9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

Reklama

9.22. Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“

2017-aisiais patekusi į Man Booker International Prize trumpąjį nominantų sąrašą, „Prieraišumo laisvė“ galop pasirodė ir Lietuvoje. Vos daugiau nei šimto puslapių romanas įrodo dar sykį, kad gerai parašytai istorijai visiškai pakanka tokios apimties.

Tamsoje kalbasi berniukas ir moteris. Jis kalbina, atlieka lyg kokio vedančiojo vaidmenį, o moteris pasakoja istoriją, kurioje – ne tik ji su savo dukra, bet ir berniukas su savo motina. Prasidėjusi nuo keisto dviejų moterų pokalbio automobilyje, kur paaiškėja visų nepaaiškinamų įvykių pradžia, istorija vis labiau intensyvėja, įtampa didėja, o skaitydama galvojau, kad tik nesutrukdytų niekas jos pabaigti, nes palikti kitam metui jokio noro nebuvo. Pernelyg gerai išlaikyta mistinė, niūri atmosfera, daug įtampos, todėl nesinorėjo viso to paleisti nepabaigus skaityti. Stiprus, netgi, nebijosiu šįsyk šio žodžio, prikaustantis pasakojimas leido skaitant jausti tokį malonumą, kokį jau seniai buvau patyrusi skaitant. Dialogas intensyvus, dėl veikėjų nuolatinio skubinimo, teigimo, kad neužteks laiko, kad nereikia nukrypti į šalutines detales, ir pati jausdavau kylantį nerimą.

Neapleido jausmas, kad veikėjai taip ir liko svetimi, nepriklausomai nuo to, kiek pateikiama apie kiekvieno iš jų gyvenimo detalių. Bet šio romano atveju tai nėra minusas. Netgi sakyčiau kitaip negalėjo būti, kai atrodė, kad personažai susitelkę tik į save ar savo vaiko poreikius (įdomiai aprašytas ryšys tarp motinos ir dukros nusipelnytų atskiros pastraipos), o kūrinyje tvyro nuolatinė baimė, kažko negero nuojauta.

Mistinis, niūrus romanas, kurį skaitant negalėjau nesižavėti autorės gebėjimu taip puikiai kurti atmosferą ir narplioti istoriją. Iki pat pabaigos išlaikoma įtampa bei nesibaigiančios spėlionės apie tai, kas ir kodėl vyksta ir dar tik įvyks, kas – tik veikėjų interpretacijos, o kas nutiko iš tikrųjų.

Kol kas geriausia, ką skaičiau šiemet.

9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.

9.20. Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“

Kai pasirodė naujausias leidimas, supratau, kad pats laikas ir man susipažinti su Smila bei Peter’iu Høeg’u – apie abu teko skaityti nemažai gerų atsiliepimų. Romano centre – jau minėta Smila, grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po mamos žūties atvežta į Daniją, bet mintyse visad ilgėjusis gimtosios Grenlandijos. Kai randamas kaimynystėje gyvenusio inuitų berniuko lavonas, Smila nepatiki policijos versija, kad vaikas tiesiog nukrito nuo stogo, ir pati nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias žūties aplinkybes.

Tik nereikėtų apsigauti, nes tai – ne įprastas detektyvas. Labiau įvardinčiau kaip romaną su detektyvine linija, todėl knyga atrodo gan universali ir galinti sudominti tiek trilerius, tiek stiprius romanus mėgstantį skaitytoją.

Smila – 37 metų moteris, šalta, racionali, pasitikinti skaičiais ir faktais, o ne jausmais, išoriškai netgi bejausmė. Toks pat atrodo ir pasakojimas – niūrus, neemocingas, daug kas bandoma aiškinti racionaliai, pateikiant nemažai moksliniais tyrimais grįstos informacijos. Smilos silpnybė – ledas, sniegas, o tai irgi siejasi su slogia nuotaika, tad visame romane juntama niūri, šalta atmosfera. Tiek pateikiama informacija, kuri atidžiai skaitantiems praplės akiratį, tiek vientisa ir įtaigi romano nuotaika – neabejotini privalumai, dėl kurių man šią knygą ir norisi girti.

Skaitant atsiveria ne tik ledo grožis, bet ir puikiai išplėtotas pagrindinės veikėjos paveikslas – po truputį dėliojama moters gyvenimo istorija, o jos monologai leidžia geriau pažinti personažą, kuris, rodos, užsitvėręs tokią sieną tarp savęs ir aplinkos, kad kai kada būdavo sunku Smilą pajusti. O kai sunku pajusti, nėra lengva ir susigyventi su veikėja, jos istorija, aprašoma situacija tiek, kad pradėtų rūpėti, kas vyksta.

Romanas ne iš lengvųjų, reikia atidaus, lėto skaitymo. Yra nemažai veikėjų, kurie pradžioje pristatomi, o vėliau lieka tik jų vardai, be jokių užuominų ir nuorodų į tai, kas jie tokie. Kadangi turiu sunkumų, kai reikia įsiminti veikėjų vardus (kai kada iki pat knygos pabaigos jų taip ir neprisimenu), neretai reikėdavo ilgėliau pasukti galvą ar atsiversti ankstesnius lapus ir išsiaiškinti, kas jie tokie. Ir kuo toliau skaičiau, tuo didesnė buvo maišalynė, o tai kiek vargino. Tačiau padėtį gelbėjo Smilos monologai, kuriuose ji svarsto ar bando paaiškinti tam tikrus savo pasirinkimus, racionalizuoti jausmus – gal tai jai ne visada pridėjo žmogiškumo (per tą jos šaltį ir atšiaurumą kaip tik šito ir trūko), bet taiklių minčių užteko, kad įvertinčiau jos įdomią mąstyseną ar rasčiau artimų sau įžvalgų.

Detektyvinė siužetinė linija – chaotiška, ne visada patraukli, tačiau atomazga bei atskleistos nusikaltimo priežastys gan įdomios dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti kitose knygose (tiesa, detektyvus retai skaitau, tad galiu kalbėti tik bendrai apie visus iki šiol skaitytus romanus ar trilerius).

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – detektyvinis romanas, turintis tiek stiprybių, tiek silpnybių. Deja, mano atveju silpnybės paėmė viršų, bet vis vien norisi rekomenduoti jį atmosferinių knygų, skandinaviško stiliaus, inteligentiškų detektyvų bei romanų mėgėjams.

1997-aisiais pasirodė filmas, pastatytas pagal šią knygą – Smilla’s Sense of Snow.

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.

9.18. Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Norėjau Ch. Bukowskio, tad likau patenkinta bibliotekoje radusi jo apsakymų rinkinį „Paprastos beprotybės istorijos“. Knygoje autorius lieka sau ištikimas: alkoholis, moterys, lažybos, cinizmas, kasdienybės absurdas, beprasmybė ir visa kita, ko galima tikėtis iš šio rašytojo.

Nors atrodė, kad esamai nuotaikai jo kūryba – pats tas, bet skaičiau netikėtai ilgai. Ir nė nežinau, atrodo viskas kišo šįsyk koją. Buvo išties įdomių apsakymų, kur autorius darsyk atsiskleidžia kaip gebantis prisiliesti prie rimtų temų rašydamas visiškai elementarius, nesudėtingus siužetus, kur pateikiama degraduojančio alkoholyje skęstančio veikėjo kasdienybė. Visgi to nepakako. Pasikartojantys siužetai vis tiek kažkuriuo metu nusibosta. Lažybos, žirgų lenktynės – tema, kurios labiausiai nemėgstu Ch. Bukowski kūryboje dėl absoliutaus nuobodumo. Dar pridėkime, kad dėl visokiausių priežasčių vos pradėjusi skaityti neretai užsnūsdavau, o kai kada tekstai būdavo perskaitomi kaip per rūką, tiesiog tam, kad būtų perskaityti, nes nesudomindavo visai, ir gausime rezultatą – ši knyga bus dar viena iš tų, kurios greitai pasimirš, išliks gal tik vienas ryškesnis apsakymas (apie zoologijos sodą).

Tiesa, skaitant paskutinį apsakymą „Antklodė“ pabaigoje visai kažkur ten viduje stipriau pakratė. Matyt nemenkai atitiko vidinę būseną.

Gal aš tiesiog per daug pavargusi buvau (esu?). O tai paveikia. Tiek skaitymą, tiek įspūdžius apie perskaitytas knygas ar tai, kaip ir kokias mintis dėlioju čia (ir ne tik čia). Norisi tikėti, kad kitu metu kitoks vertinimas būtų.

9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.