12.16. Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“

Buvau pradėjusi gruodį, bet perskaičiusi vieną istoriją atidėjau, o čia ir balandis atėjo. Teko skaityti iš pradžių. Sunku pasakyti, kodėl anuomet padėjau į šalį, gal toks laikas buvo, nes iki šiol turiu keletą pernai pradėtų, bet nebaigtų skaityti knygų. Tad Velykų ilgąjį savaitgalį praleidau skaitydama knygą, kurią tikrai minėsiu prie metų geriausių.

Rašymo stiliumi B. Evaristo romanas man priminė metų pradžioje skaitytą „Pienininką“, tačiau sakiniai, prasidedantys mažąja raide, dialogų neišskyrimas, neįprastas teksto dėliojimas visiškai netrukdė įsijausti į pasakojamas istorijas, neįsivaizduoju jos parašytos kaip nors kitaip. Kaip jau užsiminiau, šis romanas sudėliotas iš skirtingų istorijų, kurios daugiau ar mažiau siejasi. Didžioji Britanija, dvylika moterų, kelios kartos, įvairi socialinė klasė, amžius, kultūrinė aplinka, rasė, lytinė tapatybė, pasakojamos istorijos išsidėsto maždaug per šimtmetį.

„Mergaitė, moteris, kita“ visur įvardijamas kaip socialinis romanas. Iš tiesų, čia galima rasti pačias įvairiausias socialines problemas, kurių aktualumas, žvelgiant į pastarųjų metų įvykius ir socialiniuose tinkluose po straipsniais esančius komentarus, vis dar nedingęs. Tai istorijos apie moteris, kurios dėl laikmečio buvo priverstos gyventi su nemylinčiais vyrais, rūpintis jų gerove ir būti kuklios, savo nuomonės nereiškiančios namų tvarkytojos ir vaikų gimdytojos/augintojos. Apie juodaodžių vergovę, po kurios prasidėjo kitos formos vergovė, kai norėdami turėti nors kiek pajamų, jie privalėjo dirbti sunkiausius ir prasčiausiai apmokamus darbus, nes kitur jų tiesiog nepriimdavo (žinoma, knygoje minima modernioji vergovė apima ne tik juodaodžius, bet ir baltuosius). Apie rasę, kuri iki šiol gali trukdyti įsidarbinti į aukštesnes pareigas, sukurti išankstinę nuomonę apie žmogų, pritraukti nemalonaus išskirtinio dėmesio. Apie rasizmą, pasireiškiantį patyčiomis, smurtu, raginimais išeiti/išsikraustyti, nes čia tokiems ne vieta. Apie motinas, trokštančias, kad jų dukros taptų stiprios, kovojančios už save, išsimokslinusios, kad joms netektų dirbti sunkių fizinių darbų ir tekėti už vyrų, norinčių nuosavos tarnaitės. Apie dukras, kurios nebūtinai išpildo šį lūkestį, kurios klysta lygiai taip pat, kaip kažkada klydo jų mamos, draugės, tetos. Tiesa, kitoms ir pasiseka: jos ištrūksta iš skurdo, randa jas mylinčius žmones. Kadangi pasakojimai išsibarstę per visą amžių, keičiasi aplinka: daugiau teisių moterims ir juodaodžiams, daugiau seksualinės laisvės, o atsiradus internetui – daugybė informacijos ir galimybių surasti panašiai mąstančių žmonių. Tai paveikia ir veikėjas, todėl skaitant matosi, kaip keičiasi požiūris kai kuriais klausimais, kaip atsiranda nauji pavojai ir išbandymai, kliūtys jaustis laimingoms. Kai informacijos daug, susigaudyti nelengva, atsiranda pseudomokytojų, mokančių gyvenimo tiesų ir apsukančių galvą silpnesniems, konkurencija darbo rinkoje – didelė, neištikimybė šeimoje – tiek pat skaudinanti, kiek ir ankstesniais laikais. Suvokti save, savo norus, atrasti žmones, su kuriais norėtųsi leisti laiką ar jiems atsiverti, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Labai gerai išryškinami kartų skirtumai, negebėjimas susikalbėti, suprasti. Ir tuo pačiu, parodoma, kaip močiutė gali priimti anūkės lytinę tapatybę bei jos translytę draugę, kai kur kas jaunesni, „modernesni“ šeimos nariai ar aplinkiniai negali viso to suprasti. Be galo atvira, skausminga knyga, kurią skaityti vien dėl galimybės į tą pačią aplinką, situaciją pažvelgti iš kelių veikėjų perspektyvos, itin įdomu. Tokiu būdu autorė suteikia progą skaitytojams pamatyti, kaip neretai klystame, vertindami kitų mintis ir sprendimų priežastis, kiek nesutarimų kyla vien dėl vidinių ribų, pastatytų sienų, išgyventų skausmingų patirčių praeityje, negebėjimo vertinti situacijos iš kito pozicijos.

Apskritai, sudėtinga rašyti apie tokią knygą, kurioje kalbama apie tiek įvairiausių temų (visų jų nė neaprašiau), nes norėtųsi kiekvienos moters istorijai skirti bent po pastraipą. Lengvai skaitoma, nors turinys – ne iš paprastųjų. Kai kurios problemos keliasi iš kartos į kartą, patirtys, kurias išgyveno seneliai ar tėvai, neaplenkia ir jauniausių, tik formos, situacijos, kuriose su jomis susiduriama – nebūtinai tokios pat. Skaitydama galvojau, kad ši knyga primena lyg kokį giminės ar klasės susitikimą, kur susirinkusieji dalijasi savo pasiekimais, kaip ir kuo gyvena, kas ką girdėjo apie tuos, kurie tame susitikime nepasirodė. Ir taip išgirstama apie likimus, kurie kai kada visiškai neatitinka kadaise turėtų lūkesčių, planų ir svajonių. Tik, žinoma, knyga kur kas nuoširdesnė. Ką norėjau tuo pasakyti – romanas sukelia jausmą, kad istorijos yra apie žmones, kurie yra šalia, gyvena kaimynystėje, galbūt tuos, su kuriais bendraujama darbo metu, ar netgi artimuosius, draugus. Kiek visko išgirstume, prakalbinę juos temomis, kuriomis kalbėti jiems labiausiai skauda? Įmantrus rašymo stilius nė kiek netrukdė pajausti pasakojimą, pagyventi aprašomose istorijose, mėginti suprasti kiekvieną iš moterų.

Iki pilnos laimės pritrūko bent jau turinio. Vardų daug, kai kurie veikėjai sušmėžuoja visai nežymiai, o po kiek laiko gauna atskirą skyrių, tad šiek tiek pasimesdavau, bandydama atrinkti, kas su kuo susiję, ar kuri anksčiau skaityta istorija priklausė būtent šiam personažui.

Jei būna knygų, kurias skaitant sunku suprasti, kodėl jos gavo kokį nors literatūrinį apdovanojimą, tai čia nekilo abejonių, nes ji verta 2019-ųjų Booker’io. Talentingai parašytas, įtaigus ir įtraukiantis romanas apie moteris, vienos jų – laimingesnės, kitoms džiaugsmo gyvenime buvo mažiau, bet kiekvienos jų istorija susidėlioja į ganėtinai įspūdingą visumą. Jau kurį laiką perskaičiusi knygą nusprendžiu, ar ją pasiliksiu sau, ar ji iškeliaus kur nors kitur, nes knygų ir taip yra daugiau nei vietos joms. Ši neabejotinai liks su manimi.