12.39. Ali Smith „Žiema“

Po pernai skaitytos pirmosios metų laikų knygos „Ruduo“ pagaliau atėjo laikas ir antrajai. Ali Smith parašė ir apie pavasarį bei vasarą, bet turint galvoje, kad „Žiema“ Lietuvoje pasirodė 2019-aisiais, jau beveik susitaikiau, kad vertimų nebus. Nors labai norėtųsi.

Nors abiejų knygų skaityti viena po kitos išties nebūtina, tačiau tai, kaip pasakojama, nė trupučio neleis suabejoti, kad jos priklauso vienai serijai. Pasakyti, kad „Žiema“ – tai istorija apie dvi seseris, kurios nesimatė daug metų, apie vienos iš jų sūnų, kuris kartu su mergina Kalėdų proga atvyksta pasisvečiuoti pas mamą – tai iš tikrųjų tas pats, kas beveik nieko nepasakyti. Pasitelkdama siužetą, kuriame veiksmo nėra daug, bet vis vien margumo ir įdomių veikėjų pasirinkimų netrūksta, bei dialogus, kurie traukia dėmesį savo formuluotėmis, užduodamais klausimais ir kylančiomis diskusijomis, A. Smith sumaniai, lygiai kaip ir pirmoje knygoje, kalba aktualiomis temomis. Šįkart bene daugiausiai dėmesio skiriama ekologinėms problemoms (bei kaip skirtingai visi jas supranta ir vertina jų mastą), taip pat užstrigo migrantų tema, dargi išmaniosios technologijos ir interneto įtaka šiuolaikinei kasdienybei ir daugelis kitų. Ir vėl nemažai kalbama apie meną, šiek tiek politikos ypatumų, tad pagauti visas nuorodas ir suprasti visus kontekstus sau tikslo nebuvau išsikėlusi, tačiau dėl to skaitymo malonumas neliko sugadintas. Man patinka, kaip A. Smith rašo. Tiesą sakant, jau buvau pamiršusi, kuo ši rašytoja mane pernai sužavėjo (ir dabar buvo proga prisiminti). Kai kada pakanka vos vieno sakinio, kuriuo pasakoma apie kokią nors šių dienų problemą, humoras autorei – irgi nesvetimas. Praeitis, dabartis, ateitis, prisiminimai, nuoskaudos – visko čia yra, bet viskas aprašyta kitaip, pagalvojau, kad šį kartą apibūdinti visam tam, ką jaučiau skaitydama, galėtų tikti žodis jauku. Nes taip ir buvo. Nestandartiška, bet įtraukia. Tiesa, buvo momentų, kai kažkur nušokdavo mintys, bet žinant, kaip paskutiniu metu krūvomis pradėtas knygas metu į šoną geresniems laikams, neaišku, kur tikroji problema – knygoje ar manyje. O gal truputį ir ten, ir ten.

Paskutiniu metu truputį sudėtingesni santykiai su literatūra, bet tokios knygos kaip ši suteikia viltį, kad gal ne viskas taip blogai. Tik reikia išlaukti.

11.21. Ali Smith „Ruduo“

Planavau šią knygą skaityti tuomet, kada „priklausė“ – rudenį. Bet tada kaip tik pasipylė krūva kritikos neįprastam rašymo stiliui, tad perskaičiusi lapą numečiau. Galop, prieš keletą dienų atėjo mintis, kad nėra ko tempti gumos: arba perskaitau, arba dedu į krūvą prie tų, su kuriomis norėsiu atsisveikinti. Nežinau, ar pirmąsyk bandydama skaityti pasidaviau tai skaitytai kritikai, ar tiesiog netinkamas laikas buvo, bet šįkart tiesiog negalėjau atsitraukti nuo teksto. Taip, jis neįprastas ir gali būti painus: daug mėtymosi per skirtingus metus, chronologijos nėra, sakiniai trumpi, lakoniški, paliesta nemažai temų (nuo vaikystėje prasidėjusios draugystės su pagyvenusiu kaimynu iki politinių, visuomeninių, meno įvykių).

Ką skaitai? Šiuo klausimu pokalbį pradėdavo vienas iš veikėjų. Senyvo amžiaus Danielius susipažįsta su maža mergaite Elisabeta ir nuo tada jai atstoja ir tėvą, ir senelį, ir auklę. Bėgant metams vyriškis pasakoja jai apie meną, moko naudotis vaizduote, piešdamas žodžiais įvairius paveikslus, taip pat knygos, filmai, įvairūs rimti rimti klausimai, kurių nebijodavo aptarti, po truputį ne tik stiprina jų abiejų draugystę, bet ir formuoja bręstančios veikėjos charakterį, požiūrį į pasaulį. Kai mergaitė tampa moterimi, o Danielius atsiduria slaugos namuose, kiekvienąsyk aplankyti atėjusi Elisabeta jam skaito A. Huxley, Ch. Dickens knygas. Skaityti apie veikėjų draugystę buvo vienas malonumas.

Šalia to dėmesys skiriamas ir politikai, feminizmui, menui. Pasakojama apie poparto menininkę Pauline Boty, kuri nesulaukė pripažinimo vien todėl, kad vyrai jos nelaikė svarbia meno atstove. Paradoksalu, bet Elisabetą, nusprendusią rašyti savo disertaciją apie P. Boty, nuo šio sprendimo bando atkalbėti darbo vadovas. Įdomiai pateiktas ir Brexit – autorė sugebėjo sureaguoti į tuometines britų realijas, parodyti vietinius ir imigrantus po svarbiojo sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos, jų reakcijas ir elgesį. Pasakojimas šmaikštus ir taiklus, dinamiškas dėl šokinėjimo tarp dabarties ir praeities, skaitant atrodo netgi lengvesnis ir paprastesnis nei tuomet, kai viską bandau sudėlioti chronologiškai, atsekti tai, ko galbūt aš, kaip ne britė ir ne itin plačiai besidominti jų gyvenimu, praleidau. Nors žinau, kad  „Žiemą“ anksčiau ar vėliau irgi skaitysiu, skaitydama komentarus jau nusiteikiau, kad ten galiu kiek dažniau pasimesti, nežinodama jų šalies aktualijų.

Užsiminiau apie humorą. Tikriausiai ryškiausias to pavyzdys – Elisabetos bandymas užsisakyti naują pasą. Kaskart atėjusi ji vis išgirsdavo, kad pateiktoje nuotraukoje jos galvos dydis netinkamas, plaukai guli ne taip ar dar kas ne taip. Čia jau tos scenos, su kuriomis galime laisvai tapatintis ir mes, ir kitų šalių gyventojai. Bet apskritai, juokingų situacijų yra ir dialoguose tarp mamos su dukra, Elisabetos ir Danieliaus ar kitose siužetinėse linijose.

Man patinka, kaip daugelis apibūdina šią knygą kaip pasakojimą apie laiką ir atmintį. Tad šįkart tuo ir užbaigsiu.