9.8. Lena Andersson „Be įsipareigojimų“

Perskaičiusi Esterą rašiau, kad antrosios dalies neplanuoju skaityti. Bet man pasakė: imk, pasijuoksi. Nedažnai juokiuosi, tad paėmiau. Nors didesnės apimties nei pirmoji, bet, man atrodo, perskaičiau kur kas greičiau. Tik pasijuokti nelabai teko, kad ir supratau, jog juokas gali imti iš to, kaip veikėja eilinį sykį pameta galvą.

Praėjo penkeri metai po pirmosios dalies įvykių. Estera vėl įsimyli. Vėl greitai atskleidžia savo jausmus vyrui ir vėl negauna norimo atsako. Vėl interpretuoja mylimojo Olofo elgesį ir žodžius taip, kaip jai pačiai patogiau, tikisi, kad vieną dieną viskas pasikeis, jie bus kartu ir viskas bus labai gražu. Tik kad atrodo taip vienintelei Esterai.

Anąsyk rašiau, kad rašymo stilius netiko man, bet šį sykį skaičiau ir kaip tik visi lakoniški, šaltoki sakiniai, net kai buvo kalbama apie tokią emocingą veikėją kaip Estera, buvo pats tas visai istorijai pateikti. O stilius visai nekito, lyginant su pirmąja dalimi, tad matyt viskas priklauso nuo aplinkybių, nuotaikos, paskutinių skaitytų knygų ir dar nežinia ko. Toks autorės rašymas iš tiesų gelbsti pačiam romanui nepatekti prie primityviųjų meilės romanų, kadangi, pripažinkime, siužetas skamba banaliai ir primena būtent pastaruosius. Kas dar išskiria skaitytą knygą iš eilinio meilės romano, tai, be abejonės, įžvalgos, pasvarstymai bei priežasčių, kodėl iš keleto variantų buvo pasirinktas vienoks ar kitoks sprendimas (kažką padaryti, laikytis tam tikros nuomonės ar kt.), išvardijimas – tiksliau tariant, analizė, dėmesio kreipimas ne į išorę, kai iki smulkmenų aprašomi veiksmai, elgesio niuansai, atodūsiai ir visa kita, o į vidų – mąstymo ypatumus, emocinę būseną. Ir čia yra stiprioji romano dalis, kadangi autorės kai kurios įžvalgos, pavyzdžiui, apie tai, kodėl pasirenkame galvoti vienaip ar kitaip, kaip žmonės sugeba klaidingai interpretuoti kitų elgesį ar žodžius ir kas apskritai skatina klaidingas interpretacijas, yra įdomios, tinkamos įvairiose (taigi, nebūtinai kalbant apie romantinius santykius) gyvenimo situacijose bei kai kada neblogai atpažįstamos iš realių situacijų.

Tad viskas kaip ir būtų neblogai, jei ne pagrindiniai veikėjai. Kad Estera – ne pats įdomiausias personažas, jau nekalbant apie tai, kokia ji erzinanti yra, kai įsimyli (tiesa, kitokios pažinti nelabai ir teko), jau žinojau, bet geriau susipažinusi su šios dalies vyriškiu – Olofu, supratau, kad geresnės (ironija) poros surasti veikėja ir nebegalėjo. Jis toks permainingas, kad didžiąją romano dalį sudėlioti tikslų jo paveikslą buvo gan sudėtinga, nes kai kurį jo elgesį tarsi jau paaiškindavau, o po kelių skyrių viskas griūdavo. Tikriausiai du bruožai, kuriuos galiu įvardinti kaip ryškiausius, buvo absoliutus neapsisprendimas ir manipuliacija. Pirmasis labiau nervino, o antrasis Olofą darė gan šlykštų ir nemalonų veikėją. Ir šis įspūdis romanui artėjant į pabaigą vis didėjo. Tad autorei kaip ir pasisekė sukurti nepatrauklų personažą ir parodyti, kaip kuo puikiausiai ir tokiais asmenimis galima žavėtis ir kaip susižavėjusios akys nepastebi to, kas prieš akis, bet vietomis kiek persūdyta pasirodė, o ir tai, jog Estera taip ir nesugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, o, atsižvelgiant į amžių ir užuominas, kažkokių panašių santykių ji turėjusi ne vienus, tai kaip ir norėtųsi kažkokio progreso, nes dabar ji nė kiek nejuda pirmyn.

Dvejopas mintis kėlęs romanas. Kol skaičiau, tai atrodė, kad beveik niekas man ten nepatiko, o dabar aprašant visai paprasta buvo išskirti, dėl ko knyga pasirodė verta skaitymo. O tai gan neblogas rodiklis.

Reklama

9.7. Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“

Net nepamenu, kada paskutinįsyk taip grožėjausi knygos pavadinimu. Kone kaskart pamačiusi ją lentynoje ar išgirdus kalbant apie šią knygą pagalvodavau, kaip gražiai ir taikliai skamba poros žodžių junginys.

Kalbėti apie tokį knygos turinį kaip visuomet nėra lengva, nes joje pateikti esė ir pokalbiai. Viskas grįsta autorės ir dialogo dalyvių realiai turėta patirtimi, kuri neretai – skaudi, nemaloni. Tekstai, nesvarbu, kiek metų praėjo nuo jų atsiradimo, vis dar aktualūs. Štai kad ir pokalbyje su S. Parulskiu užsimenama apie kultūros leidinių likimą, jų menką finansavimą bei keliamas klausimas, kiek tikrai jie visi reikalingi ir ar nevertėtų kažkokios naujos koncepcijos ieškoti. O juk visai neseniai vėl iškilo ši opi pastariesiems leidiniams problema, kuri rodo, kad metai bėga, o situacija nesikeičia. Visgi daugiausiai dėmesio skiriama skurstantiems, artimųjų neturintiems ar menkai prižiūrimiems vaikams, kurie valkatauja gatvėse, gyvena šiukšlynuose. Šalia to V. Juknaitė samprotauja apie laisvės sampratą, prisimenami įvykiai, susiję su trėmimu į Sibirą, gyvenimą kolūkiuose, daug dėmesio skiriama moraliniams dalykams, vertybėms, jų puoselėjimui. Tekste juntamas autorės apsiskaitymas, jos gebėjimas prieiti prie kiekvieno žmogaus, apskritai, šviesus, gėrio pilnas žmogus, kuris pasakodamas apie tai, ką išgyveno ir kokių patirčių gyvenime turėjo, sugeba atrasti ir paminėti, kas tose patirtyse buvo ir gero, reikalingo, vertingo. Bet visa tai pateikiama be kažkokio hiperbolizavimo ar susireikšminimo.

Skaičiau ir galvojau, kad būtų kai kada gera grįžti į tuos laikus, kai tokie tekstai sugebėdavo išjudinti kažką kažkur ten giliai viduje. Kad labiau įvertinčiau. Nes dabar matau, suprantu, kad autorė turi ką pasakyti, tekstai gan patrauklūs, nebanalūs, bet ten, kur atsirastų jausmas, yra kažkokia siena, pro kurią jie neprasibrauna.

9.6. Miglė Anušauskaitė „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Buvo 10 litų, tuomet Gertrūda, o galop ir naujausias M. Anušauskaitės komiksas papuolė į rankas. Šįsyk autorė pasakoja apie semiotiką A. J. Greimą. Iš karto sakau, kad įdomu išties gali būti ir tiems, kuriems semiotika ar tas pats A. J. Greimas yra visiškai svetimi ir nežinomi.

Noriu pasidžiaugti autorės gebėjimu kiekvieną temą, kurią tik savo komiksuose pateikia, išplėtoti įdomiai ir aiškiai. Todėl skaitytojai gali tiek akiratį praplėsti, kadangi pateikiami įvairūs faktai, šios knygos atveju – ne tik apie pačią asmenybę, kuri atsidūrė pasakojimo centre, bet ir apie semiotiką. Nevengdama humoro, pateikdama A. J. Greimą įvairiapusiškai, t.y. ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip tiesiog eilinį žmogų, kurio gyvenime netrūko tiek sunkumų, tiek džiugesnių akimirkų. M. Anušauskaitė, kiek esu pastebėjusi ne tik skaitydama šį, bet ir kitus komiksus, sugeba įtaigiai perteikti nuotaikas. Atrodo, vos keli žodžiai, piešinys – ir viskas, jau kartu su personažu liūdžiu ar šypsausi.

Ko man šįsyk pritrūko – apimties. Per greitai baigėsi, netgi įvardinčiau, kad ne baigėsi, o nutrūko, todėl užvertusi knygą pasijaučiau kiek apgauta, lyg gavusi ne visai išbaigtą skaitinį. Nors tikėtina, kad ir išbaigtas, tik pernelyg prisiskaičiusi romanų, noriu kur kas išsamesnių istorijų.

Bet apskritai – atsiversti verta, galbūt ką nors ir naujo sužinosite ar praleisite valandą gan įdomią knygą beskaitydami.

9.5. Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“

„Mėlynų siūlų ritė“ ir jos autorė pasaulyje, pasirodo, gan gerai žinomos, rašytoja palankiai vertinama tiek kritikų (už vieną romaną buvo gavusi ir Pulitzerio premiją), tiek skaitytojų. Todėl buvo smalsu pamatyti, kuo ji patraukė kitų dėmesį.

Romane pasakojama apie Baltimorėje gyvenančius Abę ir Redą Vitšankus bei keturis jų vaikus: dukras Amandą, Džinę, sūnų Denį bei Stiebą, kuris būdamas dar visai mažas buvo priglaustas į šeimą ir liko joje visam laikui. Tai istorija, besitęsianti ne vieną dešimtmetį: nenuosekliai, tačiau aiškiai dėliojamas Abės ir Redo gyvenimas, pradedant jų jaunyste, pažintimi ir baigiant senatve, jau suaugusiais vaikais ir po namus lakstančiais anūkais.

Dažnai stebėdami kitus nejučia pagalvojame, kaip norėtume tokio gyvenimo kaip jų: stebimas žmogus atrodo laimingas, turintis tai, ko mums kaip tik trūksta (galbūt tai graži šeima, sėkminga karjera, turiningas laisvalaikis, materialiniai dalykai, o gal viskas kartu). Tačiau paprastai pro akis prasprūsta ne tokia graži tų žmonių gyvenimo pusė – tai, dėl ko viskas nebeatrodytų taip tobula, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. A. Tyler būtent ir parodo vienos iš pažiūros pavyzdingos šeimos gyvenimą (sėkmingai susituokę vaikai, susirenkantys su savo šeimomis kartu praleisti atostogų ar suteikti reikiamos pagalbos, lakstantys anūkai, gražus vaikų ir tėvų tarpusavio bendravimas), tačiau jame visgi nestinga nesusikalbėjimo, nutylėjimų, konfliktų, pavydo, konkurencijos.

Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko. Teko ilgai palaukti, tačiau už kantrybę buvo atlyginta: sulaukiau įdomiausios romano dalies – paskutinio ketvirčio, kur buvo pasakojama apie Redo ir Abės pažintį bei jų bendro gyvenimo pradžią. Ta istorija vietomis komiška, vietomis liūdna (kad ir toji vieta, kur Redas atskleidžia, kas paskatino jį likti su Abe), o kartais – visiška tragikomedija. Po nusivylimo, kad taip niekas knygoje ir nebesudomins, tą paskutinį šimtą puslapių skaičiau su malonumu, net pati stebėjausi, kad skaitau ir mėgaujuosi tekstu.

Bet, kaip galima suprasti, iki tol buvo sudėtinga. Ne, kalbu tikrai ne apie siužetą ar rašymo stilių – parašyta lengvai, siužetas irgi gan paprastas. Sudėtinga buvo pajusti susidomėjimą, nes skaitydama nemačiau nieko, kas patrauktų dėmesį. Denis tikriausiai turėjo būti tas įdomusis personažas – jis savo nenuspėjamumu, impulsyvumu ir paslaptingumu įnešė dinamikos, bet kažkuriuo metu net ir jis tapo nuobodus. Romane vaizduojama veikėjų kasdienybė, jų tarpusavio santykiai, konkurencija tarp vaikų, tad galima neblogai pažinti kiekvieną iš jų bei sužinoti jų santykį su vienu ar kitu veikėju, pamatyti, kaip skirtingai personažas gali suvokti savo padėtį šeimoje, palyginti su tuo, kaip ją mato kitas veikėjas. Bet bendrai toje aprašomoje kasdienybėje nebuvo nieko, kas patrauktų – nei personažai, nei situacijos „nekabino“. Be abejo, graži idėja – parodyti, kad kiekvienas gali rasti užuovėją šeimoje, jei tik pajus, kad nebeturi kitur vietos, kad nepaisant visko, kas yra įvykę, artimieji rūpinsis tuo žmogumi, dėl jo nerimaus ir vilsis, kad jam viskas bus gerai. Ir suprantu, kodėl ši knyga patiko kitiems skaitytojams – gyvenimiškos dramos, kuriose paliečiamos visais laikais aktualios temos (jau minėta konkurencija tarp vaikų, tėvų kontrolė, nenoras pripažinti, kad atėjus senatvei jau nebepavyksta būti savarankiškam kaip anksčiau ir kt.), istorijos, nestokojančios gražių idėjų (beje, šioje knygoje jos nekišamos įkyriai, o tai – didelis pliusas romanui), pripažįstu, yra patrauklios nemažai daliai skaitytojų – susidūriau su tuo dirbdama knygyne. Ir pati dažnai ką nors panašaus imdavau paskaityti. Bet skaitydama „Mėlynų siūlų ritę“ galvojau, kad arba vis dar esu persisotinusi panašių knygų, arba tos anksčiau skaitytos tiesiog buvo įdomesnės, nes šią skaitydama nuobodžiavau (išskyrus anksčiau minėtą knygos dalį), vėlgi, kaip jau sakiau, tokie gyvenimiški kasdienybės aprašymai gali būti ir patrauklūs, nebūtinas kažkoks ypatingas veiksmas, bet šiuo atveju toji kasdienybė pernelyg blanki dėl neįdomių ir neįsimintinų veikėjų (išskyrus Abę ir Redą jaunystėje, bet tam įtakos galėjo turėti ir sąsajos su realybėje pažįstamais žmonėmis).

Sakyti, kad gaišau laiką ar gailiuosi perskaičiusi, negalėčiau, nes paskutinis šimtas puslapių, kaip jau minėjau, buvo vienas malonumas, bet bendras įspūdis vis vien nykokas. Nors knygą, už kurią autorė gavo Pulitzerį, būtų įdomu perskaityti – gal ji visai kitokia?

9.4. Virginia Woolf „Į švyturį“

Viginia Woolf tikriausiai visuomet man asocijuosis pirmiausia su The Hours. Nors perskaityti ką nors iš jos kūrybos man norėjosi jau seniai, vis neprisiruošdavau. Net įsigytos „Į švyturį“ nepuoliau skaityti ir todėl ji beveik porą metų išbuvo pas mane, kol pagaliau sulaukė savo eilės. Tiesą sakant, tikrai ją buvau paėmusi keletą kartų, bet po kelių lapų vis numesdavau. Pradėdavau kurią kitą ir šiai tekdavo laukti, kol vėl pritrūkusi skaitymui knygų paimsiu iš nevilties būtent ją. Taip nutiko ir šįkart. Tik jau padėjau į šoną nebe po kelių lapų, o perskaičiusi iki pat paskutinio.

Romane pasakojama apie Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Pasakojimas įkvėptas pačios autorės prisiminimų apie savo vaikystę.

V. Woolf rašo gražiai, to nežadu neigti, nes tai yra tiesa, kurią pastebėti nesunku. Daug puikių atsiliepimų, pagyrų autorei, knygai (teigiama, kad tai viena geriausių autorės knygų), neslėpsiu, kiek įpareigoja. Ypač kai skaičiau ir knietėjo eilinį sykį ją mesti šalin. Tik kad nelabai jau norėjau ją atidėti kitam kartui, nes supratau, kad tas kitas kartas tikrai nebeateitų. O ir vis vien kažkiek kirbėjo, kad galbūt kažkuriuo metu jau pamatysiu tai, sulauksiu kažko. Ir skaitant paskutinį ketvirtį net juokas suėmė, nes prieš tai skaitytoji knyga („Mėlynų siūlų ritė“, kurios dar neaptariau) lygiai taip pat sudominti pradėjo paskutiniame ketvirtadalyje teksto. Taip, likus maždaug 70 puslapių iki pabaigos V. Woolf pagaliau kažkiek mane savo tekstu ėmė dominti. Tad sakyti, kad visai nepatiko, nebesigauna.

Tekstas, kad ir patrauklus savo sakiniais, bet pernelyg painus. Lengva pavargti, nebesusivokti, kuris veikėjas dabar mąsto, tenka versti puslapį atgal, žiūrėti, kada buvo perėjimas nuo vieno prie kito, vos tik viskas paaiškėja, jau žiūriu, kad jau kitas šneka, bet kas tas kitas? Ir pavargti lengva ne kiek dėl painumo, nes po keliasdešimt puslapių pripratau prie tokio pasakojimo būdo, išmokau veikėjų vardus ir pavardes (nes vien tai pradžioje kėlė sunkumų, kai nebesuprasdavau, kur kuris, bet čia jau mano amžina problema). Romanas pasirodė pernelyg monotoniškas. Man nebūtinas veiksmas romane, bet čia kažkas buvo ne taip. Atrodo, visai nemažai visko galima įžvelgti veikėjų pamąstymuose: ir feminizmo apraiškų, ir santykių peripetijų, bet vietomis jaučiausi lyg žiūrėdama tą stereotipišką lietuvišką filmą su daug atodūsių, žvilgsnių, scenų su ilgai varvančiu vandeniu iš čiaupo (tik čia tikriausiai būtų kokie nors virbalai, valgymo procesas ir kt.), kai visa tai stebint tiesiog apima snaudulys. Ir tik tuomet, kai buvo pereita prie įvykių po kiek laiko, o vasarnamis tapęs apleistas, skaityti tapo kiek įdomiau. Bet pabaigoje vėl susidomėjimas dingo, čia jau supratau, kad dar viena bėda man buvo veikėjai, jų monologai, kuriuose kad ir galima pamatyti vadinamųjų tiesų (kai rašytojai sugeba taikliai aprašyti tokias veikėjų mintis, kurios puikiai žinomos kiekvienam žmogui, bet nebūtinai garsiai apkalbamos, nes atrodo nepatogios ar pernelyg asmeniškos), bet bendrai nieko įdomaus ir patrauklaus nepateikiančio, kad norėtųsi sekti tų veikėjų gyvenimus.

O bendrai tai kažkoks štilis, pažiūrėjau, kad paskutinė knyga, kuri paliko tokį įspūdį, kad bent 4/5 sugebėčiau parašyti, buvo gruodžio pradžioje. Senokai.

9.3. John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“

Vakar pagaliau prisiruošiau iki pašto nueiti – pranešimą apie gautą siuntinį gavau dar praeitų metų pabaigoje, bet kadangi kaip ir nelaukiau nieko, tai ir neskubėjau, ypač kai ir pašto lokacija bei darbo laikas – ne iš patogiausių variantų. O pasirodo, netikėtai gavau knygą. Kadangi savaitgalis pasitaikė iš tų, per kuriuos norisi tik užmiršti apie išorinio pasaulio egzistavimą, jau eidama namo galvojau, kad ilgai nesvarstysiu ir būtent šią knygą savaitgalį bandysiu bent jau pradėti skaityti.

Nutiko taip, kad ne tik pradėjau, bet ir užbaigiau. Nors knyga – ne romanas, todėl įdėmiai skaitant būčiau žymiai ilgiau užtrukusi. Autorius analizuoja rastas žymios rašytojos A. Christie užrašų knygeles, kuriose ji užsirašinėjo kilusias idėjas, jas vertino, rašė galimus pjesių, apsakymų ir romanų siužetus, planus ir kt. Galvoju, kad įdomiausia turėtų būti tiems, kurie žino šios autorės kūrybą, ją mėgsta, yra perskaitę nemažai jos kūrinių. Tuomet skaitant galėtų mėgautis kartu su pačiu autoriumi, kuris atliko didžiulį darbą, nagrinėdamas knygeles, dėliodamas informaciją, teikdamas analizes ir išvadas apie visą rastą informaciją. Kadangi pati detektyvus skaitau retai, o A. Christie apskritai nieko nebuvau skaičiusi (užtat dabar galėsiu sakyti, kad taip, skaičiau. Šios knygos gale yra du anksčiau nepublikuoti rašytojos apsakymai), krūvos knygų pavadinimų, jų siužetinės linijos ir tai, kas kada buvo rašyta ir kas pakeista, lyginant pirminį variantą su spausdintu, nebuvo įdomu ir todėl tas vietas skaičiau pernelyg nesigilindama.

Kas buvo įdomu? Nuotrupos apie rašytojos santykius su leidyklų atstovais. Tai, kad ji labai netvarkingai vedė užrašus, juos atsiversdavo karts nuo karto net praėjus ne vieneriems metams ir tokiu būdu rasdavo minčių naujoms istorijoms. Arba tiesiog tam tikrų įdomybių – iš kur ėmėsi įkvėpimo (pvz. siužetų kūrimas pagal vaikiškas daineles), rašytojos nusimanymą nuodų srityje (ir tai paaiškina, kodėl taip dažnai būdavo nuodijamos aukos) ar kita.

Tad knyga pasidomėti turėtų A. Christie kūrybos gerbėjai ar tiesiog tie, kuriems smalsu sužinoti apie rašytojos kūrybos užkulisius.

9.2. Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Pagaliau ir trečioji iš pernai leistų Ch. Bukowski knygų perskaityta. Vis atidėliojau vien dėl apsakymų žanro, kurio ne itin mėgstu. Kaip ir skaitytuose romanuose, Ch. Bukowski lieka sau ištikimas ir šioje knygoje: alkoholis, seksas, pinigų paieškos, ironija ir gyvenimo beprasmybė, viskas pateikiama tiesmuka, vulgaria kalba.

Kad ir nuspėjama, bet įdomu. Tiesa, ne visi vienodai, kai kada nuo aprašomų žirgų lenktynių, lažybų ar pasikartojančių siužetinių motyvų ir nuobodžiauti imdavau, bet tuomet ateidavo eilė kokiam įdomesniam, ir vėl susidomėjimas augdavo. Prie Ch. Bukowski vis grįžtu dėl tamsios atmosferos, gebėjimo taikliai pasišaipyti iš visuomenės, kasdienybės, parodyti pirštu į tai, kas nemalonu ir ko dažnam nesinori matyti. Veikėjų degradacija ir kasdienybės momentai kai kada baisiai pažįstami iš to, ką teko pačiai matyti ar girdėti, jų bandymas tvarkytis su mintimis, kurios pasirodo, kai gėrimui trūksta pinigų, dirbant darbą, kad tik turėtų už ką susimokėti už nuomą ar už ką įsigyti butelį, sudomina vien dėl pačių minčių, kur, kaip minėjau, galima rasti ironijos ar persmelkiantį beprasmybės jausmą, kurio netrūksta kūriniuose. Būna, kai tragikomiškumas, kuris neabejotinai egzistuoja Ch. Bukowski kūriniuose, lieka tik tragedija – parodomas visiškas dugnas, kurį pasiekti nėra jau taip sunku. Primityvus, į poreikių patenkinimą orientuotas veikėjų elgesys, neretai netgi labai nemalonūs siužetai, kurie gali priversti šlykštėtis tiek veikėjais, tiek pačiu autoriumi, kuris tokį tekstą sugalvojo parašyti ar pačiai susimąstyti, kokį velnią aš čia skaitau. Bet pabaigusi paskutinį apsakymą nė nesuabejoju, kad po kiek laiko ieškosiu dar kokio Ch. Bukowski kūrinio. Nes pasitaiko dienų, kai norisi būtent tokio teksto, būtent tokios tamsumos, kurią galima rasti minėto autoriaus tekstuose.

O kad viršelis žavus, sakyti greičiausiai nė nereikia.