12.58. Beth O’Leary „Tavo vietoje“

Jau kurį laiką jaučiu stagnaciją skaitymo srity, nelabai kas netraukia, nors atrodo, ir iš bibliotekos vis šį bei tą parsitempiu, ir neseniai atranką savo lentynose dariau bei atsikračiau tų, kurioms vietos mano planuose nelikę. Paprastai stengiuosi dėl tokių etapų nesukti galvos, žiūrėti serialus, filmus, tačiau savaitgalį, kai akys pailsėjusios ir netrūksta natūralios šviesos, norisi laiką panaudoti ir knygoms. Tad šįryt surizikavau ir paėmiau lengvą romaną, romantinės komedijos su dramos priemaišomis variantą. Pamažu, be jokio spaudimo visą dieną vis prisėsdavau paskaityti, skyrius po skyriaus, šypsena po šypsenos, ir, visai netikėtai sau pačiai, knygą užbaigiau.

Beth O’Leary man jau pažįstama iš romano „Atskirai kartu“, tačiau, jei pastarasis atrodė ištemptas, skaitant „Tavo vietoje“ tokio jausmo nebuvo. Gal kad abi siužetinės linijos – gan patrauklios. Pasakojama apie maždaug trisdešimtmetę Liną ir jos močiutę Ailinę, kurios, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, porai mėnesių apsikeičia savo namais. Lina atvyksta į Jorkšyro kaimelį, o močiutė išvyksta ieškoti nuotykių Londone. Rašydama ieškoti nuotykių nė trupučio neperdedu, nes 79-erių (jei neklystu dėl amžiaus) moteriškė – visai ne vos pajudanti ir jokių pokyčių neįsileidžianti senutė, o kaip tik savo iniciatyvumu ir aktyvumu galinti pralenkti ne vieną jaunuolį. Linos siužetinė linija yra ramesnė, o pasirodžius kone vieninteliam jos amžiaus vyrui kaime kaip ir tampa aišku, kad nusimato ne tik poilsis, bet ir trupinėlis romantikos. Pripažinkime, tas vyro pasirodymas – absoliuti klišė, kurios logiškumo visai nematyti, bet kartais tai suveikia. Šį kartą irgi suveikė, tad jų lengvas flirtas, pasimetimas ir kitokie reikalai kėlė šypseną. Visgi romantinė tema vystėsi miniatiūriniais žingsniais, daugiausiai jai liko laiko – tik pabaigoje.

Užtat čia buvo daug atradimų, savo ir kito ribų išbandymo. Nors pasakojimo stilistika kitokia, bet skaitant pagrindinių veikėjų pokalbius su kitos kartos atstovais, bendrų temų atradimą, kylantį jaukumo jausmą, humorą, nejučia norisi palyginti su F. Backman knygomis, kuriose gėrio irgi netrūksta. „Tavo vietoje“ – naivi ir gerietiška istorija, įtraukianti net ir tuomet, kai atomazga jau seniai aiški bei nuo pat pradžių yra mėtomos užuominos apie tai, kurie čia gerieji veikėjai, kurie tik užsidėję burbeklio kaukę, o kuriais visai negalima pasitikėti. Taip pat knygoje kalbama apie netektį bei gedulą, apie tai, kokie skirtingi gali būti gedėjimo būdai ir kad nėra vieno, visiems tinkančio. Na, ir žinoma, visoje knygoje skatinama kalbėtis, dalintis tuo, kas džiugina ir skaudina. Bendrystė, draugystė, vieningumas – toks galėtų būti šios knygos šūkis.

Kad ir utopinis, bet gražus ir fainų emocijų sukėlęs romanas.

10.45. Beth O’Leary „Atskirai kartu“

Liepą pradėjau su maloniai nustebinusia knyga. Ne taip seniai pasakojau, kad karts nuo karto norisi visai paprastų, juokingų romantinių istorijų paskaityti, tačiau tokią, kuri visgi patiktų, o ne tik verstų akis vartyti, surasti būna sunku, tad neretai pasimetu besirinkdama ir galiausiai grįžtu namo su visai kitokio siužeto knygomis. Pamačiusi pirmuosius „Atskirai kartu“ atsiliepimus, nusprendžiau pabandyti. Ir nenusivyliau.

Leonas dirba naktiniu slaugu paliatyviosios slaugos ligoninėje (hospise). Jo pastarųjų mėnesių tikslas – išlaisvinti nekaltai įkalintą brolį, o tam reikia pinigų. Kadangi namie būna tik nuo devintos ryto iki šeštos vakaro, jis sugalvoja išnuomoti butą žmogui, kuris galės jame gyventi tomis valandomis, kai jo nebūna. Į skelbimą atsiliepia Tifė, kuri privalo išsikraustyti iš buvusio vaikino namų, o greitai surasti pigų butą – ne taip ir paprasta. Kadangi ji dirba nuo devynių ryto iki penkių vakaro, Leono pasiūlymas jai tinka. Visus reikalus dėl nuomos tvarko pavydi nuomotojo mergina, tad jie taip ir gyvena tame pačiame bute bei miega toje pačioje lovoje, nors nė sykio nebuvo susitikę.

Daugiau nei 400 puslapių skirti romantinei tematikai truputį gąsdino, nes atrodė, ką ten tiek galima prirašyti, kad po kurio laiko neimtų jaustis monotonija. Tačiau mano visi nuogąstavimai nepasitvirtino, nes skaičiau su visišku susidomėjimu iki pat paskutinio puslapio. Žinoma, nieko ypatingo pačioje meilės istorijoje nėra, ji visiškai nuspėjama, kai kurios scenos (ypač finale) – gan pompastiškos, yra nelogiškumų, bet to ir galima tikėtis iš šio žanro. Ir nepaisant to, ką išvardinau, visai nenorėjau paleisti knygos iš rankų. Tam turėjo įtakos simpatiški pagrindiniai veikėjai, na, kažkuo mieli, todėl įdomu buvo stebėti, kaip jie po truputį susipažįsta, įsileidžia vienas kitą į savo gyvenimus. Be to, pasakojimas buvo išties linksmas, prajuokinęs daug kartų, o tai – nemenkas pliusas, nes surasti romantinę komediją (tiek literatūroje, tiek kine), kuri būtų iš tiesų juokinga, – ne taip ir lengva.

Visgi „Atskirai kartu“ – ne tik linksma romantinė istorija, nes paliečia ir tokią nelinksmą temą kaip psichologinis smurtas. Apie tai, kaip kai kada sunku jį atpažinti (nes kaltę auka verčia sau), kaip mėgstama save apgaudinėti, o nepasiduoti manipuliacijoms ir neįkliūti į jau gerai žinomas – ne visada taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, apie būtinybę ieškoti palaikymo, kalbėtis bei kreipimosi į emocinės sveikatos specialistus naudą. Nenuostabu, kodėl šis romanas lyginamas su Eleonoros Olifant istorija, kurie iš vienos pusės – gan skirtingi skirtingi pasakojimai. Eleonora beveik neprisileido žmonių, jos psichologinės traumos atėjusios iš vaikystės, romantiniams santykiams dėmesio skirta minimaliai, apskritai ji natūralesnė, tikresnė. Tuo tarpu „Atskirai kartu“ svarbi meilės linija, o iš toksiškų santykių bandoma išsivaduoti tik romano metu. Tačiau abi knygas jungia tai, kad veikėjos po truputį eina gijimo link, jos kalba apie savo problemas, jas bando pamatyti, į jas gilintis, kreipiasi pagalbos į kitus, daug dėmesio skiriama palaikymui iš artimos aplinkos (ar tai būtų paprastos draugystės, ar pereinančios į romantinius santykius). Man pačiai jos abi paliko gerą įspūdį, tiesa, dėl skirtingų priežasčių.

Pasiskaičiau neblogos, mielos romantikos. Ir tuomet, matyt, supratau, kad nevertėtų pernelyg užsisvajoti, ir todėl paėmiau visai priešingą knygą. Bet apie tai – jau kitame įraše.