9.38. Gillian Flynn ,,Aštrūs pjūviai“

Kažkada skaičiau ,,Tamsumos“, ji man patiko, bet kitų autorės knygų imti neplanavau. Tačiau sužinojusi, kad pasirodė pagal ,,Aštrūs pjūviai“ sukurtas serialas (HBO + Amy Adams pagrindiniame vaidmenyje – man to visiškai užtenka, kad susidomėčiau), pagalvojau, jog vertėtų pirmiausia susipažinti su romanu, o tik tuomet peržiūrėti televizinę istorijos versiją.

Laikraščio korespondentė Kamilė išvyksta reportažui į gimtąjį Vind Gapą po to, kai viena po kitos įvyksta dviejų paauglių žmogžudystės. Daugelis nori tikėti, kad žudikas – koks nors atklydęs ar neseniai miestelyje gyvenantis asmuo, tačiau Kamilė įtaria, kad žmogžudys yra vietinis. Nors moters vadovas manė, kad tai, jog ji čia gyveno, leis lengviau išgauti informacijos, viskas įvyksta atvirkščiai dėl jos prastų santykių su šeima, niūrių su paauglyste ir vaikyste susijusių prisiminimų. Klausinėdama miestelio gyventojų apie aukas, bandydama išgauti bet kokios naudingos informacijos, kuri ne tik būtų tinkama jos straipsniui, bet ir atskleistų kaltininką, Kamilė, pati to neplanavusi, vis giliau brenda ir į savo šeimos paslaptis.

Kaip ir ankstesnė G. Flynn knyga, taip ir ši paliko gerą įspūdį savo kurtais personažais: ryškiais, įsimintinais, nevienpusiškais (t.y. nėra skirstymo į geruosius ir bloguosius, jie visi turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę). Pagrindinės veikėjos Kamilės kūnas išmargintas įvairiais jos pačios išpjaustytais žodžiais, kuriuos ji pradėjo pjaustyti nuo paauglystės, dėl tokiu būdu malšinto vidinio skausmo ji yra gulėjusi ir psichiatrinėje ligoninėje, o dabar jau ilgus metus moteris neprisileidžia nieko kad tik nereiktų parodyti to, ką slepia po ilgomis rankovėmis ir žemę siekiančiais sijonais, apie tai žino vos keletas žmonių. Ji grįžta į savo vaikystės namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Viskas, ką pajėgia motina, tai tik mėtytis nebūtinais kaltinimais, sukelti sąžinės graužatį, Kamilę sugrąžinti į tą paauglystės būseną, iš kurios ji taip stengėsi ištrūkti. Šiuose namuose vis dar gedima prieš daug metų mirusios Kamilės sesers, ji prisimenama kaip ypatinga dukra, ne tokia, kaip likusios dvi. Ama, vos trylikos, visiškai svetima savo vyresnei seseriai, kenčianti motinos šaltumą bei užeinančius perdėto rūpinimosi periodus, pasižymėjusi tarp paauglių, kaip arši lyderė, kurios visi klausosi ir bijo, ji visiškai nejaučia ribų nei bendraudama su vyresniais, nei šaipydamasi iš tų, kurie jai kuo nors neįtinka. Lengva pastebėti, kad šio romano pamatas – moterys, kiekviena savaip kovojanti už savo išlikimą ir pripažinimą. Visos trys – įdomios, kad ir nekeliančios simpatijos, bet intriguojančios. Žavi charakterių išbaigtumas, vientisumas (kai kiekviena lieka ištikima sau iki pat paskutinio puslapio).

Kai kada net susimąstydavau, ar reikalinga detektyvinė siužetinė linija, nes net tuomet, kai kuriam laikui spėlionės būdavo atidedamos į šalį, skaityti buvo ne ką mažiau įdomu. Ir viskas – dėl charakterių, dėl aprašomų santykių, keliamų emocijų. Emocijos – ne iš šviesiųjų, bet man patinka tokios nemalonios, purvo, keistumo turinčios istorijos, kuriose blogis – patys žmonės, dėl įvairiausių priežasčių tampantys priešais net patiems artimiausiems, nesveikų santykių pateikimas. Žinoma, pamąstymai apie detektyvo reikalingumą po kurio laiko dingo, nes pasidarė be galo smalsu: jau nesyk sakiau, kad skaitydama trilerius labai retai spėlioju, kas yra kaltininkas, bet šįsyk sėdėjau ir kartu su pagrindine veikėja dėliojau visus taškus ant i, vertindama jos ar kitų veikėjų išsakytus argumentus vieno ar kito įtariamojo atžvilgiu. Ir galvoju, kad dėl šio susidomėjimo vėlgi turiu dėkoti gerai išplėtotiems charakteriams ir įtraukiančiam turiniui: susigyvenusi ir gerai įsigilinusi į veikėjus, jų aplinką, pajaučiau, kad man rūpi ir jie, ir tai, kas yra žudikas, tad natūraliai tarp jų ėmiau ieškoti kaltininko. Netgi sakyčiau, kad pradžia buvo kiek lėtoka, jau susitaikiau, kad bus gan vidutiniškas detektyvas, bet kuo toliau, tuo susidomėjimas tik didėjo, o pabaiga, kuri, kad ir be didelių netikėtumų galop baigėsi, bet irgi prisidėjo prie gero įspūdžio, kadangi autorė išvengė galimo saldumo, tam tikro happy end’o, kurio galima buvo tikėtis net po išaiškintų paslapčių.

Man šis detektyvas – visiškas gėris, kaip tik toks, kokio ir norisi: stiprūs charakteriai, įtraukiantys veikėjų santykiai, sukeliamas rūpestis dėl to, kaip viskas rutuliosis ir kaip baigsis, puiki pabaiga. Pranoko lūkesčius, tuo ir džiaugiuosi.

Reklama

9.37. Matt Haig ,,Kaip sustabdyti laiką“

Pamačiusi autoriaus pavardę vieną akimirką net susimąsčiau, ar nesu nieko skaičiusi iš jo kūrybos. Visgi atrodo, kad jis man pažįstamas tik iš savo knygų viršelių: iki šiol lietuviškai yra išleistas ne vienas tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtas kūrinys. ,,Kaip sustabdyti laiką“ – naujausias vertimas, nuo kurio ir pradėjau pažintį su M. Haig.

Romane pasakojama apie Tomą Hazardą, kuris atrodo kaip keturiasdešimtmetis, tačiau iš tikrųjų jo amžius siekia keletą šimtmečių. Per visą savo gyvenimą patyręs begalę nuotykių dabar jis tenori ramybės. Vyras įsidarbina mokykloje istorijos mokytoju, čia susipažįsta ir su žavia kolege. Visgi Tomas priklauso paslaptingai draugijai, kurios nariai yra tokie kaip jis – ilgaamžiai žmonės. Nors draugija skelbiasi sauganti savo narius (kas kiek laiko suteikia jiems naują tapatybę, remia materialiai ir kt.), ji turi begalę taisyklių ir ribojimų, trukdančių jaustis eiliniu žmogumi, – o šito Tomas labiausiai trokšta.

Vos perskaičiusi knygą suskubau tikrinti, ar nėra numatoma ekranizacija (atsakymas – taip, o tarp galimų aktorių figūruoja pats Benedict Cumberbatch). Kodėl tuo susidomėjau? Atsakymas paprastas: siužetas tiesiog tam pasmerktas. Skaitant galvoje sukosi ,,The Age of Adaline“ (2015) bei ,,Midnight in Paris“ (2011). Pirmasis pasakoja apie moterį, kuri po vieno įvykio nustoja senti, o antrasis – apie vyriškį, kuris viešėdamas Paryžiuje kiekvieną vidurnaktį patenka į praeitį ir sukiojasi tarp tokių žymių asmenų kaip E. Hemingway ar F. S. Fitzgerald. Abu filmai be proto gražūs vizualiai, o ,,Kaip sustabdyti laiką“ man atrodo kaip visiškas jų mišinys. Romane keičiasi laikotarpiai (tad kinta ir aplinka, kostiumai), Tomas turi išlikti keičiantis kultūrai, tikėjimams, politinėms santvarkoms. Jis susiduria su žmonių tamsumu (raganų medžioklė), susipažįsta su iškiliomis asmenybėmis, nė nenumanydamas, kad jos paliks ryškų pėdsaką istorijoje (Šekspyras – viena iš jų). Tomui tenka išgyventi tiek netektis, tiek didelę meilę, bet jis nepasiduoda ir tvirtai laikosi savo pagrindinio tikslo (kokio – galima sužinoti skaitant knygą).

,,Kaip sustabdyti laiką“ perskaičiau per dieną, nes tai viena tų knygų, kurias skaitydamas nejauti, kaip mažėja puslapių . Labiausiai patiko praeitis – dinamiškesnė, spalvingesnė, tad pasakojimų, nukeliančių į ankstesnius laikus, laukdavau labiausiai. Dabartis nykoka, gal dėl draugijos ir jos taisyklių, o gal dėl paties personažo – nė nežinau, kaip tiksliai įvardinti, bet jis man pasirodė tiesiog nuobodus, pilkas, tad dabarties įvykiai, kuriuos norėta paįvairinti trilerio elementais, nekėlė stipresnių emocijų. Manau, romanas galėtų patikti mėgstantiems grožinę literatūrą, kurioje galima rasti įdomių minčių apie gyvenimą, vertybes, – to yra ir šioje knygoje (tiesa, sakyčiau, kad tos mintys pateikiamos neįkyriai). Arba tiesiog mėgstantiems gražias, kiek sentimentalias istorijas su mistikos prieskoniu (kažkodėl norisi lyginti su G. Musso, bet tik vieną jo knygą esu skaičiusi, tai gal ir klystu?).

Kadangi pati skaičiau tuo momentu, kai buvo užėjęs noras perskaityti lengvą, neapsunkinantį galvos pasakojimą, atminty knyga išliko kaip tinkanti tokioms aplinkybėms. Kaip ir minėjau, tai knyga, kuri sukurta būti filmu, todėl vaizdumas, kelionė per laikotarpius įtraukia. Žinoma, yra prie ko prisikabinti (sentimentalumas, banali ir neįtikinanti pabaiga, neįdomus personažas, kad ir koks jo gyvenimas būtų spalvingas), vis dėlto tinkamas laikas ir nusiteikimas būtent tokiai knygai leido pasimėgauti kūriniu.

9.36. Vicki Grant ,,36 klausimai, pakeitę mano nuomonę apie tave“

Niekada neskirsčiau skaitinių į vasariškus ir kitiems sezonams skirtus, jei tą ir paminėdavau, tai nebent norėdama apibūdinti siužeto bei rašymo stiliaus paprastumą. Knygas renkuosi pagal nuotaiką, o ne pagal metų laikus. Visgi nesibaigiantys karščiai galiausiai paveikė ir skaitymą: pastarąsias dvi savaites pradėjau ne vieną kūrinį skaityti, bet grįžti noro nebuvo nei prie vieno iš jų. Supratau, kad tokiu atveju reikia bandyti tai, ką lengviausio turiu – paaugliams skirtas romanas ilgiausiu pavadinimu pasirodė tam tinkamas. Ir išties, jai neteko papildyti nebaigtų skaityti knygų krūvos.

Romane pasakojama apie Hildę ir Polą, kurie sutinka dalyvauti psichologiniame eksperimente. Jo tikslas yra išsiaiškinti, ar galima priversti du žmones įsimylėti / sukelti norą kurti artimesnius santykius. Eksperimento eiga: abu vienas kitam turi užduoti 36 klausimus ir į juos atsakyti.

Netyčia internete pastebėta anotacija ir buvo tai, kodėl šią knygą apskritai pasiėmiau skaityti. Viršelis, tikslinė auditorija (paaugliai) vargu, ar bebūtų paskatinę paimti ją į rankas, bet siužeto pagrindas įjungė žalią šviesą. Prisipažinsiu, kad buvo smalsu pamatyti, kokie bus pateikti klausimai. O antra priežastis – mėgstu filmus, kurių pagrindas yra dialogas, nes geri pokalbiai net ir banaliausio siužeto filmą gali paversti įsimintinu. O iš šio romano ir tikėjausi, kad galbūt viskas ir bus vystoma būtent taip: du žmonės, 36 klausimai ir ištisas dialogas.

Aišku, buvau naivoka, nes autorė nusprendė, kad vien dialogų neužteks, reikia įterpti ir dramų bei vieno iš veikėjų – Hildės – kasdienybės. Todėl tai, kas turėjo būti pagrindas (klausimai ir atsakymai) ir kas pradžioje iš tikrųjų įtraukė ir, nepaisant įvairių klišių, netgi įtampą (tokią, kokia gali būti įmanoma paaugliškoje draminėje istorijoje) sukūrė, po kažkurio skyriaus neteko prasmės, nes buvo susitelkta į kitus dalykus, o klausimai, kad ir prisiminti pabaigoje, vargiai beturėjo kokios įtakos siužetui. Apie pačius klausimus daug nesiplėsiu: nuo paprastesnių pereinama prie vis sudėtingesnių, skatinančių kalbėti vis asmeniškesnėmis temomis, kas visiškai suprantama, noras ar nenoras apie juos kalbėti skatina papildomus klausimus bei įvairias veikėjų reakcijas – tas man patiko. Visgi kai kada suabejojau dėl pačių klausimų, nes jie atrodė kaip tyčia parinkti būtent šiems žmonėms, lyg būtų žinota apie jų situaciją ir kas jiems patiems svarbiausia, kai kur klausta apie panašius dalykus, tik formuluotės kisdavo, tad norėjosi kiek daugiau įvairovės.

Autorei visiškai nepavyko sukurti veikėjų. Net ir pats Polas kažkuriuo metu pasako, kad Hildė prieštarauja pati sau, dėl ko visiškai pritariu. Suprantu, kad autorė pasirinko lengviausią kelią ir sukūrė kiek įmanoma stereotipiškesnius personažus. Polas – grubus, kietas, mažai kalbantis, ironiją mėgstantis, vienišas, sunkiai materialiai besiverčiantis vaikinas, po kurio kieta išore slepiasi jautri, talentinga būtybė ir skausmingi išgyvenimai. Tuo tarpu Hildė – pasiturinčioje šeimoje gyvenanti moksliukė, lankanti begalę būrelių, turinti keletą gerų draugų mergina, kurios ideali šeima visai neseniai pradėjo griūti. Bet kuriami portretai tokie nevientisi, kad iš tikrųjų nė nebeaišku, kokie jie. Vienu momentu Hildė draugams aiškina, kad jos lemtis – neturėti vyro, ji dvejoja, kad galbūt iš viso jos netraukia artimi santykiai, o kitą sekundę rašo žinutę apie tai, kaip ji lydosi dėl vos prieš keliasdešimt minučių sutikto vaikino, nors per tą laiką ji beveik nieko nesužino apie jį, o jų pokalbis atrodo kaip eilinis ginčas ir kabinėjimasis dėl kiekvienos smulkmenos (jau nekalbant apie visiškai nereikalingą intarpą, susijusį su jos sena simpatija – kodėl ji tai darė, ypač, kai po to jokių emocijų jai tai nesukėlė ir apskritai beveik nebuvo prie to grįžta). Tai, kokią Heilę buvo norima parodyti, bei tai, kokia ji iš tiesų buvo, kai kada itin skyrėsi, ir tas neprisidėjo prie to, kad atsirastų kažkokia emocija, susijusi su ja, jos situacija ar abiejų veikėjų ateitimi. Polas, kurį, kaip minėjau, norėta atskleisti kaip kur kas geresnį žmogų nei kad jis pats save visiems pateikia, vietomis pasakydavo tokių frazių, kad jų banalumas priversdavo kilstelti antakį, nes atrodydavo, kad niekas taip nešneka tikrovėje.

Užsiminiau apie dramas, jų bus keletas, bet jos trumpalaikės, iki galo neišgyvenamos, tad tampa nieko nepaliekančios ir kažkokios įtakos veikėjų elgesiui nedarančios.

Tad man patiko idėja, kai kurie dialogai mieli (ar tiesiog gan įdomūs), pradėta buvo ganėtinai stipriai, jau net ėmiau viltis, kad iki galo knyga tokia ir bus, bet greitai paaiškėjo, kad autorė turėjo kitų planų, kurie nepaliko jokio įspūdžio.

9.35. Elfriede Jelinek ,,Geidulys“

Elfriede Jelinek 2004-aisiais buvo apdovanota Nobelio premija, pati su šia autore susipažinau prieš penkerius metus, kai peržiūrėjusi M. Haneke’s ,,La Pianiste“ sužinojau, kad filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo romaną (mano apžvalga čia). Dar kartą grįžti prie E. Jelinek kūrybos nusprendžiau impulsyviai, bibliotekoje pamačiusi ,,Geidulį“. Norisi palaikyti šiokią tokią pusiausvyrą, o atsižvelgiant į tai, kad paskutiniu metu buvo ne viena itin šviesi istorija (viena dar tik laukianti meto, kol bus aprašyta), ši rašytoja – pats tas.

Skaitant galvoje sukosi vienintelis vardas – Lars von Trier. Jei matėte kurį nors jo filmą ar esate girdėję apie jo braižą, sulig kiekviena kino juosta kylančius skandalus, galite įtarti, ką rasite atsivertę ,,Geidulį“. Man čia buvo ir ,,Dancer in the Dark“, ir ,,Breaking the Waves“, ir ,,Nymphomaniac“ – didžiulė klampi tamsa, daug kūniškumo bei rimtos temos, slypinčios tokioje atmosferoje. Tik Lars von Trier – kur kas įtikinamesnis.

Tikiu, kad versti šios rašytojos knygas nelengva – kiek įvairių meninės raiškos priemonių, teksto vingrybių ir dviprasmybių! Bet nepaisant plataus žodyno, vartojamos ironijos, skaitymas sudėtingas, nes tekstas paprasčiausiai neįtraukia, jis atrodo kampuotas, lyg kažko trūktų, kad pasakojimas slystų sklandžiai. Gaudžiau visus stipriuosius momentus (tokių yra ne vienas, bet jie neretai pasimeta visuose pasikartojimuose ir sukeltoje monotonijoje), bet kažkuriuo metu pavargau. Tuomet tik laukiau kulminacijos, juk kažkas esminio privalėjo įvykti, laukti teko ilgai – pačių paskutinių puslapių. Ir tuomet beliko užversti knygą pasimetus, nes užbaigta kaip ir visiškai netikėtai, bet tuo pačiu ir įtikinančiai.

Romane visi visus išnaudoja, pradedant žmonos – vyro lygmeniu, tęsiant vadovo – pavaldinių santykiais, baigiant – politikais ir kitais visuomenės atstovais, niokojančiais gamtos išteklius. Daug purvo, sekso scenų (pastarųjų gerokai per daug, vis labiau atrodė, kad piknaudžiaujama tuo ir pamirštama, kad norima temą nagrinėti kur kas platesniame kontekste) emocinio išsijungimo bei pasidavimo, netgi beprotystės, todėl skaitant telieka vienintelis klausimas: kaip toli eis (tiksliau – kiek žemyn kris) visa šita tragikomedija ir jos veikėjai? Pasakotoja nesyk atsisuka į skaitytojus ir grūmodama pirštu (ji to nedaro, bet lengva įsivaizduoti) rodo žmonių tamsumą ir ištvirkimą (emocinį ir fizinį), praėjus keletui skyrių šis būdas kalbėti su skaitančiuoju ima ir erzinti.

Perskaičius knygą lieka tik niūrios emocijos, tad be abejonės tai paveikus emociškai romanas, bet dėl minėtų trūkumų vargiai jį kam nors norėtųsi rekomenduoti.

9.34. James Henry „Lemtingasis Frostas“

Apie detektyvą Frostą rašiau ne sykį, tik tiek, kad ankstesnės knygos priklausė kitam autoriui – R. D. Wingfield. Po autoriaus mirties buvo pratęstos istorijos apie Frostą, susitelkiant į jo pirmąsias bylas. Po James Henry slapyvardžiu rašant pirmąją knygą (kuri kol kas neišleista lietuviškai) pasislėpę du autoriai, prie vėlesnių (tad ir prie „Lemtingojo Frosto“) prisidėjo tik vienas – James Gurbutt. Jis gerai susipažinęs su R. D. Wingfield bei jo rašymo stiliumi, kadangi pats ir leido minėto rašytojo knygas. Ir visgi buvo kiek neramu, nes tiek rašymo stilius, tiek kuriami charakteriai ganėtinai ryškūs, įsimenantys, tad perimti savitą braižą turėtų būti sudėtinga.

Ir vėl Frostas turi išspręsti kelias bylas. Paauglė randama šalia geležinkelio bėgių be gyvybės ženklų, įtariama savižudybė, bet jos draugės lyg susitarusios meluoja ir tokiu būdu nė kiek nepadeda tyrimui. Netrukus randamas suniokotas vaikino kūnas, o jo sesuo dingsta. Du kūnai, iš pradžių atrodę kaip visiškai nesusiję, netrukus tampa dviem vienos dėlionės dalimis. Šalia to bandoma išsiaiškinti nusikaltėlio, apiplėšiančio žmonių namus, kurio specialus braižas – rastų augintinių nužudymas. Negana to, Frostui tenka toliau kariauti su Maletu, spręsti šeimynines problemas ir santykius su jam svarbiomis moterimis.

Daugeliu atveju išties galima rasti panašumų į ankstesnes knygas. Kelios nebūtinai tarpusavyje susijusios bylos, kurios tiriamos netolygiai, einant tai prie vienos, tai prie kitos. Nors yra kitų pareigūnų, kurie atrodytų labiau patikimi, bet galiausiai Frosto įžvalgos, rizika ir nebūtinai tikėti sprendimai yra tai, kas padeda išspręsti bylas. Net ir pačiame sakinių ir dialogų dėliojime yra kažko labai pažįstamo, vietomis išties jausdavausi kaip skaitydama R. D. Wingfield tekstą.

Visgi yra keli momentai, kurie kiek sumenkina įspūdį. Atrodo, kad buvo susitelkta į siužetą tiek, kad užmiršti veikėjai. Frostas – nuolat pavargęs, nors čia jis jaunesnis nei ankstesnėse knygose. Kažkur dingo jo humoras (ar dar per trumpai dirbo ir todėl nespėjo įvaldyti ironijos ir savotiškų tik jam būdingų juokų?), net pritrūkau to nuolatinio jo burbėjimo ir dūsavimų dėl popierių tvarkymo. Buvo to šiek tiek, bet mažokai, tik nevalyvumas kiek labiau išryškintas. Lygiai taip pat ir su Maletu bei jo santykiu su Frostu – viskas taip blanku, kad neskaičiusi ankstesnių knygų pernelyg nekreipčiau dėmesio į jų bendravimo ypatumus.

Ir visgi. Buvo gan įdomu. Netgi atrodo, kad kuo toliau, tuo viskas tik gerėjo. Taip jau sutapo, kad apie rastą prie geležinkelio bėgių merginą perskaičiau pati būdama traukinyje (ha, net bendražygė pareiškė, kad specialiai tokią knygą išsirinkau, nors pati puikiai žinau, kad knygą dėl formato ir žanro buvo tiesiog patogiausias variantas kelionei, o koks turinys – nesigilinau), o, kaip žinia, visokie panašūs sutapimai tik dar labiau intriguoja ir skatina skaityti. Nors atrodo, kad kažkurią knygą apie Frostą skaitydama jaučiau, kaip viskas kartojasi ir dėl to nebe taip įdomu, po nemenkos pertraukos pasiėmusi šią supratau, kad visai išsiilgusi buvau pagrindinio personažo (gaila, kad taip silpnai pateiktas). Artėjant romano kulminacijai jau visiškai stengiausi kiekvieną minutę, kurią tik galėjau, skirti skaitymui grįžus po darbo, pabaiga – visai ne tokia, kokios tikėtasi eigoje, tad susidomėjimas išliko iki pat pabaigos. O galop, nors tai nesusiję su romano turiniu, knyga taps ir puikiu prisiminimu, nes ji lydėjo mane į išvyką, kurios metu keletą pliusų savo norų sąraše pasidėjau.

9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“

Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

9.32. A. J. Rich „Ranka, kuri tave maitina“

Po A. J. Rich slapyvardžiu pasislėpusios dvi autorės – Amy Hempel ir Jill Climent. Nors tokių pavyzdžių, kai du rašytojai rašo vieną knygą, turime ne vieną, pačiai dar neteko skaityti dueto rašyto kūrinio. Buvo smalsu, kaip du kūrėjai suranda bendrą kalbą ir išlaiko vientisą stilių. Ne ką mažiau intrigavo ir romano anotacija. Kūrinio centre – Morgana, kuri savo namuose randa nužudytą sužadėtinį Benetą. Nekyla abejonių, kad taip pasielgė jos auginami trys šunys. Tačiau moteris nesupranta, ką vyras, niekad nemėgęs gyvūnų, padarė, kad taikūs augintiniai nusprendė jį taip žiauriai užpulti. Norėdama pranešti apie netektį Morgana bando susisiekti su mirusiojo tėvais, tačiau ji neranda nei jų, nei Beneto namų kadaise jo paties nurodytu adresu. Netrukus ima kilti detalės apie tikrąjį vyro gyvenimą: nuslėptą tapatybę, pažintis su kitomis moterimis. Morgana, ieškodama tiesos, suvokia, kad jai, kaip ir kitoms jos mylėto vyro moterims, gali grėsti pavojus gyvybei.

Taip, kaip galima suprasti tiek iš viršelio, tiek iš anotacijos, perskaičiau ne taip dažnai į rankas patenkantį žanrą – detektyvinį trilerį. O smagiausia, kad tai pasirodė išties įtraukiantis detektyvas, sudominantis nuo pat pirmo skyriaus. Vis rašydavau, šio žanro vengiu, nes skaitydama nejaučiu jokio poreikio spėlioti, kas ką nužudė, didelio malonumo nejaučiu ir sekdama, kaip veikėjai bando išnarplioti istoriją. Tačiau šįkart kažkas nutiko, nes skaičiau ir bandžiau įžvelgti visokius ženklus, kurie suteiktų kokios nors informacijos apie tai, kas ir kodėl nusprendė atsikratyti Benetu, kiekviena atskleista detalė skatindavo apgalvoti turimą scenarijų galvoje bei jį koreguoti ar apskritai atmesti. Net ir tuomet, kai jau supratau, kas įsivėlęs į istoriją ir yra galimas kaltininkas, nenuobodžiavau, nes buvo įdomu stebėti, kaip viskas rutuliojasi, ir laukti pabaigos.

Ne ką įdomiau buvo skaityti apie Morganos studijas. Ji studijuoja teismo psichologiją, gilinasi į sociopatams, psichopatams, jų aukoms būdingą charakterį, įpročius, savybes, elgesį. Tad pateikiama nemažai informacijos, susijusios su jos studijomis. Galvoju, kad autoriai, pasidomėdami kokia nors tema ir įterpdami į pasakojimą tai, ką sužinojo, neretai praturtina kūrinį, nes tokiu būdu ir istorija tampa įvairiapusiškesnė, daugiau sluoksnių turinti, ir skaitytojas gauna nemažai – sužino apie tai, kuo anksčiau galbūt visiškai nesidomėjo. Kadangi pati ketverius metus su psichologija turėjau rimtesnių reikalų (ir nesigilinant į visas patirtis, galiu tvirtai teigti, kad tai neabejotinai įdomus mokslas), smagu vėl buvo kiek prisiliesti prie to, ypač kai ir nagrinėjama tema kelia susidomėjimą (net ir siaubo filmai man jau ilgą laiką įdomūs būtent tie, kur žmonės užsiima nusikalstama veikla).

Tik kulminacijai ir pabaigai turiu nusiskundimų: holivudinė, per greita, trūko lėtesnio priėjimo, o vėliau – ilgesnio išbuvimo. Tai kiek sugadino bendrą vaizdą, bet vis vien galiu sakyti, kad romanas paliko gerą įspūdį.