12.1. Anna Burns „Pienininkas“

Nors esu pradėjusi skaityti keletą kitų knygų, galop pirmąja metų knyga tapo A. Burns „Pienininkas“ – teko suskubti dėl bibliotekos besibaigiančio grąžinimo termino. Besibaigiantys terminai praverčia, nes atidėliojau knygą ilgokai, kadangi, prisiskaičius atsiliepimų apie pernelyg įmantrų rašymo stilių, nė nebežinojau, ar noriu jos apskritai. Užtat kaip buvo smagu, kai ją atsiverčiau ir po kelių puslapių galutinai įsitikinau, kad toks pasakojimo būdas man patinka.

Neįvardintame mieste gyvena mergina, vadinama tiesiog vidurine seserimi. Ji gyvena „šiapus“, o kita teritorija įvardijama kaip „anapus“. „Šiapus“ gyventojai jaučiasi visą laiką stebimi, čia nubrėžtos taisyklės, kas yra draudžiama, o kas leistina. Bet kokie norai turėti „anapus“ priklausantį daiktą, susitikinėti su ten gyvenančiais (ar netgi ten išvykti gyventi), kreiptis į policiją ar ligoninę yra smerktini. Dar yra daugybė dalykų, kurie vertinami kaip apskritai neįprasti ir įtartini (pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos pomėgis skaityti vaikštant, vyro pomėgis gaminti ir kt.), todėl niekada nežinia, kada šie „keistoki“ pomėgiai atsigręš priešais kaip dar vienas įrodymas, kad žmogus yra išdavikas, kad jo pažiūros – priešiškos toms, kurios yra priimtinos „šiapus“. Atmosfera puikiai sukurta ir tinkanti distopijai, visgi, anot kitų skaitytojų, po visa šia istorija slepiasi Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, vykę XX a. antrojoje pusėje.

Kai pagrindinę veikėją pradeda persekioti pavojingu laikomas Pienininkas, bendruomenės akys nukrypsta į merginą. Ji tampa apkalbų objektu, o tikrinti faktų niekas nė nesiruošia. Pajausti paranoją, merginos jausmus, bėgant laikui, kai ji suvokia nebegalinti suvaldyti to, kas vyksta aplink ją, kad nebežino, kaip ištrūkti ir suabejoja, kur iš tiesų yra tiesa, buvo išties lengva. Atrodydavo, kad oro pritrūksta ne tik veikėjai, bet ir man pačiai. Romane taikliai, netgi tragikomiškai pateikta masių įtaka nuomonių formavimui. Situacija prancūzų pamokos metu, kurioje visi iki nukritimo ginčijasi, kad dangus mėlynas, nors mokytoja, rodydama į jį, bando įrodyti, kad danguje yra visokiausių spalvų, viena labiausiai įstrigusių. Kartais viskas nueidavo iki absurdo, bet gerąja prasme. Skaitydama netgi stebėjausi, kad man šis pasakojimas tiek patinka, negalvojau, kad mano lūkesčiai buvo taip žemai nuleisti.

Vis dėlto, jei ilgą laiką lėtas skaitymas, kurį sau tegaliu pasiūlyti paskutiniu metu, netrukdė, tai pabaigoje jau norėjosi greičiau užbaigti, įdomumas prislopo supratus, kad nelabai kas iš viso siužeto galiausiai išeis, jokios ryškesnės atomazgos ar kažkokio tikslo pasiekimo taip ir neteko išvysti. Gaila.