sau ištikimas: alkoholis, moterys, lažybos, cinizmas, kasdienybės absurdas, beprasmybė ir visa kita, ko galima tikėtis iš šio rašytojo.

Nors atrodė, kad esamai nuotaikai jo kūryba – pats tas, bet skaičiau netikėtai ilgai. Ir nė nežinau, atrodo viskas kišo šįsyk koją. Buvo išties įdomių apsakymų, kur autorius darsyk atsiskleidžia kaip gebantis prisiliesti prie rimtų temų rašydamas visiškai elementarius, nesudėtingus siužetus, kur pateikiama degraduojančio alkoholyje skęstančio veikėjo kasdienybė. Visgi to nepakako. Pasikartojantys siužetai vis tiek kažkuriuo metu nusibosta. Lažybos, žirgų lenktynės – tema, kurios labiausiai nemėgstu Ch. Bukowski kūryboje dėl absoliutaus nuobodumo. Dar pridėkime, kad dėl visokiausių priežasčių vos pradėjusi skaityti neretai užsnūsdavau, o kai kada tekstai būdavo perskaitomi kaip per rūką, tiesiog tam, kad būtų perskaityti, nes nesudomindavo visai, ir gausime rezultatą – ši knyga bus dar viena iš tų, kurios greitai pasimirš, išliks gal tik vienas ryškesnis apsakymas (apie zoologijos sodą).

Tiesa, skaitant paskutinį apsakymą „Antklodė“ pabaigoje visai kažkur ten viduje stipriau pakratė. Matyt nemenkai atitiko vidinę būseną.

Gal aš tiesiog per daug pavargusi buvau (esu?). O tai paveikia. Tiek skaitymą, tiek įspūdžius apie perskaitytas knygas ar tai, kaip ir kokias mintis dėlioju čia (ir ne tik čia). Norisi tikėti, kad kitu metu kitoks vertinimas būtų.

Reklama

9.2. Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Pagaliau ir trečioji iš pernai leistų Ch. Bukowski knygų perskaityta. Vis atidėliojau vien dėl apsakymų žanro, kurio ne itin mėgstu. Kaip ir skaitytuose romanuose, Ch. Bukowski lieka sau ištikimas ir šioje knygoje: alkoholis, seksas, pinigų paieškos, ironija ir gyvenimo beprasmybė, viskas pateikiama tiesmuka, vulgaria kalba.

Kad ir nuspėjama, bet įdomu. Tiesa, ne visi vienodai, kai kada nuo aprašomų žirgų lenktynių, lažybų ar pasikartojančių siužetinių motyvų ir nuobodžiauti imdavau, bet tuomet ateidavo eilė kokiam įdomesniam, ir vėl susidomėjimas augdavo. Prie Ch. Bukowski vis grįžtu dėl tamsios atmosferos, gebėjimo taikliai pasišaipyti iš visuomenės, kasdienybės, parodyti pirštu į tai, kas nemalonu ir ko dažnam nesinori matyti. Veikėjų degradacija ir kasdienybės momentai kai kada baisiai pažįstami iš to, ką teko pačiai matyti ar girdėti, jų bandymas tvarkytis su mintimis, kurios pasirodo, kai gėrimui trūksta pinigų, dirbant darbą, kad tik turėtų už ką susimokėti už nuomą ar už ką įsigyti butelį, sudomina vien dėl pačių minčių, kur, kaip minėjau, galima rasti ironijos ar persmelkiantį beprasmybės jausmą, kurio netrūksta kūriniuose. Būna, kai tragikomiškumas, kuris neabejotinai egzistuoja Ch. Bukowski kūriniuose, lieka tik tragedija – parodomas visiškas dugnas, kurį pasiekti nėra jau taip sunku. Primityvus, į poreikių patenkinimą orientuotas veikėjų elgesys, neretai netgi labai nemalonūs siužetai, kurie gali priversti šlykštėtis tiek veikėjais, tiek pačiu autoriumi, kuris tokį tekstą sugalvojo parašyti ar pačiai susimąstyti, kokį velnią aš čia skaitau. Bet pabaigusi paskutinį apsakymą nė nesuabejoju, kad po kiek laiko ieškosiu dar kokio Ch. Bukowski kūrinio. Nes pasitaiko dienų, kai norisi būtent tokio teksto, būtent tokios tamsumos, kurią galima rasti minėto autoriaus tekstuose.

O kad viršelis žavus, sakyti greičiausiai nė nereikia.

8.44. Charles Bukowski „Skaitalas“

Jei „Paštas“ ir „Faktotumas“ siejosi savo pagrindiniu veikėju ir daugiau mažiau panašiu siužetu, „Skaitalas“, paskutinis autoriaus kūrinys, yra kiek kitoks. Čia parodijuojamos populiariosios literatūros klišės: nevykėlis detektyvas, neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, ateiviai iš kosmoso, pagrindinis veikėjas – (beveik) visad išsisukantis iš kebliausių situacijų.

Pagrindinis veikėjas ir yra nevykėlis detektyvas, apie kurį jau buvo užsiminta. Jis geria, svajoja apie moteris ir bando galvoti, kaip išspręsti kliento situaciją. Jam amžinai grasina, atsiranda ir fizinio smurto, tačiau knygos herojus ne iš kelmo spirtas – geba ir atsikirsti, ir vieną kitą triuką parodyti. Dabar pagalvojau, kad jis man kiek primena detektyvą Frostą – vulgarus, bjaurokas, nevalyvas, tik tiek, kad žymiai daugiau dirba ir išsprendžia bylas ne dėl atsitiktinumų kaip „Skaitalo“ personažas, o dėl įdėtų pastangų.

Siužetas pilnas absurdiškų scenų ir veikėjų, ir visa tai išpildyta visai neprastai. Kad kai kas skamba lyg iš fantazijos srities, nedaro didelio įspūdžio net ir veikėjams, o jei ir sukelia klausimų, tai tik pradžioje, kol dar nespėta susipažinti su esama situacija. Įvykiai sukasi vienas po kito, primena gan lengvą chaosą, kuris vietomis lyg ir patiko, bet buvo, kai galvojau, kad gal visgi ir nelabai. Tiesa, čia galima rasti tai, kieno trūkumu skundžiausi aprašydama neseniai skaitytą kitą Ch. Bukowski knygą: „Skaitalas“ turi tiek kulminaciją, tiek atomazgą, tiek siužetą, kuris veda tikslo link. Todėl nebeatrodo, kad bet kur padėjus galutinį tašką būtų tas pats. Ir, jei atmintis neapgauna, lyginant visus tris skaitytus šio autoriaus romanus, mažiausiai juokiausi skaitydama šį. Nors vis tiek smagus, ironiškas, turintis neblogų dialogų.

Gal vertėtų ir apsakymus išbandyti. Kada nors.

8.42. Charles Bukowski „Faktotumas“

Kaip laukiu naujųjų Ch. Bukowski knygų leidimų, zyziau darbe gal keletą savaičių, vis klausdama: tai gal jau atvežė? Kitu atveju tikriausiai nebūčiau taip jų laukusi, bet jau kurį laiką galvojau, kad pastaruoju metu vyraujančiai nuotaikai minėto autoriaus kūryba kuo puikiausiai tiktų. Šiandien skaitant „Faktotumą“ šis įsivaizdavimas pasitvirtino.

Romane pasakojama Henrio Činaskio istorija. Jis keičia darbus vieną po kito, rodos, yra visų galų meistras, girtauja, vis susiranda ne ką geresnių už į patį moterų, sugalvoja būdų užsidirbti pinigų ir taip stumia dienas. Tipiškas Ch. Bukowski romanų (ir ne tik) veikėjas. Ir vėl, kaip ir skaitant „Paštą“, kirbėjo klausimas galvoje, kuo toks personažas gali sudominti ar juolab prajuokinti. Ir šįsyk išties juokiausi gan retai. Gal kad kai kurios gvildenamos temos ir asmeniškai palietė, netgi padėjo įsivardinti patirtas tam tikras emocijas konkrečiose situacijose (net pačiai nuostaba kyla, nes ko jau ko, o viso to nesitikėjau prieš imdama knygą). Bet jei jau prajuokindavo, tai gan stipriai – vos šyptelėjimas tikrai nesiskaito. Tad nenuostabu, kad vos vieno prisėdimo ir užteko visam kūriniui perskaityti.

Ko pritrūko skaitant – judėjimo kažko link. Atrodė, kad knyga galėjo pasibaigti bet kuriuo skyriumi ir visai nesijaustų, kad ji neužbaigta. Ir pati kiek trumpesne apimtimi nebūčiau nusivylusi, nes į pabaigą jau ir nuobodoka pasidarė skaityti (kad ir minėtųjų juokingųjų epizodų buvo ir visai prie pat galo). Žinoma, geriau pagalvojus realybėje juk viskas taip ir vyksta tokių kaip Henris gyvenime, kol galiausiai arba stebuklingu būdu nesusiprotėja keisti gyvenimo, arba nenusibaigia kur nors, tad ir norėti kažkokios kulminacijos su atomazga gal nė neverta.

Bendrai tai labai neblogas romanas.O 2005-aisiais ir ekranizuotas buvo.

7.44. Charles Bukowski ,,Paštas“

pastas

Buvo R. Gary, J. M. Coetzee, o dabar atėjo laikas susipažinti ir su Ch. Bukowski kūryba. Iš pažiūros ,,Paštas“ gali atrodyti visai ne šventinis skaitinys, bet atsiverčiau Kūčių rytą pirmą puslapį – veikėjas Kalėdas mini. Vadinasi, Kalėdoms pats tas.

O jei rimtai, ėmiau ,,Paštą“ ir nė neturėjau kažkokių didelių lūkesčių, kad man gali patikti. Iš nuogirdų atrodė, kad ir stilistika bus visai ne tokia, kokia galėtų mane sudominti, kuo veikėjas alkoholikas galėtų būti įdomus, irgi niekaip sugalvoti nebūčiau galėjusi. Bet knietėjo vis vien pabandyti, o atsitiktinai atsiverstame lape radus išraiškingą dialogą noras perskaityti nedingo, tad supratau, kad laikas Bukowskiui matyt išties atėjo.

Ir man patiko. Iš pradžių pati sunkiai supratau, kuo, bet galop suvokiau, kad man tiesiog patiko visuma. Tekstas paprastas, be įmantrybių, į kurį aštresni žodžiai kuo geriausiai įsipaišė. Dialogai priminė seniai peržiūrėtą serialą Misfits, kur keiksmažodžiai liejosi kaip iš gausybės rago, bet jie visai netrukdė, atrodė, kad be jų apskritai veikėjų pokalbiai prarastų nemažą dalį šarmo. Lygiai taip pat ir šiame romane. Ir net jei personažo gyvenimo būdas iki pat galo atrodė absoliučiai nepatrauklus, viską atpirko humoras, ypač dažnai vartojama ironija. Juokiausi nuo pat pirmųjų puslapių ir juokinga buvo iki pat pabaigos, nors ir buvo kažkuriuo metu abejonė dėl to, ar perskaičius trečdalį, galop – pusę knygos, man vis dar bus taip pat linksma. Įdomu buvo skaityti ir apie darbą pašte, apie kurį kalbant buvo papasakota ne viena absurdiška situacija, beprasmybės akimirka. Netrūko taiklumo, minčių, į kurias verta atkreipti dėmesį. Ir pasirodo, kad jos būtų pastebėtos, visai nereikia tų minčių įvilkti į gražų poetišką pavidalą kaip daro ne vienas ,,įkvepiančias, motyvuojančias“ knygas rašantis rašytojas. O pabaigai norisi paminėti, kad stebėjausi pagrindinio veikėjo gebėjimu būnant alkoholiku išlaikyti darbo vietą taip ilgai ir dar gan padoriai dirbti.

Ir ,,Paštas“ greičiausiai tapo jei ne paskutine, tai bent jau priešpaskutine šių metų knyga. O tada bus galima aptarti ir labiausiai įstrigusias šiais metais.