11.58. Carole Martinez „Kuždesių dvaras“

Kadangi vakar skaitytą knygą nusprendžiau taip ir palikti nebaigtą, šiandien nutariau iš lentynos pasiimti ką nors plono, ką galėčiau pernelyg neskubėdama perskaityti per vieną dieną. Tad panirau į viduramžių laikotarpį, 1187-ųjų Otpjero dvarą Prancūzijoje. Paauglė Esklarmonda atsisako tekėti už jai paskirto vyro ir paprašo būti užmūryta celėje prie koplyčios sienos, kad visą gyvenimą būtų tik Kristaus sutuoktinė. Apie naująją atsiskyrėlę pasklinda gandai, ji sulaukia vis daugiau nuodėmes ir savo gyvenimo istorijas norinčių išsipasakoti lankytojų, negana to, merginos laukia išbandymai ir sprendimai susiję su ja ir jos artimaisiais.

Kadangi pastarosiomis savaitėmis skaityti sekasi sunkiai, buvo labai svarbu, kad jau pati pradžia įtrauktų. „Kuždesių dvaras“ šį lūkestį pateisino. Keistas istorinis laikotarpis, kuriame daug žmonių tamsumo, noro tikėti kažkokiais stebuklais net nesuvokiant, kaip patys save apgaudinėja. Netgi jautėsi savotiška viso šito aprašomo šventumo ironija, kurios gal neturėjo būti, bet niekaip nepavyko rimtu veidu skaityti tų skyrių, kuriuose buvo koncentruojamasi į keblią pagrindinės veikėjos situaciją. Rašymo stilius – ne iš paprasčiausių, o skaitant apie Kryžiaus žygį net ir painiau pasidarė, bet gal dėl to, kad ši dalis pasirodė mažiausiai įdomi. Mielai būčiau skaičiusi merginos, uždarytos celėje, išgyvenimus be visų vaizdinių ir to, kas dedasi kitam krašte, matymo, nes tokia mistika manęs nežavi, bet, kaip bebūtų, pabaiga buvo įsimintina. Sakyčiau, kad į tokią mažą apimtį sutilpo gan nemažai pastebėjimų apie žmogų, jo silpnybes, masės galią, fanatinio tikėjimo, siauro, kone tunelinio mąstymo pasėkmes.

Toks buvo sekmadienis, o dabar teks vėl medituoti prie lentynų ir galvoti, kuri labiausiai tiktų šitam lėto skaitymo periodui.