8.47. Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“

A. Tereškino „Nesibaigianti vasara“ nustūmė visas numatytas skaityti knygas į šalį tuomet, kai dvi dienas kolegė vis vardijo šios knygos minusus, kol galiausiai tokiu būdu įtikino mane šį romaną perskaityti. Nes reikėjo įsitikinti pačiai, kad ji tokia prasta. Arba perskaičius teigti, kad viskas su ja tvarkoje (o tokią viltį turėjau nemenką šiaip jau).

Knyga įvardijama kaip pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę, nors atrodo, kad net ir verstinės literatūros, kurioje dėmesys būtų sutelkiamas į homoseksualių žmonių santykius, yra menkai. Pačiai dar mokyklos laikais teko skaityti Annie Proulx knygą „Kuprotas kalnas“, kuri, tiesa, nublanko prieš puikią ekranizaciją („The Brokeback Mountain“), o daugiau į galvą ateina nebent tie romanai, kuriuose homoseksualūs asmenys atliko visai nesvarbius, neretai stereotipiškus vaidmenis. Tad tikriausiai vien tai, kad tai Lietuvai yra nauja, kad štai, atsirado autorius, kuris ne tik parašė tokios tematikos knygą, bet ir atsirado leidykla, sutikusi ją išleisti (nes rašančiųjų tikriausiai daugiau nei aš ar kas kitas galėtų įsivaizduoti), uždeda pliusą šiam romanui. Ar uždėtų, jei vertinčiau knygą vien dėl idėjos. Bet man kur kas įdomiau būna ne idėja, o jos išpildymas.

Pagrindinis veikėjas ilgisi savo buvusios meilės ir ieško vis naujo švelnumo. Jis sutinka vis naujus vyrus, vieni tampa tik vienkartiniais sekso partneriais, su kitais susitinkama kelissyk, keletas veikėjų šmėžuoja visame romane. Paliečiamos meilės, įsimylėjimo, intymumo temos (kaip ir galima nuspėti iš pavadinimo). Kartais susitikimai aprašomi lakoniškai, vos vienu kitu sakiniu, kartais išsamiai, iki pat smulkiausių detalių. Kadangi knygoje iš esmės nelabai daugiau kas vyksta, ilgainiui siužetas įgauna nemenkos monotonijos, kuri skatina skaityti nebe iš kairės į dešinę, o, kaip aš įvardiju, iš viršaus į apačią (kai skaitomas ne kiekvienas žodis, o bėgama tekstu, stengiantis kuo daugiau jo apimti). Veikėjas kam nors paskambina / kur nors nueina, taigi kažkokiu būdu įvyksta susitikimas su nauju ar jau pažinotu vyru, aprašoma to vyro išvaizda, tada pereinama prie sekso scenos, galop atsisveikinama (paįvairinimui prieš atsisveikinimą kai kada pacituojama kokia nors daina, skambėjusi pagrindinio veikėjo galvoje), jei dar buvo su tuo vyru susitikta daugiau kartų, trumpai apie tai paminima, koncentruojantis į tai, kas veikėjui svarbiausia iš tų susitikimų, o tuomet susitinkama su kitu vyru ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Rašymo stilius visiškai nepatraukiantis dėmesio, per daug koncentruojamasi į išorę, veiksmus (ėjau, atsisėdau, išgėriau kavos, pamačiau, pagalvojau, paskambinau, susitikau ir t.t.), o per mažai – į veikėjų charakterius, vidų, emocijas.

Nėra visiškai taip, kad nežinotume, ką veikėjas mąsto, kokie klausimai kyla jo galvoje. Tačiau šie menki intarpai, kad ir pradžioje dėl neįprasto pateikimo kiek intrigavo ir gan teigiamai į juos žiūrėjau, galop tapo dar vienu minusu. Autorius pateikia nemažai nuorodų į kino filmus, literatūrą, sociologų bei filosofų darbus. Citavimo / perfrazavimo naudojimas (kai pateikiama autoriaus pavardė ir data, o pagal šią nuorodą knygos gale galima surasti konkretų šaltinį) turėjo savų pliusų. Skaityti buvo įdomu, laukdavau to, nes tik šios pastraipos sugebėdavo padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, todėl gaila, kad jų tiek mažai tebuvo. Pavyzdžiui, kelissyk minimas kadaise gerą įspūdį palikęs A Single Man (2009), P. Almodovar režisuoti filmai, jau nekalbu apie sociologų, filosofų citavimą, kai veikėjas svarstydavo romane paliečiamomis temomis. Kita vertus, tai kėlė dirbtinumo pojūtį, o veikėjas, rodos, dažnai visiškai pasislėpdavo už kitų žmonių minčių, atrodė, kad jo paties tuose visuose samprotavimuose beveik nėra, tik tos minimos garsios pavardės, todėl veikėjas ir liko kažkur toli, taip ir giliau nepažintas. O į pabaigą vis dažniau cituojamos dainos net ir erzinti pradėjo, bet čia jau įtakos, matyt, turėjo vis besikartojantis scenarijus, besiskiriantis nuo kito skyriaus tik viena kita detale. Kiek teko skaityti, daug kur minima romane esanti ironija, net pats veikėjas minėjo, kad jo gyvenimas ir visos romantinės istorijos ironiškos, bet praslydo ji pro akis tikriausiai.

Pirmi 50 puslapių buvo gan neprasti, jau išties tikėjausi, kad galėsiu sakyti, jog man buvo įdomu, bet po to monotonija siužete ir rašymo stiliuje nugalėjo taip, kad jau galvojau niekada nebepasieksianti paskutinio puslapio (ar buvo būtina? Ne. Bet vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis).

Reklama

8.46. Catherine Rider „Bučinys Niujorke“

Jau rašant pavadinimą pasidarė juokinga, nes, kaip pagalvojau dar tik skaitydama, romanas absoliučiai  netinka prie pastarojo meto niūrių, emociškai nelengvų skaitinių. Išsiskiria ne tik savo tiksline auditorija (kaip galima pastebėti, paauglių literatūrą esu apleidusi iki kadaise sunkiai suvoktų žemumų), bet, visų svarbiausia, siužetu. Nebūčiau aš ėmusi ir šios knygos, bet anotacija priminė vieną filmą, ir naiviai tikėjausi, kad romane rasiu bent kiek to, ką įžiūrėjau toje kino juostoje.

Kūčios. Niujorko oro uostas. Šarlotė, abiturientė iš Didžiosios Britanijos, laukia nesulaukia, kol įlips į lėktuvą ir dings iš miesto, kuriame visai neseniai patyrė skaudų išsiskyrimą su vaikinu. Entonį mergina palieka pačiame oro uoste ir dabar jis visai netrokšta grįžti pas tėvus švęsti, nes buvo suplanavęs vakarą praleisti su drauge. Abu veikėjai susipažįsta visai atsitiktinai ir galop nusprendžia praleisti naktį kartu, bandydami įvykdyti dešimt punktų, rastų vienoje saviugdos knygoje.

Ir supratau, kad dalinai išaugau (jei atsižvelgtume į tai, kad rašoma apie paauglius, kurie, kaip galima ir nuspėti, galop pasijus įsimylėję viena kitą), o dalinai galbūt nepriaugau (jei atmestume veikėjų amžių, o žiūrėtume, kad siužeto esmė – paprasta be šalutinių siužetinių vingių meilės istorija, lyg vienas iš vadinamųjų jausmų romanų, prie kurių su keliomis išimtimis niekad pernelyg nelindau) iki tokių knygų. Jei pradžioje dar buvo visai linksma, o į veikėjų poelgius ir pamąstymus žvelgiau su atlaidumu, vėliau neliko nei emocijų, nei supratingumo. Du žmonės susitiko, susipažino, abu, vaizdžiai tariant, sudaužytomis širdimis, nutarė praleisti šiek tiek laiko kartu, nes maždaug nėra ko prarasti – viskas tvarkoje. Bet vietoj to, kad jie tiesiog bendrautų, kas antrame puslapyje pažymima, kaip vienas spėlioja, ar kitas neflirtuoja, nustemba, kaip pats tokioje situacijoje galėjo imti flirtuoti ir kt. Ar taip sunku atsiriboti nuo viso šito ir tiesiog pasimėgauti bendravimu bei patiriamais įspūdžiais? Per daug nereikalingų ir nieko neduodančių siužetui galvojimų, dūsavimų, neįtikinančių prisipažinimų, nepalikta nė trupučio vietos intrigai (bet aišku, anotacija nieko nenuspėjamo ir nesiūlė), į pabaigą skaityti tapo vis sunkiau, bet ne dėl kai kurių nelogiškų sprendimų, kuriuos dar būtų galima nurašyti, nes absoliučios logikos ir iš tokios tematikos filmų neieškau. Man paprasčiausiai tapo nuobodu, neįdomu. Nors bandyta įvesti šiokios tokios dramos (Entonio šeimos įvykis), bet tai visai nepadėjo. Dialogai nekabinantys (o tokiam siužetui būtent jie yra svarbiausi), personažai beformiai, nykūs, netgi sakyčiau, kad susikurti jų vaizduotėje nepavyko, 220 puslapių romane visai nesugebėta bent kiek išvystyti charakterių. Apie kulminaciją, atomazgą kalbėti nė neverta – viskas aišku nuo pat pirmojo puslapio.

Jei kai kurie romantiniai filmai tam tikru metu būna neblogas variantas ir juos žiūrėdama pernelyg nesikabinėju prie tam tikrų aspektų, knygose man reikia kur kas stipresnių veikėjų, ryškesnės dramos bei emocijos, galop – įvairiapusiškesnio, giliau kabinančio siužeto. To, matyt, ir bandysiu ateity toliau ieškoti. Jei knygą būčiau skaičiusi namie turėdama laisvadienį, būtų gaila skirto laiko.

8.45. Leïla Slimani „Žmogėdros sode“

Visai neseniai pasirodė dar vieno L. Slimani romano vertimas į lietuvių kalbą. Šįsyk skaitytojus bandoma sudominti pirmąja rašytojos knyga „Žmogėdros sode“, kurioje pasakojama apie Adelę, paryžietę, gyvenančią su vyru bei auginančią sūnų. Ji iš pažiūros rūpestinga mama ir žmona, tačiau slapta nuo artimųjų gyvenanti ir kitą gyvenimą – moteris kaskart ištrūkusi iš kasdienybės ieško trumpalaikiams santykiams vyrų, nors trumpam galimai numalšinsiančių jos baimes ir nerimą. Ji kiekvienąsyk galvoja, kad tai – paskutinis kartas, bet tik iki kito akių kontakto su nepažįstamuoju ar žinutės iš jau anksčiau sutikto vyriškio.

Nors anotacija įspūdžio nepadarė, skaityti norėjosi vien dėl Lopšinės. Kaip ir anksčiau skaityta autorės knyga, ši taip pat lengvai skaitoma, įtraukianti nuo pat pradžių ir turinti niūrią, slogią atmosferą. Vis labiau galvoju, kad „Žmogėdros sode“ yra netgi niūresnė ir sunkesnė emociškai. Pirmoje romano pusėje viskas atrodo dar gan pusėtinai. Adelė keičia vieną vyrą po kito ir tik tai, kad čia nei aistros, nei stipresnių emocijų nematyti, vien tik mechaniškumas, beprasmybės nuojauta (kai nejaučiama, kad kada nors Adelė gebės sustoti), jausmas, kad lyg kokiu konvejeriu visi vyrai pravažiuoja pro šalį, nė vienas ryškesnio pėdsako nepalikęs nei pagrindinės veikėjos viduje, nei romane, prisideda prie šiokios tokios intrigos dėl būsimos kulminacijos. Šalia to dar yra moters vyras, kuris bent kiek intymesnio fizinio kontakto su žmona vengia, nes seksas jam – kažkas visiškai nebūtino, o Adelė dėl to per daug galvos nesuka ir nepaisant kone kasdienių nuklydimų, teigia mylinti savo vyrą ir norinti būti tik su juo. Ir siužetas kiek užliūliuoja, net ėmiau bijoti, kad jau pažinto „Lopšinėje“ patikusio autorės pasakojimo stiliaus nepakaks, kad likčiau patenkinta romanu. Tačiau antrasis šimtas puslapių ėmė nardinti į tamsumą, tapusią vis gilesne ir klampesne. Adelės vidinis skausmas, apatija, noras, kad jos liūdesys ir baimės būtų panaikintos, vietomis aprašyti taip gerai, kad skaičiau ir gėrėjausi įtaigumu, taiklumu, kad ir kaip nemaloniai beskambėtų pateikiami išsireiškimai. Romane nėra simpatiškų personažų, net ir vyras, kurio pradžioje gal ir reiktų gailėti (juk ji neištikima, jį apgaudinėja ir kt.), vėliau atsiveria kaip itin spalvingas, nemenkai keistų minčių ir įsivaizdavimų galvoje turintis žmogus. Jo veiksmai, planai tik dar labiau emociškai apsunkina romaną, sulig kiekvienu puslapiu atrodo, kad kažin, ar kažkokios šviesos čia bebus, kad viskas tik vis labiau skęsta didėjančioje beprotybėje ir beprasmybėje.

Vos perskaičiusi pagalvojau, kad „Lopšinė“ man labiau patiko. Pritrūkau stipresnio priėjimo prie šalutinių temų, kad užvertus romaną norėtųsi kalbėti ir apie vieną, ir apie kitą, ir apie trečią ar ketvirtą. Taip, ir šįkart įmanoma į siužetą žvelgti įvairiais kampais ir akcentuoti skirtingus dalykus, bet ne tiek to norisi, kiek anąsyk. Dar gal kiek, kaip anksčiau išsireiškiau, buvo metas, kai skaitydama jutau, kad siužetas nekabina, toks tarsi neblogas skaitinys, bet nieko daugiau – o tokių minčių skaitant „Lopšinę“ jei ir pasitaikė, tai minimaliai. Visgi rašant apžvalgą ir galvojant apie „Žmogėdras sode“ atstumas tarp įvertinimų vis labiau mažėjo, kadangi iš atminties iškildavo stiprieji momentai ir minėtoji antroje romano pusėje visiškas tamsumas pasiekianti atmosfera. Norisi dar.

8.44. Charles Bukowski „Skaitalas“

Jei „Paštas“ ir „Faktotumas“ siejosi savo pagrindiniu veikėju ir daugiau mažiau panašiu siužetu, „Skaitalas“, paskutinis autoriaus kūrinys, yra kiek kitoks. Čia parodijuojamos populiariosios literatūros klišės: nevykėlis detektyvas, neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, ateiviai iš kosmoso, pagrindinis veikėjas – (beveik) visad išsisukantis iš kebliausių situacijų.

Pagrindinis veikėjas ir yra nevykėlis detektyvas, apie kurį jau buvo užsiminta. Jis geria, svajoja apie moteris ir bando galvoti, kaip išspręsti kliento situaciją. Jam amžinai grasina, atsiranda ir fizinio smurto, tačiau knygos herojus ne iš kelmo spirtas – geba ir atsikirsti, ir vieną kitą triuką parodyti. Dabar pagalvojau, kad jis man kiek primena detektyvą Frostą – vulgarus, bjaurokas, nevalyvas, tik tiek, kad žymiai daugiau dirba ir išsprendžia bylas ne dėl atsitiktinumų kaip „Skaitalo“ personažas, o dėl įdėtų pastangų.

Siužetas pilnas absurdiškų scenų ir veikėjų, ir visa tai išpildyta visai neprastai. Kad kai kas skamba lyg iš fantazijos srities, nedaro didelio įspūdžio net ir veikėjams, o jei ir sukelia klausimų, tai tik pradžioje, kol dar nespėta susipažinti su esama situacija. Įvykiai sukasi vienas po kito, primena gan lengvą chaosą, kuris vietomis lyg ir patiko, bet buvo, kai galvojau, kad gal visgi ir nelabai. Tiesa, čia galima rasti tai, kieno trūkumu skundžiausi aprašydama neseniai skaitytą kitą Ch. Bukowski knygą: „Skaitalas“ turi tiek kulminaciją, tiek atomazgą, tiek siužetą, kuris veda tikslo link. Todėl nebeatrodo, kad bet kur padėjus galutinį tašką būtų tas pats. Ir, jei atmintis neapgauna, lyginant visus tris skaitytus šio autoriaus romanus, mažiausiai juokiausi skaitydama šį. Nors vis tiek smagus, ironiškas, turintis neblogų dialogų.

Gal vertėtų ir apsakymus išbandyti. Kada nors.

8.43. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“

„Pabaigos jausmas“, už kurį autorius gavo Booker’io premiją, padalintas į dvi dalis. Pirmojoje pateikta keturių jaunuolių draugystė, o labiausiai koncentruojamasi į Tonį Vebsterį, jo gyvenimą, romantinius santykius. Antrojoje dalyje Tonis vaizduojamas jau senatvėje, gyvenantis ramų gyvenimą, kurį sudrumsčia vieną dieną gautas laiškas. Jis paskatina ne tik susitikti su seniai matytu žmogumi, bet ir prisiminti prieš daugybę metų įvykusius įvykius.

J. Barnes romanas kalba apie prisiminimus, kurie gali būti klaidinantys dėl subjektyvaus suvokimo, kai viską žmogus priima taip, kaip jam pačiam patogiausia, kai bando pateisinti tai, kas buvo įvykę ar tiesiog prisimena pašalines detales, atmesdamas tai, kas galėtų būti svarbiau ir reikalingiau. Neapsieinama ir be praeities klaidų, jų įtakos ateities įvykiams. Apskritai, kas krito į akis nuo pat pradžių – tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena tie patys veikėjai. Dėl to pradžioje jau džiaugiausi, kad šįkart bus kur kas geresnė patirtis skaitant J. Barnes nei buvo prieš tai. Tačiau ties antros dalies pradžia visas susidomėjimas krito žemyn gan greitai. Siužetas kažkur pasimetė (ne, knygoje viskas tvarkinga su juo, tik pačiai visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo), viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių išvengta būtų. Bet tuomet tikriausiai nebūtų apie ką rašyti. Pabaigoje visko pripinta nemažai, kažkiek vėl pasijaučiau įtraukta siužeto, nori nenori pradedi galvoti, kas ir kaip čia, ar nieko nepraleidau anksčiau, kol visi taškai susidėliojo. Nors dramų ir melodramų per daug gavosi gale. O gal tik man norisi kabinėtis.

Galėjo būti ir geriau (arba blogiau). Ir nors kurį laiką vargiai kažką iš J. Barnes dar bandyčiau skaityti, neneigsiu, kad geba jis rašyti, nes kai kuriuos puslapius su pasimėgavimu skaičiau. Deja, tas minėtas visiškai neįtraukęs gabalas romano visgi užsitęsė per ilgai, kad galėčiau dar daugiau gerų žodžių parašyti.

Dar netikėtai radau tik šiais metais pastatytą romano ekranizaciją.

8.42. Charles Bukowski „Faktotumas“

Kaip laukiu naujųjų Ch. Bukowski knygų leidimų, zyziau darbe gal keletą savaičių, vis klausdama: tai gal jau atvežė? Kitu atveju tikriausiai nebūčiau taip jų laukusi, bet jau kurį laiką galvojau, kad pastaruoju metu vyraujančiai nuotaikai minėto autoriaus kūryba kuo puikiausiai tiktų. Šiandien skaitant „Faktotumą“ šis įsivaizdavimas pasitvirtino.

Romane pasakojama Henrio Činaskio istorija. Jis keičia darbus vieną po kito, rodos, yra visų galų meistras, girtauja, vis susiranda ne ką geresnių už į patį moterų, sugalvoja būdų užsidirbti pinigų ir taip stumia dienas. Tipiškas Ch. Bukowski romanų (ir ne tik) veikėjas. Ir vėl, kaip ir skaitant „Paštą“, kirbėjo klausimas galvoje, kuo toks personažas gali sudominti ar juolab prajuokinti. Ir šįsyk išties juokiausi gan retai. Gal kad kai kurios gvildenamos temos ir asmeniškai palietė, netgi padėjo įsivardinti patirtas tam tikras emocijas konkrečiose situacijose (net pačiai nuostaba kyla, nes ko jau ko, o viso to nesitikėjau prieš imdama knygą). Bet jei jau prajuokindavo, tai gan stipriai – vos šyptelėjimas tikrai nesiskaito. Tad nenuostabu, kad vos vieno prisėdimo ir užteko visam kūriniui perskaityti.

Ko pritrūko skaitant – judėjimo kažko link. Atrodė, kad knyga galėjo pasibaigti bet kuriuo skyriumi ir visai nesijaustų, kad ji neužbaigta. Ir pati kiek trumpesne apimtimi nebūčiau nusivylusi, nes į pabaigą jau ir nuobodoka pasidarė skaityti (kad ir minėtųjų juokingųjų epizodų buvo ir visai prie pat galo). Žinoma, geriau pagalvojus realybėje juk viskas taip ir vyksta tokių kaip Henris gyvenime, kol galiausiai arba stebuklingu būdu nesusiprotėja keisti gyvenimo, arba nenusibaigia kur nors, tad ir norėti kažkokios kulminacijos su atomazga gal nė neverta.

Bendrai tai labai neblogas romanas.O 2005-aisiais ir ekranizuotas buvo.

8.41. Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“

Julian Barnes knygos ilgai badė akis, bet ne tiek, kad kurią nors atsiversčiau ar perskaityčiau. Užtat atostogoms pasiėmiau iš karto dvi. Pirmoji – „Gyvenimo lygmenys“, kurioje pateikiamos trys istorijos. Pirmojoje pasakojama fotografiją ir oreivystę, o centre atsiduria prancūzų fotografas Nadaras, kuris pirmasis padarė nuotraukas iš oro. Antroji – armijos pulkininko Fredo Barnabio ir prancūzų aktorės Saros Bernar meilės istorija. Trečioji – paties autoriaus išgyvenimai po jo mylimos žmonos mirties. Visas istorijas jungia ta pati mintis: kai sudedami du dalykai, niekada nebuvę kartu, į vieną, pasaulis pasikeičia.

Graži mintis, o dar gražesnė – trečioji dalis, kurioje aprašoma netektis. Ir ji ne tik graži, bet ir atvira, skaudi, liūdna, pilna sakinių, ne tik sakinių, bet ir ištisų pastraipų, kurias norisi užsirašyti, cituoti ir įsiminti. Ir net nesvarbu, kad kol kas neteko nieko panašaus išgyventi. Pajausti, nors mažumėle bandyti suprasti, gėrėtis gebėjimu taip apibūdinti savo savijautą vis vien sugebėjau. Deja, pirmoji ir antroji dalys taip ir liko nė trupučio nepalietusios – nei skaitymo momentu, nei tuomet, kai jau buvau užbaigusi knygą ir galvojau, kad galgi dabar jau įvyks tai, kad galėsiu girti knygą kaip vientisą kūrinį, o ne tik kaip tą, kurioje yra toji gražioji trečioji dalis.

Užtat netyčia vėl pataikiau ant Orfėjo istorijos, kurią beskaitant vėl visos galimos teorijos dėl T. Vaisetos knygos galvoje susimaišė.