10.26. B. A. Paris „Anapus uždarų durų“

„Anapus uždarų durų“ jau buvau pasiėmusi iš bibliotekos prieš trejetą mėnesių, bet teko grąžinti, nes kažkas užsirezervavo man taip ir nespėjus perskaityti. Šį mėnesį ją vėl radau, tad ne tik pasiėmiau, bet ir nusprendžiau ilgai neatidėlioti, kad nebūtų ir vėl taip, kaip anąsyk. Ir beliko tik džiaugtis, kad nepraleidau progos perskaityti trilerį, kuriuo, rodos, jau dauguma spėjo pasidžiaugti.

Tobulas vyras – advokatas, ginantis moteris nuo smurtautojų sutuoktinių, nepralaimėjęs nė vienos bylos. Jo žmona – tobula namų šeimininkė. Greitu metu turėtų įsikelti į namus ir jaunesnė moters sesuo, turinti Dauno sindromą. Jai jau paruoštas tobulas kambarys. Tokie jie atrodo aplinkiniams, tačiau jie patys suvokia, kad po tobulybe slepiasi tamsus šeimos gyvenimas.

Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad neatsimenu, kada tiek stipriai nesinorėjo atsitraukti nuo knygos, ypač skaitant vakare po darbo dienos. Turėjau save perkalbėti atidėti likusius 100 puslapių į šoną vien todėl, kad žinojau, jog ryt tik apsunkinsiu sau kėlimąsi į darbą. Neprisimenu, kada vakare po darbo būčiau perskaičiusi ~250 puslapių. Net jei šriftas nėra labai smulkus (kaip ir šioje knygoje). O čia ne tik išsilakstė visas mieguistumas, bet ir skaičiau, skaičiau, kol supratau, kad viskas, reikia padėti. Ir kitą dieną vos grįžusi pasičiupau ją vėl, kad sužinočiau, kaip buvo prieita prie galutinio įvykio. O galutinį įvykį žinojau nuo pat pradžių. Pamenu, dar dirbdama knygyne klausiausi kolegės, kuri pasakojo apie šią knygą savo įspūdį, ir man patvirtinus, kad neplanuoju skaityti trilerio, atskleidė pabaigą. Nuo to laiko, kaip matosi, viskas kiek vertėsi aukštyn kojomis, vis dažniau imu trilerius ar detektyvus, o galop perskaičiau ir tą, kurios sakiau neimsiu (nors visad žmonėms labai rekomenduodavau, nes tikėjau jos gerumu, ką iš tikrųjų atskleidžia ir skaičiusiųjų komentarai, o ir dabar, jau perskaičiusi, nesigailiu, kad anuomet ją rekomenduodavau klientams). Visgi žinoma pabaiga visai nesumažino smalsumo, nes buvo įdomu, kaip bus pasiekta kulminacinė dalis.

Knygos stiprioji pusė – kuriama įtampa. Net pačią nustebino, kad įtampą pajaučiau vos ne nuo pirmų puslapių. Rodos, kaip vienas iš veikėjų minta baime, taip ir aš tą baimę perėmiau iš įkaite tapusios moters, neramiai laukiau, kas bus, reaguodavau į kiekvieną rizikingą veikėjos žingsnį, nejaukiai laukdavau nusižengimų pasekmių. O kas svarbiausia, knygoje naudojamas smurtas – psichologinis, fizinio yra labai menkai, be jokių atvirų aprašymų. Niekada neaišku, ką vyras padarys, ką šįsyk sugalvojo, kokie veiksmai bus, kiekviena diena susideda iš nuolatinės baimės – taip įtikinamai parašyta, kad skaitant perimdavau emocijas, kurias galimai turėjo jausti ir pagrindinė veikėja. Šaltas, skrupulingas blogasis personažas, apgalvojantis ir įvertinantis kiekvieną žingsnį ir besimėgaujantis kito kančiomis, išties darė įspūdį. Ne tik tinkamai sukurti veikėjai, dvi siužetinės linijos (anksčiau ir dabar) irgi nemenkai prisideda prie keliamo įdomumo ir smalsumo. Pabaigai nereikia pamiršti ir autorės vaizduotės, bent jau man labai norėtųsi „gyvai“ pamatyti raudonąjį kambarį.

Ką keisčiau? Gal keistai skambės, bet išimčiau Milę. Kad ir kokia svarbi ji šiam siužetui, bet dėl jos tokių gan melodramiškų epizodų pasitaikydavo, o čia, manau, visai puikiai būtų galėjusi autorė „sužaisti“ ir tik su pagrindine pora.

Dabar suprantu, kodėl šį trilerį daugelis giria. Smalsu bus ir kitus rašytojos romanus ateity perskaityti.