9.53. Margaret Atwood ,,Oriksė ir Griežlys“

Margaret Atwood populiarumas pastaruosius keletą metų išaugo nemenkai – ją skaito ir paaugliai, ir suaugę. Priežastis – tiek kritikų, tiek žiūrovų neprastai vertinamas serialas, sukurtas remiantis romanu ,,Tarnaitės pasakojimas“. Ir pati žiūrėdama minėtą serialą (kurio pagrindinė veikėja vis labiau erzina) užsinorėjau perskaityti dar ką nors iš šios rašytojos kūrybos, tad ilgai negalvodama bibliotekoje pasičiupau ,,Oriksė ir Griežlys“.

Romanas nukelia į ateitį, kurioje likusi tik saujelė išgyvenusiųjų, bandančių visais būdais išgyventi. Vienas jų – Džimis, pasivadinęs Sniego žmogumi, kuris ne tik siekia išlikimo, bet ir prižiūri žmonių mutantų būrelį. Pagrindinis veikėjas prisimena praeitį, ieškodamas paaiškinimų įvykiams, kurių rezultatas – pasaulinė katastrofa.

Nesunku nuspėti, kad knygoje yra dvi siužetinės linijos. Viena – praeitis, kurioje galime stebėti Džimio gyvenimą bėgant metams, pažintį su Griežliu, kuris, kaip galima numanyti nuo pat pirmo knygos puslapio, taps svarbiu veikėju šiame pasakojime. Antrojoje – dabartis, kurioje Sniego žmogus gyvena gamtoje, slepiasi nuo saulės ir mums nepažįstamų gyvių bei kuria istorijas apie sudievintą Griežlį prižiūrimai grupei ypatingų žmonių.

Mane žavi, kad autorė turi tokių įdomių ir ne visai be pagrindo sukurtų idėjų. ,,Tarnaitės pasakojimas“ nukėlė į ateitį, kurioje beprotiškus sprendimus valdžia padarė, nesugalvodami, kaip kitaip išsaugoti žmoniją nuo išnykimo dėl išplitusio nevaisingumo. Tuo tarpu ,,Oriksė ir Griežlys“ atsigręžia į didžiulius mastus pasiekusį žmonių vartotojiškumą bei genų inžineriją. Genetiniai eksperimentai, kuriuose sutinka dalyvauti žmonės, rizikuodami savo gyvybe, dėl ne tokių ir didelių, bet jiems išlikimui svarbių, pinigų (jei tik po bandymų apskritai dar liks gyvi), vaistai, kuriami ne tik išgydyti, bet ir susargdinti (nes o kaip kitaip išlaikyti pelną, jei staiga niekas nebesirgs), dirbtinis maistas, idealių gyvūnų, atitinkamai pagal jo paskirtį, ir idealių žmonių, kuriems sudėtos visos tobuliausios savybės, kūrimas, pasitelkus genų inžineriją. Didžiulės sumos pinigų, kurias sutinka mokėti organizacijos, valstybės ar pavieniai žmonės, trokšdami pristatytos jiems naudos. Skaityti ir įsivaizduoti kuriamą visuomenę, tai, kaip kiekvienas veikėjas vertina dabartį bei ateitį, įdomu. Juolab, kad man dažniausiai patinka skaityti ar ekrane stebėti tokius nemalonius, keistus, bet taiklius pasakojimus.

Bet visgi negalėčiau teigti, kad romanas įtraukė. Skaičiau krūvą pačių geriausių atsiliepimų, tačiau atrodo, kad lygiai kaip ir ,,Tarnaitės pasakojimo“ atveju, taip ir šiuo man vėlgi pritrūko kažko, kas sukeltų dar didesnį susidomėjimą, intrigą, kuri skatintų skaityti kuo greičiau, svarstyti apie tai, kas toliau nutiks, kokios aprašomos dabarties priežastys, o neskaitant mintys suktųsi apie tai, kaip noriu kuo greičiau pasidaryti darbus ir sėsti prie šios knygos. Kaip ir įdomu, kaip ir patinka, bet kažkas, rodos, ,,nesusijungia“ iki galo ir todėl negaliu mėgautis skaitymu taip, kaip norėčiau. Dabar galvoju, kad to priežastis galėtų būti veikėjai ir jų santykiai, kurie ne per labiausiai traukė dėmesį. Džimis studijavo visai nepraktišką specialybę (humanitariniai mokslai, kai pasaulį užkariavusi genų inžinerija, nelabai naudos duoda), ,,žodžių“ žmogus, praeity besikoncentravęs į neįpareigojančius vienadienius santykius bei turėjęs motiną, kuri matė visą mokslininkų beprotybę ir bandė kartu su bendraminčiais priešintis tam, kas vyksta visuomenėje. Griežlys – keistuolis, ,,skaičių ir formulių“ žmogus, dėl to daug geriau supratęs, kas vyksta pasaulyje bei kas galėtų nutikti ateity, tapęs vieninteliu Džimio draugu dar mokykloje. Atrodo, kad jų skirtumai bei tai, kad abu jautėsi nepritampantys prie kitų žmonių, ir suvedė juos į tokią gan keistą draugystę, kai abu kalbėdavo skirtingomis kalbomis (netiesiogine prasme) ir apie dalykus, kurie, rodos, rūpėjo tik vienam iš jų, t.y. atrodė, kad jiems tiesiog patogu būti kartu. Vėliau sušmėžuoja ir Oriksė, priklausiusi pornografijos verslui, tačiau ją pažinti tiek, kad ji bent kiek rūpėtų, buvo sudėtinga, toks jausmas, kad patys veikėjai ją mėgo/mylėjo taip ir nepažinę nei kas ji tokia, nei kas jos galvoje iš tiesų yra. Apskritai, džiugu, kad jie kitokie nei įprasta dažnam distopinę istoriją pasakojančiam kūriniui, nes nė vienas iš jų nėra herojus. Kita vertus, nei vienas iš jų nepatraukė savo charakteriu, susidomėjimas vis labiau mažėjo jais, o to rezultatas, matyt, kad ir pati istorija nebe taip įtraukė.

Vis dėlto, perskaičius paskutinį skyrių užsinorėjau sužinoti, kaip jiems sekėsi toliau. Tęsinio nėra, o kitos dvi trilogijos dalys (taip ir neišleistos lietuviškai) pasakoja visai kitas istorijas, tad galima tik patiems kurti teorijas, kas buvo toliau. Galvoju, kad tokia pabaiga – dar vienas pliusas autorei, nes iki pat pabaigos ji išlaikė vientisą niūrią atmosferą, be jokių nereikalingų paskutinės minutės ,,genialių“ sprendimų.

Iš tikrųjų keista, kad nė viena leidykla nesugalvojo pasinaudoti vėl išaugusiu rašytojos populiarumu (jau nekalbant apie tai, kad ji – viena iš tų, kurias verta leisti vėl ir vėl) ir perleisti seniau pasirodžiusias ar (dar geriau) išversti vieną kitą, kurios Lietuvoje dar nebuvo. Tik ,,Tarnaitės pasakojimas“ maždaug prieš metus buvo trumpam sušmėžavęs knygynuose, bet dėl tylaus pasirodymo tuomet, kai daugelis jau buvo nuleidę rankas rasti šią knygą prekybos vietose, nesulaukęs didelio perkamumo ir (greičiausiai dėl to) labai pigiai išparduotas. O gaila, nes Margaret Atwood yra išties ryški moderniosios literatūros atstovė, nevienadienės kūrybos autorė.

Reklama

9.52. Nancy Huston ,,Dolce Agonia“

Jau esu kažkada minėjusi, kad man patinka filmai, kuriuose veiksmas vyksta vienoje vietoje (gali ji kiek ir pasikeisti), o siužeto pagrindas – dialogas tarp veikėjų. Todėl, pirmąsyk perskaičiusi apie ,,Dolce Agonia“, iš karto prisiminiau prieš kelerius metus pasirodžiusią ir gerą įspūdį palikusią kino juostą ,,Tobuli melagiai“ apie draugų vakarienę, per kurią išaiškėja nemažai nejaukių paslapčių. Knygos anotacija žada, kad bus pasakojama apie dvylika draugų, kurie susirenka rašytojo Šono namuose Padėkos dienos vakarienės, bet dėl netikėtai iškritusio sniego nusprendžia likti nakčiai, ir netrukus ima skleistis kiekvieno veikėjo gyvenimas, viltys, skauduliai. Tad, kaip galima numanyti, itin nudžiugau radusi panašaus siužeto knygą. Ir nors daugeliu požiūrių abi istorijos skiriasi, jose galima rasti ir panašumų. Vienas jų – kad abu pasakojimai įtraukia ir turi itin tikroviškus personažus.

Romanas prasideda pasiruošimu vakarienei. Išsamus ir nė kiek nenuobodus maisto gamybos aprašymas buvo malonus atradimas vien jau todėl, kad kaip tik tą dieną teko šiek tiek kalbėti apie varginančius sprendimus, susijusius su maisto ruoša grįžus po darbo. Ir iš karto po tokio pokalbio susiduriu su tokiais vaizdingais, visas jusles dirginančiais aprašymais, kad taip ir norisi pačiai sudalyvauti tokioje vakarienėje. Po truputį renkasi svečiai, daugėja užuominų apie tai, kad turi įvykti kažkas svarbaus, ima ryškėti pirmųjų veikėjų paveikslai. Skaitytojas subtiliai paruošiamas vakarienei, ir kai jau visi susirenka, įtampa po truputį ima augti, bet neaišku, kas bus, nes daug kas atskleidžiama tik skaitančiajam, o ne Šono svečiams. Tikriausiai todėl kiek ,,nusvilau“ – tikėjausi kažkokios ryškesnės kulminacijos, kuri, kaip man atrodė, buvo žadėta, bet taip ir neįvyko. Bet tai vienintelis paminėjimo vertas minusas, tad galima atleisti.

Po to įsisukama į kiekvieno personažo gyvenimą – greitai supratau čia rasianti visokio plauko problemų. Veikėjai kalba (dažniau – mintyse, bet apie kai ką ir garsiai) apie alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų, valgymo sutrikimus, depresiją, vėžį, Alzheimerio ligą, žmogžudystę, savižudybę, išprievartavimą, Černobylio katastrofą, Holokaustą – ir tai tik dalis nagrinėjamų temų. Autorė pasistengė, kad veikėjai būtų spalvingi. Be abejo, ne vieno praeityje yra gyvenimo epizodų, susijusių su kitais vakarienės dalyviais, todėl intrigos ir nepasitikėjimas kitais tiesiog virte verda. Padėkos diena – šventė, tad visi kaip ir turėtų spinduliuoti gera nuotaika, laime, bet tuo šis romanas ir žavus, kad šventiškumo visai nesijaučia, kiekvienas veikėjas yra savaip nelaimingas. Manau, šio romano siužetą galima netgi susieti su žmonėmis, kurie teigia nemėgstantys gimtadienių ir kitų švenčių vien todėl, kad per jas ar joms artėjant sustiprėja visi skauduliai bei baimės, nes lygiai taip pat ir knygos veikėjai niekaip negali susikaupti ties tuo, kas vyksta, nes vis iškyla nemalonūs prisiminimai. Bet tokius tikrus, emocijų pilnus dialogus ir monologus skaityti kur kas įdomiau nei vienpusiškus, paviršutiniškus, dirbtinai pozityvius.

Ir negaliu nepaminėti romane veikiančio Dievo. Čia Dievas nėra vaizduojamas kaip dėl kiekvieno žmogaus besirūpinantis, dūsaujantis ir kiekvieną nuodėmę skaudžiai išgyvenantis kūrėjas. Jis tvirtas, pokštaujantis, ironiškas. Skyrių, kuriuose kalba Dievas, laukdavau su malonumu, nes ne tik patiko, kaip jis pateikiamas, bet ir, be abejo, būdavo įdomu išgirsti, kaip klostysis kiekvieno veikėjo gyvenimas po šio vakaro, kokia ir kada mirtis juos ištiks. Čia ir humoro netrūko, kai kur jis net įgydavo tragikomedijos prieskonį, tad šie skyriai – lyg trumpi atokvėpiai nuo niūrios vakarienės.

„Dolce agonia“ – niūrus, bet nuo pirmo skyriaus įtraukiantis romanas. Kaip jau minėjau, man pritrūko ryškesnės kulminacijos, kurią lyg ir žadėjo kai kurios užuominos tekste, bet dėl viso kito priekaištų neturiu. Įdomus pasakojimo būdas, graži, turtinga kalba, o ir šitiek veikėjų suvaldyti vienoje erdvėje bei kiekvienam skirti tiek dėmesio ne kiekvienas rašytojas gebėtų.

9.51. Jonathan Franzen ,,Pataisos“

Inida Lambert, nuvarginta vyro Alfredo, sergančio Parkinsono liga, bei pasiryžusi pokyčiams, nutaria paskutinį kartą visą šeimą sukviesti į namus prie Kalėdų stalo. Tačiau atrodo, kad vien tik ji tiki savo sukurta iliuzija, kad taip trokštama šventiška idiliška vakarienė iš tiesų įvyks.

Kiekviename skyriuje (kurį sudaro apie 100 puslapių) koncentruojamasi į kurį nors iš šeimos narių, tokiu būdu po truputį dėliojasi visos šeimos istorija, įvykiai ne tik visiems gyvenant kartu, bet ir vaikams atsiskyrus nuo tėvų. Toks pasakojimo būdas privalumas ir todėl, kad galime matyti skirtingų žmonių požiūrį į tą patį įvykį bei su juo susijusius kelis vertinimus. Tėvas Alfredas vaikų prisimenamas kaip griežtas ir valdingas, dabar kliedi naktimis, jo norą būti savarankišku pražudantys silpstantys gebėjimai atlikti kasdieninius veiksmus (nulaikyti šaukštą, įlipti/išlipti iš vonios ir kita), o galvoje sukasi prisiminimai apie senus laikus, kai tikėjosi patobulinti savo išradimą, kuris turėjo užtikrinti aprūpintą gyvenimą senatvėje. Inida – neurotiška ir net isteriška, nenusėdinti vietoje moteris, kuri tiki, kad kompanija, nupirkusi Alfredo išradimą, išgydys, pasitelkusi tyrimais ir bandymais. Vyriausias sūnus Garis – atrodo, susikūręs pavyzdingą gyvenimą (verslas, žmona, vaikai), tačiau po visu tuo slypi manipuliuoti mėgstanti žmona bei kova su depresija. Čipas – mylimiausias tėvo sūnus (nors pats Čipas to nesuvokia), vis kažko ieškantis, bet niekur nepritampantis, o po to, kai dėl santykių su studente buvo atleistas iš darbo, gavęs pasiūlymą vykti į Lietuvą ir ten užsiimti abejotina, bet nemažai pinigų atnešiančia veikla, daug negalvoja. Na, ir dukra Deniza – talentinga virėja, vis nusivilianti romantiniais santykiais, kurie dažnai siejasi ir su darbo keitimu, galop bandanti suvokti savo seksualinę orientaciją.

Paprastai knygos arba patinka, arba ne, t.y. vis tiek svarstyklės gan ryškiai nusvyra į vieną ar kitą pusę. O ,,Pataisos“ – visiškas chaosas įspūdžio atžvilgiu. Pirmąjį šimtą perskaityti buvo išties sudėtinga: veikėjai nesimpatiški, siužetas – nykus, neįtraukiantis. Net suabejojau, ar pavyks man ją visą įveikti, jau dairiausi, ką galėčiau skaityti vietoj jos, bet kadangi niekas kitas irgi pernelyg netraukė (būna tokių momentų), pasiryžau toliau ieškoti, kas kitiems taip patiko. Ir radau. Vos tik centre atsidūrė Gario gyvenimas, susidomėjimas labai stipriai pakilo į viršų. Galvojau, kad dabar jau ramiai galėsiu skaityti toliau, bet iš tiesų tai buvo kaip važinėjimas amerikietiškais kalneliais: čia viskas siaubingai įdomu, o čia jau taip nuobodu, kad laukiu nesulaukiu, kol vėl kas nors pabudins iš bejausmio skaitymo. Bet vis dėlto, nepaisant nesyk besikeitusio santykio su romanu, vis vien likau prie nuomonės, kad tai geras, vertas dėmesio kūrinys.

Kas paliko įspūdį? Žmonių santykiai – neretai šalti ir nemalonūs, tokie, kad net šlykštu skaityti, bet neabejotinai įtaigūs ir gerai išplėtoti. Motina nori, kad visa šeima susirinktų per vakarienę, bet vos tik turi galimybių su kuriuo nors iš vaikų pabendrauti, pasipila priekaištai, kaltinimai. Tačiau svarbiausia, kad vos tik vaikas (kad ir jau suaugęs) nori prabilti apie savo sunkumus, jis yra nutraukiamas ir pareiškiama, kad visai nenori išgirsti, kas jam nutikę. Inida amžinai dejuoja, kaip nebegali rūpintis savo vyru ir namu, bet vis vien nenori nieko girdėti apie gyvenimą kitur. Deniza, norėjusi ištrūkti iš tėvų vertinimo, pavyzdingos dukters vaidmens, galiausiai įsisuka į uždarą ratą, iš kurio nežino kaip kitaip ištrūkti nei skaudinant kitus ir save. Gario žmonos manipuliacijos, jos strategijos įtraukti ir vaikus, buvo taip gerai aprašytos (juk būtent nuo skyriaus apie Garį ir pajutau susidomėjimą), kad negalėjau atsitraukti: amžina rutina, kai kasdien vis tas pats, kai trys vaikai zuja aplinkui, kai žmonos elgesys priklauso nuo jos nuotaikos, ką jau kalbėti apie tas scenas, kai vaikai, motinos paskatinti, ir tėvo gamintą maistą į šiukšliadėžę išmeta, ir šaiposi iš jam svarbių dalykų. Gari, tau depresija, tau depresija, Gari, čia dėl depresijos, eik gydytis, tau reikia gydytis, taip sakai, nes tau depresija – niekad nenutylantis žmonos balsas ir paties Gario galvoje besisukanti mintis kuo toliau, tuo beprotiškiau atrodė, lyg būtent tie žodžiai pasiekus kulminaciją Garį ir susargdins šia liga. Čipas, amžinas nevykėlis, amžinai graužiantis save ir abejojantis, nė nesuvokia, kad tėvas, kuris niekad nemokėjo parodyti dėmesio tinkamai, jį labiausiai myli. Dar būtų galima vardinti visą galybę pavyzdžių ir ištraukų iš romano, nes viskas taip nemalonu, bet ir taip taiklu, tikroviška ir įtikina: dialogai, siužeto posūkiai logiški, atrodydavo, kad kitaip čia ir negali būti. Ir taip norėdavosi atverti veikėjams akis, padaryti, ką nors, kad visi pagaliau pradėtų kalbėti tarpusavyje, o ne spjaudytis žodžiais, kurie neleidžia kitiems suprasti, kas iš tiesų norima pasakyti.

Tikriausiai reiktų paminėti siužetinę liniją apie Lietuvą. Pasirodo, kai tik knyga pasirodė, kilo net ir kai kurių valdžioje buvusių žmonių pasipiktinimas, kad visai netikroviškai pateikiama mūsų šalis. Bet skaičiau, ieškojau, kas čia taip sujaudino tuos, kurie tikriausiai tik tas kelias eilutes ir tegirdėjo, o viso romano nė neskaitė, bet nepajutau, kad Lietuva kažkaip buvo juodinama, juolab, kad čia grožinis kūrinys, o ne istorinis veikalas, kuriame reiktų faktais pagrįsti arklienos valgymą, tanko stovėjimą oro uoste, apsimetėlių pareigūnų vykdomus užpuolimus, nelegalius darbus, manipuliacijas žiniasklaidoje. Sakyčiau, kad man ši dalis net ir buvo viena iš mažiausiai įdomių.

Pripažįstu, kad ,,Pataisos“ pradžioje reikalavo nemažai kantrybės, bet galiu ramiai tvirtinti, kad buvo verta išlaukti dėl nepaviršutiniškai pateiktų, stipriai išanalizuotų žmonių santykių, šeimos, kuri visapusiškai nepatraukli, bet užtat kokia tikroviška ir pažįstama, todėl skaitant buvo įdomu stebėti, kokios paslaptys dar bus išaiškintos, kaip visų likimai pasisuks. Lengva net pamiršti, koks vietomis nuobodulys apimdavo dėl ne tiek įdomių, ištęstų pasakojimo vietų.

Kaip visada, patikrinusi imdb.com, radau, jog 2012-aisiais buvo norėta kurti serialą pagal šią knygą (su tokiais aktoriais kaip Ewan McGregor, Maggie Gyllenhaal), bet po pilotinės serijos nutarta rodymą bei kūrimą nutraukti.

9.50. Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“

,,Tą rytą, kai nusižudyti nusprendė paskutinė Lisbonų mergaitė – šįkart tai buvo Merė, kuri, kaip ir Tresė, pasirinko migdomuosius, – į Lisbonų namus atvykę du paramedikai tiksliai žinojo, kuriame stalčiuje laikomi peiliai, kur yra dujinė vyryklė ir sija rūsyje, ant kurios galima užrišti virvę.“ – taip pradedamas romanas, iš karto įspėjantis apie seserų baigtį, tad intrigos, kaip baigsis knyga, nėra. Tačiau kyla kitas klausimas: kodėl? Į šį klausimą bando atsakyti Lisbonų kaimynystėje gyvenę berniukai (dabar jau suaugę vyrai), kurie ir yra šios istorijos pasakotojai, bandantys sudėlioti turimus prisiminimus į visumą, kuri ir pagelbėtų rasti atsakymą.

Tačiau atsakymus rasti ne taip paprasta, kas yra visiškai natūralu, neaišku, ar tikslų atsakymą pateiktų ir pačios seserys. Iš pažiūros atrodo, kad daugiausia žalos merginoms darė tėvai: ponia Lisbon, kuri jas auklėjo itin griežtai, drausdama, stebėdama kiekvieną jų žingsnį, kritikuodama, bei ponas Lisbonas, kuris visiškai priklausė nuo žmonos sprendimų, nes iš keleto epizodų matyti, kad, jei tik būtų turėjęs autoritetą, gyvenimas namuose ir už jų ribų merginoms būtų galėjęs būti kur kas laisvesnis. Atrodo, kad po pirmosios dukros mirties motina imasi dar drastiškesnių sprendimų, tikriausiai manydama (kai viskas pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių žmonių lūpų, galima tik spėlioti), kad taip apsaugos likusias dukteris nuo panašaus likimo, tačiau matant, kaip moteris izoliuoja ne tik dukras, bet ir save bei vyrą nuo įsivaizduojamų pavojų, kurie tyko už namų sienų, belieka tik skėsčioti rankomis, suvokiant viso to tragizmą, kai pasirenkami lengviausi, bet ne teisingiausi sprendimo būdai. Visgi problema slypi ne tik Lisbonų šeimoje, o knyga – ne tik apie šios šeimos tragediją.

Ne veltui pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių berniukų (dabar jau suaugusių vyrų) pusės. Gyvenanti uždarai, beveik niekuomet nekviečianti svečių, mažai bendraujanti su aplinkiniais Lisbonų šeima buvo tapusi įdomiu stebėjimo objektu, o aplinkiniuose namuose gyvenantiems bręstantiems berniukams daugiausiai susidomėjimo kėlė penkios seserys: tai, kad jas pažino tik iš savo stebėjimų ar to, ką kiti yra pasakoję apie vieną ar kitą seserį, merginas darė ir keistas, ir paslaptingas. Berniukai savo galvose susikūrė vaizdinius apie kiekvieną iš jų, jie troško su jomis susipažinti, būti pastebėti, kaip nors patekti į jų namus, sudalyvauti jų paslaptingame gyvenime. Tačiau dėliojantis istorijai galima pamatyti, kad visos šios iliuzijos ir įsivaizdavimai neleido jiems laiku pastebėti ir tinkamai reaguoti į merginų rodomus ženklus, pastebėti, kad jos tiesiog buvo vienišos ir emociškai apleistos. Aplinkinių (ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų) abejingumas, nujautimas, kad pirmosios mergaitės mirtis nebus paskutinė, bet vengimas imtis kažkokių veiksmų (o vėliau – net ir stengimasis aplenkti artėjančia nauja tragedija pulsuojančius namus) tampa dar viena dėlionės, kurią bando sudėlioti pasakotojai, dalimi. Ką jau kalbėti apie mokyklą, kai bandymas su mokiniais kalbėtis apie savižudybę, tampa visiška tragikomedija, nes mokytojai net nepajėgia prabilti šia tema. Akmuo metamas ir į žiniasklaidos daržą, kuri, kad ir pagaliau pradeda kalbėti šia aktualia tema, tai daro ne visada objektyviai, stengdamasi daryti hiperbolizuotas, spėjimais daromas išvadas, vaikantis sensacingų žinių. Tačiau viso romano metu skaudžiausia ir labiausiai įsirėžia tai, kad ne tik pati šeima save izoliuoja, bet ir visi kiti atsiriboja nuo jų, Lisbonų namas tampa lyg apgaubta stiklo gaubtu ekspozicija, kurią visi stebi, bet niekas neliečia.

Ne veltui šiuos visus metus nuo pirmosios pažinties su ,,Jaunosiomis savižudėmis“ atmintyje išlikusi romano atmosfera. Kiekvienas aprašymas, aplinkos pokytis, net ir antrame plane vykstantis įvykis, rodos, prisideda prie jos kūrimo. Ore skraidanti ir varginanti gausybė muselių, per naktį mirštančių, tad po to tenka jų lavonus valyti nuo automobilių ir namų langų, sienų, atėjęs ruduo, kai žemė pasikloja lapais, jie šluojami ir vėliau, susirinkus visiems kaimynams, deginami, dėl ligų mirštantys medžiai, kurių atvykstama nupjauti, kapinių darbuotojų streikas, dėl kurių lavonai mėnesius laukia lavoninėse, kol bus palaidoti. Po pirmos dukters mirties nenusakomu greičiu griūvantis Lisbonų namas ir kiemas: nebeprižiūrima veja, nenušluoti lapai, kiemas, virtęs purvyne, krūvos neliestų paštininko paliktų laikraščių, nuo kurių dėl lietaus nubėgę dažai, langai tiek išsipurvinę, kad atrodė, jog jie nevalyti kur kas ilgiau nei metus. Sklindantys šleikštūs kvapai iš namo ar netoli jo, vis didėjantis aplinkinių vengimas užsukti pas Lisbonus (ar bent įkelti koją į jų kiemą), tačiau aktyvus šeimos stebėjimas pro langus, kuriant istorijas, spėliojant, darant mažai kuo pagrįstas išvadas. Paminėti visko būtų galima dar daugiau, nes atrodė, kad viskas apgalvota iki smulkmenų, niekas nepaminėta tik ,,šiaip sau“. Man, kaip tokių niūrių, gebančių įtraukti ir paveikti skaitytoją savo kuriama nuotaika, knygų mėgėjai, ,,Jaunosios savižudės“ yra vienas puikių pavyzdžių, kaip meistriškai ir įtaigiai gali būti kuriama istorija, kurioje pasakojant tokią skaudžią istoriją, pasirenkami ne noro šokiruoti ar pravirkdyti skaitytoją, o visai kiti įtraukimo būdai.

Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“ – jau man pažįstama knyga, kadangi prieš šešerius metus, būdama dvyliktoje klasėje, pirmąsyk ją perskaičiau. Po kelerių metų pradėjau skaityti ,,Midlseksą“, už kurį autorius gavo Pulitzerio premiją, bet taip ir neužbaigiau, tačiau ,,Jaunosios savižudės“ vis sukdavosi galvoje, norėjau perskaityti ją kitomis akimis ir dar kartą pajausti tą ypatingą atmosferą, kuri vyrauja šiame pasakojime. Skaitant prieš keletą metų rašytą apžvalgą dėl kai kurių frazių dabar net ir nejauku, tačiau tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad dingęs įsitikinimas, jog neverta dar kartą skaityti knygų, kai tiek daug jų yra neskaitytų, leido darsyk pasimėgauti šia istorija ir iš naujo ją įvertinti, pastebint ir koncentruojantis į visai kitus knygos momentus nei anuomet, pastebėti daug platesnį paliečiamų temų spektrą.

1999-aisiais pasirodžiusi ekranizacija, kurią režisavo Sofia Coppola, prieš keletą metų žiūrint pasirodė kaip išties neprastas bandymas šios knygos istoriją bei atmosferą perkelti į ekranus.

9.49. David Grossman ,,Užeina kartą arklys į barą“

Kaip tik šiandien Instagram’e viena narė iškėlė klausimą apie įvairias literatūrines premijas: kiek jos svarbios besirenkant knygą, kiek yra sekančių, kada bus paskelbti nauji laimėtojai. Besidalindama patirtimi, susijusia su premijomis, išsakiau lūkestį, kurį sukuria žinojimas, kad skaitoma knyga yra kokios nors premijos laureatė ar pateko į nominantų sąrašą: ji nebūtinai man turi patikti, tačiau norisi pamatyti, kuo ji tokia išskirtinė, kad būtent ją renkantieji išskyrė iš visų likusių. Pavyzdžiui, šįryt užbaigtas ,,Užeina kartą arklys į barą“ – šiuolaikinio Izraelio rašytojo D. Grossman romanas, laimėjęs ,,Man Booker International“ premiją, jau nuo pat pirmų puslapių įtikina, kad apdovanojimas buvo paskirtas ne veltui.

Neapsigaukite pamatę ryškų viršelį ir smagų pavadinimą. Humoro (savotiško) rasite, tačiau šviesos, kuria spinduliuoja geltona spalva, teks paieškoti kur kas labiau, neretai šviesūs bus tik atskiri momentai, besitęsiantys vos akimirką ar dvi. Pagrindinis veikėjas Dovelis Grinšteinas, švęsdamas 57-ąjį gimtadienį, surengia stendapo (net kilo klausimas, ar turime kokį lietuviškesnį žodį šiam renginiui įvardinti?) pasirodymą mažame Izraelio miestelyje. Čia jį stebi ne tik jo gerbėjai, žinantys, kokio humoro tikėtis, tiesiog linksmai vakarą praleisti norėję ir atsitiktinai užsukę žmonės, bet ir Avišajus Lazaras, gavęs asmenišką Dovelio kvietimą ateiti ir išpildyti keistą prašymą: po pasirodymo pasakyti, ką matė. Kartu su žiūrovais skaitytojas dalyvauja stendapo vakare, kuris vis labiau tampa nenuspėjamas: pradėjęs nuo įprastų anekdotų pasirodymo atlikėjas vis dažniau įterpia skaudžius prisiminimus, pradeda įžeidinėti žiūrovus, netgi žaloti save. Kol pasirodymo autorius kovoja su savo vidiniais demonais scenoje, jį stebintys prie staliukų žmonės ir piktinasi, ir stebisi, kai kurie išeina, taip ir neužbaigę stebėti pasirodymo. Tuo tarpu Avišajus, kuris ir tampa visos šios istorijos pasakotoju, prisimena trumpą laikotarpį paauglystėje, kai pažinojo Dovelį.

Koks jūsų skaudžiausias vaikystės prisiminimas? O kiek atsimenate tokių nutikimų ar elgesio apraiškų, tuomet, būnant 6-12 metų amžiaus, atrodžiusių pateisinamai ar taip įprastai, kad nė nebesistebėdavote tuo, bet visgi lyg instinktyviai nutuokdami apie tai, kad matyti vaizdai ar išgyventos emocijos nėra norma, niekam apie tai neprasitardavote? Kai suaugi, atrodo, kad tai tavęs nebeliečia, kad gyveni visiškai atskirą ir nuo vaikystės nepriklausomą gyvenimą, kas buvo, tas buvo. Kaip veikėjas sakė: mušė ne tik mane, visus vaikus tėvai mušdavo, bet dėl to neišaugome ne žmonės. Tik ar tikrai ,,nebeliečia“?

Dovelis šiame savo paskutiniame pasirodyme visus iš vaikystės ir ankstyvos paauglystės kauptus skaudulius išleisdamas į išorę atskleidžia savo giliai užslėptą asmenybės dalį, visa tai stipriai kontrastuoja su standartiniais anekdotais, įtinkančiais masėms savo vulgariomis, lėkštomis potekstėmis. Rašymo stilius įtaigus ir vaizdingas: kiekvienas Dovelio judesys, pakeista intonacija ar veido išraiška, klausytojų reakcijų apibūdinimai tokie ryškūs, jog skaitydama jaučiausi, kad ne tik skaitau, bet viską ir matau. Minėtas kontrastas prisideda prie kuriamo intensyvumo (ypač kai įdomiausiose vietose nutraukiama, papasakojant kokį medinį juokelį, kuris įtiktų žiūrovų skoniui), o įterpti Avišajaus prisiminimai papildo Dovelio pasakojimą. Artėjant kulminacijai pasidaro neramu, nes galvoje sukasi krūva minčių apie tai, kad kažkas tragiško turi įvykti, bet neaišku kas, o su taip gerai kuriama įtampa bei tokiu gražiu galutiniu priėjimu prie svarbiausio įvykio, jau ilgokai nebuvau susidūrusi, nejučia ir ašaros ėmė byrėti, o paskutiniu metu tai ne taip dažnai ir pasitaikydavo skaitant knygą.

Romane daug ironijos, kuri naudojama ir kalbant apie išgyventus įvykius, ir apie tėvų santykius, jų praeitį, Holokausto paliktas žymes, bet ir apie anuometinę ar šiuolaikinę Izraelio politinę situaciją. Tai knyga apie netektis, baimes, kaltės jausmą, išdavystę – taip, tiek visko telpa į 190 puslapių teturintį kūrinys. Drąsiai galiu teigti, kad ,,Užeina kartą arklys į barą“ – dar vienas trumpo gero romano pavyzdys. Emocijų tiek, kad dar kurį laiką su jomis teks pagyventi, kad galėčiau ramiai pereiti prie kitų knygų.

Rekomenduoju nepraeiti pro šalį.

9.48. Ričardas Gavelis ,,Septyni savižudybės būdai“

Aną savaitgalį nesėkmingai bandžiau skaityti. Ėmiau vieną knygą po kitos ir vos po kelių sakinių mesdavau į šalį. Jau galvojau, kad skaitymui teks laukti geresnių dienų. Bet tada, kiek abejodama (juk jau žinau, ką ten rasiu), atsiverčiau ,,Septynis savižudybės būdus“. Ir teko pripažinti, kad taip, man iš tiesų šiomis dienomis reikėjo R. Gavelio kūrybos.

– O kieno rankelę pats laižėte, ponas Vizbara?(…) Negi niekieno rankų nelaižėt?
– Bučiavau, – atsiliepė Rimas, gerai gerai pagalvojęs. – Bučiavau ranką mamai, kurios nebėra. Ir žmonai, kurią myliu. Viskas. Jokių valdžių. Jokių pataikavimų. Jokių pinigų. Jokių valdiškų premijų nei stipendijų. Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai lėta ir skausminga savižudybė.

Romanas, kurį rasite nebent bibliotekose (o gal dar ir kokiame senų knygų knygyne užsilikęs guli), nukelia į purviną Vilnių, kur penktą dešimtmetį skaičiuojantis pagrindinis veikėjas Rimas Vizbara užsiima lėta savižuda. O savižudos būdų jis žino visus septynis ir aktyviai juos naudoja visą gyvenimą. Rimas yra rašytojas, tad užsiima kūryba, kuri yra vienas iš lėtų ir apgalvotų savižudos būdų. Kūrėjai gali perkurti realybę, kuri – ištisa kančia, kiek patobulindami pasaulį, tačiau tam, kad išgyventų, jie privalo būti įsisąmoninę savo mirtį. Rimas žudosi ne tik savo dviprasmiškus jausmus keliančiu darbu, bet ir alkoholiu, moterimis, kurios geidžiamos ir išduodančios, prisimindamas skaudžią praeitį, kasnakt atsidurdamas kankinimų rūsyje ir pabudęs vis klausdamas savęs, ar jo vėl niekas nepasmaugė miegančio.

Purvinas, nepatrauklus, skausmingas Vilnius, kurį veikėjai ir myli, ir nekenčia, bei iš kurio nepajėgia ištrūkti (geriausiai tai atspindi Rimo žmonos Noros finalinė scena). Kaip jau įprasta, romane maišosi realybė su fantazijomis, tai tenka kai kada ir paklaidžioti, kol galvoje susidėlioja aiškesnis vaizdas to, kas vyksta kūrinyje. R. Gavelio kūriniai – ne poros prisėdimų reikalas (bent jau man), skaitymas lėtas, bet jokiu būdu ne nuobodus, skaitant atrodo, kad galva visada dirba, o užvertus paskutinį puslapį kone iš karto kilo mintis, kad taip ir norėtųsi iš karto vėl nuo pradžių ją perskaityti. Tam, kad dar daugiau detalių būtų galima pastebėti, dar geriau romaną pamatyčiau. R. Gavelis kalba apie visuomenę, jos ydas, mirtį, gyvenimo beprasmiškumą, veikėjai kuria paralelinius pasaulius, kuriuose gyvena atskirą gyvenimą, taip besislėpdami nuo tikrovės. Nėra nei didvyrių, nei kažkokių herojų: personažai žemiški, su savo ne visiems priimtinais poelgiais ir mintimis, bet vis vien apie kiekvieną iš veikėjų skaityti įdomu, nes jie gyvi (ir kaip ironiška taip sakyti, kai ne vienas iš jų jaučiasi merdėjantis) ir ryškūs.

Tas vyras galėjo Gretai būti tikras draugas – galbūt vienintelis visame pasaulyje. Jiedu numirtų kartu, nes tokia ir būtų jų draugystės esmė. Juk tokia yra kiekvienos tikros draugystės esmė: galimybė kartu numirti.

Pasakojimas tamsus, sakyčiau, tamsa, į kurią įvedamas skaitytojas, netgi klampi. Veikėjas, būdamas gyvas, jaučiasi miręs, jo mintyse – neištikima ir geresnio gyvenimo ieškoti išvykusi žmona, netoliese vis besisukiojanti ir neaišku kuo iš minios išsiskirianti septyniolikametė, prisiminimai apie tėvą, kuris sovietų valdžiai skųsdavo savo pažįstamus, smurtavusią motiną ir kitus niūrius praeities momentus. Daug cinizmo, beprasmybės, jei veikėjai pasijaučia ką nors laimėję, tai tuo pačiu jie būna ir pralaimėję, jokių užuominų apie tai, kad bus geriau, šviesiau čia nėra, o ir žinant R. Gavelio kūrybą, net ir nėra kažkokios vilties, kad dar kas galėtų pasikeisti. Nemažai kraupių vaizdinių, kuriuos skaitant prieš akis iškyla visi mano mėgstami siaubo filmai (kuriuos apibūdinu kaip tokius, kur ,,žmogus žmogui vilkas“, o ne tuos, kurie vaiduokliais gąsdina), viskas parašyta paprastai, nehiperbolizuotai, tad lengva įsitraukti į kuriamą slogią atmosferą, juodumą, kurios pilna veikėjų galvose. Nors turiu pasakyti, kad vienu metu buvau nustebinta ir juoko proveržiais, kuriuos paskatino turinys. Meistriškas tas R. Gavelis, nėra ko ir bepridurti.

Karts nuo karto ateina metas, kai jaučiu tokios literatūros poreikį. Nors šįsyk dar tikėjausi kaip nors išvengti to, atidėti įgriuvimo į visą minėtą tamsą laiką, bet vidinis noras, prieštaraujantis atidėjimui, pagreitino pažintį su ,,Septyniais savižudybės būdais“. Ji kiek silpnesnė, lyginant su ,,Vilniaus pokeriu“ ir ,,Jauno žmogaus memuarais“, bet įspūdis gerėjo sulig kiekvienu skyriumi.

Net pačiai įdomu, kokią kitą knygą pasiimsiu. Po tokio sunkaus emociškai romano įtikti bus ne ką paprasčiau nei prieš tai, kai dar tik pati to nežinodama po truputį tiesiau ranką šio romano link.

9.47. Gloria Goldreich ,,Mano tėvas Šagalas“

,,Mano tėvas Šagalas“ – tikrais faktais paremtas romanas apie Idą, vieno žymiausių XX a. tapytojų Marko Šagalo dukterį. Taip teigiama anotacijoje, tačiau verta paminėti, kad Markas – ne ką mažiau svarbus veikėjas, kai kada netgi užgoždavęs pagrindiniu personažu turėjusią būti Idą. Dailininkas realiame gyvenime visuomet troško būti žymiausias, labiausiai gerbiamas, gražiausias, mylimiausias ir kitoks -iausias, todėl tai, kad jis neretai buvo dominuojantis personažas romane, nė kiek nestebino.

Pradžioje knyga sudomino karo tematika, žydų tradicijomis ir, be abejo, pačiu Marku Šagalu. Jis, žmona Bela ir dukra Ida – žydai, tad per karą, nusinešusį daugybės žydų gyvybes, jiems nesyk teko bėgti į kitą šalį. Romane veiksmas rutuliojasi keliose Europos šalyse, taip pat Niujorke, nors mintyse ir prisiminimuose Idos tėvai neretai nusikelia į Rusiją, ypač į Vitebską (dabar Baltarusija), kuri abu užaugo. Viso pasakojimo metu galima matyti, kaip dažni bėgimai paveikė veikėjus: nepasitikėjimas, noras išvengti didesnių permainų, slėpimasis savo išsigalvotame pasaulyje, nutolimas pasitelkiant kokias nors veiklas (tapybą, rašymą), bandymai visais būdais ieškoti saugumo, pastovumo. Nors ir nepraktikavo judaizmo, Šagalai neretai laikydavosi tam tikrų žydams būdingų tradicijų ir taisyklių. Tai ryškiausiai atskleidžiama pradžioje, kai Ida sužino pastojusi. Skaitydama apie tėvų kaltinimus, esą dukra padariusi šeimai gėdą, prievarta keliamas vestuves ir priežastis, kodėl vestuvės būtinos, varčiau akis dėl tokio tunelinio mąstymo, kai argumentai renkami pagal patogumą, neatsižvelgiant, kiek jie skamba protingai, svarbu, kad kiti žydai Šagalų nepasmerktų ir įvertintų.

Daugiausia galima būtų kalbėti apie šeimos narių santykius, ypač dukros ir tėvo. Tikiu, kad visi žmonės yra egoistai, visgi yra tam tikros ribos, kurias peržengęs žmogus man tampa atgrasus. Todėl nenuostabu, kad gan greitai pagrindiniai veikėjai ėmė erzinti, nejaučiau jiems jokios simpatijos. Egoizmas liejosi per kraštus. Markas – tikras savanaudis, besirūpinantis tik savo gerove. Iš pasakojimo atrodė, kad jei jam pasidarydavo svarbu, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas, kokie artimųjų gyvenimo planai, tai tik todėl, kad jis nenorėjo būti paliktas, neprižiūrėtas. Markas jautėsi karalius, tampė Idą už virvučių taip, kaip tik norėjo. Ir Ida elgėsi lygiai taip pat – irgi dėl savanaudiškų paskatų. Knygos autorė bandė jai suteikti žmogiškumo (to trūko Markui), atskleisdama jos savijautą, bandė parodyti, kaip Ida ne kartą bandydavo tapti vis labiau nepriklausoma nuo tėvo moteris, bet kas kartą tolesni veikėjos veiksmai sugrąžindavo į vieną ir tą patį: Ida, viską pamiršusi ir palikusi, lėkdavo pas tėvą. Nors nesyk buvo atstumta ir sulaukė iš tėvo šiurkščių frazių, liudijančių, kad jam rūpi tik jis pats, moteris vis vien nesipriešindavo ir sutikusi myluodavo, stengdavosi kiekvieną norą išpildyti. Vietomis net purtydavo nuo tokių santykių, nuo tos nesveikos priklausomybės ir manipuliacijų, tad net ir pačiai keista, kad vis tiek knygą skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Net ruošdamasi kelių dienų išvykai pasvajojau: pasiimčiau knygą, jei tik būtų galimybė perskaitytus puslapius palikti namie – svoris ir dydis visai netiko mano kelionės aplinkybėms.

Kalbant apie romano apimtis, pamenu, pradžioje beveik šešių šimtų puslapių knyga kiek baugino (o jeigu nepatiks, bet nedrįsiu padėti į šalį ir kankinsiuosi skaitydama visus tuos šimtus?), bet netrukus supratau, kad net keldama dvejopą įspūdį ji bus greitai perskaityta, kadangi puslapių skaičius mažėjo neįtikėtinai sparčiai. Visgi versdama puslapius jaučiau, kad kai ką papasakoti buvo galima žymiai trumpiau. Autorė užsižaidžia, todėl galima rasti daug pasikartojimų, kalbėjimų apie tai, kas buvo aptarta jau ne vieną ar du kartus ankstesniuose skyriuose – pavyzdžiui, apie Idos grožį, kaip ji traukė aplinkinius vyrus, Marko narciziškumą, Idos gebėjimą elgtis su pinigais.

Romanas tapo ir puikia pažintine priemone, kadangi apie M. Šagalą, kitaip nei apie kitus nesyk minimus dailininkus (skaitant galima atsidurti menininkų vakarienėse, pajusti, kokios intrigos vyko tarp tos pačios meno srities atstovų – tai dar viena itin sudominusi knygos dalis), žinojau nedaug. Matyt, M. Šagalas kažkokiu būdu praslydo, nes nei jo paties, nei jo kūrinių nebuvau mačiusi (o gal tik neprisimenu – tikriausiai vienas kitas buvo rodytas dailės pamokose). Todėl nė nebaigusi skaityti pasidomėjau ne tik jo tapyba, bet ir kaip iš tikrųjų atrodė visi veikėjai.

,,Mano tėvas Šagalas“ – tai romanas, neturintis patrauklių veikėjų, dėl kai kurių autorės sprendimų taip pat galima būtų ginčytis, bet, nepaisant to, turinys įtraukia ir puslapiai tirpte ištirpsta.