Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

Reklama

8.37. Garth Stein „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi“

Denis yra lenktynininkas, tad nenuostabu, kad vieną dieną jo namo parsineštas augintinis – dar visai mažas šunelis Enzas – greitai tampa lenktynių entuziastu. Jie kartu ne tik visur vaikšto, bet ir laisvą minutę žiūri lenktynių įrašus. Šuo stebi šeimininko gyvenimą, vertina jo poelgius, tačiau, kad ir kaip pats prieštarautų kai kada jo priimamiems sprendimams, visada lieka ištikimas ir mylintis jį priglaudusį žmogų. Namie atsiradus moteriai – Ievai, – konkurencija kiek paveikia augintinio gyvenimą, tačiau galop net ir ją bei po kiek laiko gimusią mergaitę šuo priima kaip savas, nes viskas paprasta kaip du kart du: jei Denis jas myli, tai ir Enzas privalo jas gerbti bei būti joms švelnus.

Ir tuomet, kai patikėjau, kad čia dar viena miela istorija, kurioje gal bus vienas kitas menkas konfliktas, bet šiaip nieko ypatingo neįvyks, viskas ėmė pamažu griūti. Skaičiau, negalėjau atsitraukti ir vis galvojau, kad jau užtenka, nebereikia daugiau bėdų, kad visiškai pakaktų sutvarkyti tą jovalą, kuris jau yra. Ir sunkiausia buvo skaityti apie Enzą – jis anksčiau už kitus ėmė nujausti didžiąją nelaimę, po kurios užgriuvo ir visos kitos, bet būdamas šuo absoliučiai nieko negalėjo padaryti. Enzas labai protingas ir netgi mąslus šuo – jis geba vertinti veikėjų sprendimus, žmogiškąjį gyvenimą ir laukia, kol kitame gyvenime atgims žmogumi, – bet tuo momentu jis tebuvo šuo, negalintis nei parodyti, nei pasakyti to, ką mato. Taigi, Denio gyvenimas pamažu slydo iš po kojų, o man skaitant teliko laukti, kol viskas susitvarkys. Juk kitaip negali būti. O gal gali? Tuo man ir patiko romanas – net ir nujaučiant, kad negali viskas baigtis blogai, kad čia ne tokia knyga, ne tokia istorija, kuriai lemta pasibaigti tragiškai, visgi kildavo abejonių, ar apskritai įmanoma iš viso to išbristi be pasekmių.

Tai miela, nors vietomis ir itin skaudi, istorija apie vieno šaunaus šuns ir jo šeimininko gyvenimą. Man patiko, kad Enzas buvo vaizduojamas ne kaip kažką itin įsimintina nuveikęs ir kažkaip pasižymėjęs, o kaip tiesiog geras, ištikimas šuo. Išskirtinis šio romano bruožas – tai, kad skaitytojai gali sužinoti gyvūno mintis ir kai kurių poelgių priežastis, nors Enzo šeimininkai dažniausiai nepajėgdavo to perprasti, kad ir kaip augintinis to norėtų. Kiek prisibijau istorijų, kurių herojai yra katės, šunys ir t. t. Neramu, kad tokių knygų autoriai manipuliuos gyvūnais, manydami, kad taip lengviau nuslėpti siužeto spragas (ar apskritai normalaus siužeto nebuvimą) ir kad galima sužadinti skaitytojų susidomėjimą tiesiog parašius apie mielą gyvūną. Tačiau atsivertusi „Mano šunišką gyvenimą“ greitai visas baimes nustūmiau į šalį. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad šios istorijos pasakotojas Enzas yra senas ir gyvena paskutines savo gyvenimo minutes, tad ir paties romano baigtis buvo aiški. Bent aš spėjau susigyventi su gyvūno mirtimi, tad galėjau įsijausti į žmogaus, Enzo šeimininko, gyvenimą ir išvengiau nemalonių jausmų pabaigoje.

Nors „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi“ nepasirodė įsimintina, ilgiau galvoje užsiliksianti istorija, bet tai neprastas pasirinkimas, jei norisi paprastos, jaukios gyvenimiškos dramos, kuri paliktų gerą jausmą. Aš skaičiau romaną daugiau kaip prieš porą savaičių, bet tas geras jausmas iki šiol manęs neapleidžia.

8.36. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Uvė – 59-erių vyriškis, mėgstantis pastovumą ir tvarką. Todėl jis visą gyvenimą vairuoja tos pačios markės automobilius, kasryt patikrina kvartalą, kuriame gyvena, ar nebuvo nusižengta taisyklėms bei niekada nepraleidžia progos pasiginčyti, įrodinėdamas savo tiesą. Aplinkiniai jį laiko bambekliu ir stengiasi kuo mažiau veltis į ginčus (arba kaip tik tai daro, kad jį paerzintų). Tačiau į kaimynystę atsikrausčiusi šeima, kuri nuo pat pradžių palieka Uvei prastą įspūdį, netrukus sujaukia vyro gyvenimą, o pamažu vis labiau atsiskleidžia, kad pagrindinis veikėjas – ne toks ir piktas bei nedraugiškas, koks gali pasirodyti.

Girdėti neblogi atsiliepimai bei tai, kad jau sunkiai ką beišsirenku skaityti, nulėmė tai, kad nusprendžiau pamėginti, pasiimdama šią knygą. Ir pradžioje nusivyliau, kadangi įtarimai, kad mane veikėjas gali ne prajuokinti, o erzinti, pasitvirtino. Visgi po kelių skyrių įvyko kažkoks perversmas galvoje ir to susierzinimo, kuris buvo, nebeliko. Tiesa, realybėje tokio žmogaus kaip Uvė vengčiau, bet knygos kai kada ir skirtos tam, kad būtų galima pabūti su tokiais, kurie šiaip jau nei patiktų, nei apskritai kažkokią bendrą kalbą pavyktų išvystyti.

Atrodo, kad Uvės gyvenimui praskaidrinti vis atsiranda kokia itin ryški moteris. Pirmoji – jo žmona galop tapusi Sonja, kuri buvo visiškai kitokia nei Uvė (kaip kelissyk buvo rašyta: jei Uvei gyvenimas buvo arba juodas, arba baltas, tai Sonja buvo visos jo spalvos), privertusi vyrą pajausti, kad jis nebe tiesiog egzistuoja, o gyvena. Ir štai, po kiek laiko nuo Sonjos mirties atsikrausčiusi į kaimynystę Parvanė, du vaikus auginanti, trečio besilaukianti ir su visišku kerėpla gyvenanti moteris, savo atkaklumu ir smarkiu būdu išjudina Uvę iš sąstingio, kuriame jis yra. Žinoma, atsiranda ir kitų veikėjų, jau nekalbant apie atklydusi vargingos išvaizdos katiną, kurie padeda Uvei neatsiriboti nuo visų.

Romano stiprybė – gebėjimas laviruoti tarp įvairiausių emocijų – vietomis juokinga, vietomis kone graudina. Čia matoma ne tik Uvės dabartis, kur jis vis dar gedi savo žmonos, negeba įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą bei visais būdais stengiasi nuo jų atsiriboti, bet ir praeitis, kurioje yra nemažai skausmo, praradimų ir beprasmiškų kovų prieš gyvenimo neteisybę. Humoras, kurį žada anotacijoje, išties neprastas, kelissyk ir balsu juokiausi. Ir įdomiausia, kad humoras natūraliai įsipaišydavo ir į ne pačias linksmiausias situacijas (pavyzdžiui, Uvei nusprendus nusižudyti), tad man beliko tuo tik mėgautis. Paprastumas, nuoširdumo įspūdis yra tai, kas leidžia įsijausti į šitą liūdną, neretai tragikomišką veikėjo gyvenimą, o tuo pačiu ir pajausti simpatiją Uvei. O kai jaučiama simpatija veikėjui, tai ir skaityti būna įdomu.

Veikėjų kalbėjimas ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba (neretai tik žvilgsnių pakakdavo), gebėjimas surasti būdų, kaip prieiti prie žmogaus, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, kantriai rodant dėmesį ir matymas, kaip po truputį Uvė keičiasi, atsiskleidžia (žinoma, išlikdamas savimi, tik tą savo užslėptąją dalį kiek atverdamas) skaitant kėlė gerą jausmą. Ir sakyčiau, kad būtent tai ir išliks prisiminimuose apie šią knygą – minėtasis geras jausmas, kuris išliko iki pat paskutinio puslapio, nepaisant visų klišių ir nuspėjamų momentų, be kurių ir šis romanas neišsivertė.

2015-aisiais pasirodė gerų atsiliepimų ir įvertinimų sulaukusi Hannes Holm režisuota romano ekranizacija En man som heter Ove (A Man Called Ove).

8.35. Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Pirmoji Hannah Kent lietuviškai pasirodžiusi knyga „Paskutinės apeigos“ tapo viena įsimintiniausių knygų, perskaitytų praeitais metais. Todėl nekilo klausimas, kad skaitysiu ir neseniai pasirodžiusią „Gerieji žmonės“, kuri jau sulaukė nemenko kiekio pagyrų ir iš lietuvių skaitytojų.

XIX a. pradžios Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir vyro. Jai liko tik keturmetis anūkas Mycholas. Bet net ir jis nesuteikia paguodos, nes prieš kurį laiką pasikeitė – ėmė nebevaikščioti ir nebekalbėti. Moteris pasisamdo tarnaitę Merę, kuri pagelbėtų namų ūkio darbuose ir prižiūrėtų našta tapusį vaiką. Bendruomenėje pradeda sklisti kalbos, kad Mycholas yra pagrobtas fėjų, dar kitaip vadinamų Geraisiais žmonėmis, o Nora augina sukeistąjį fėjų vaiką. Moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę pagalbos tam, kad susigrąžintų tikrąjį anūką.

Tai slogus romanas apie žmonių tamsumą ir kaip toli galima nueiti, užmerkus akis prieš tiesą ir kabinantis už niekuo neparemtų kitų žmonių pasakojimų, paskalų, išsigalvojimų. Rašytoja geba įtikinamai atskleisti kone pamišėlišką tikėjimą, prieš kurį nublanksta bet koks sveikas protas, o bandymas atvesti į protą, pasiremiant faktais ir tam tikrų įvykių kiek kitokiu aiškinimu nei yra įtikėta, baigiasi absoliučiu fiasko. Ne kiek liūdna, o kiek pikta buvo skaityti absurdiškas apeigas, kuo užsibaigdavo kai kuriems vietiniams bandymas gydyti(s) neaiškiais būdais. Kaltės suvertimas kažkam kitam bei gilus tikėjimas, kad vienas kaltininkas yra atsakingas už viską, kas tik nutinka (o dingus kaltininkui tuoj pat įtikima, kad ir problemos ėmė mažėti) skaitant erzino, bet erzino ne dėl to, kad visa tai knygoje būtų pateikta kažkaip ne taip, o todėl, kad suprantu, jog tai nėra vien fikcija, kad būtent taip kaltę suversti mėgstančių žmonių yra begalės.

Veikėjų paveikslai – galbūt kiek nuspėjami, visgi juose gan nemažai žmogiškumo, silpnybių, kurių turi kiekvienas. Skaitant atrodė, kad kaltinti vien tik tikėjimo legendomis dėl visko, kas nutiko, negalima. Čia suveikė ir visa krūva žmogiškųjų faktorių, kurie daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną veikėją ir nuvedė iki vos ne beprotybe galimų pavadinti veiksmų. Užtenka tik vienos kitos užuominos – trumpo monologo, taiklaus klausimo ir į jį pateikto atsakymo – tam, kad dėliotųsi kur kas sudėtingesnis vaizdas, priežasčių visuma, kuri ir nulėmė tai, kas galop įvyko. H. Kent veikėjos (vyrai šiame romane atlieka tik foninius vaidmenis, net ir anotacijoje minimas kunigas – pernelyg menkas ir nykus) atviros tiek, kad pateikiama ir tokių minčių, kurios, paprastai tariant, neretai juk vadinamos šventvagiškomis, tokios, kurių ištarti negalima garsiai, nes kaip čia dabar garsiai kas nors pripažins pagalvojęs, jog geriau jau galėjo mirti nesveikas ir tik nuovargį sukeliantis anūkas, o ne mylėtas žmogus. Ir todėl nenuostabu, kad skaitydama  mačiau ne nusikaltėles, o tik palūžusias, tamsos ir ribotumo pilnas moteris, jau nekalbant apie kitus, antraeilius veikėjus, kurie pilni tų pačių ribotumų ir tamsumų ne ką mažiau nei pagrindinės veikėjos. Tik tiek, kad jiems, siekiant išsaugoti bet kokią jiems likusią viltį, kol kas dar nebuvo pavykę perlipti tos ribos, kurią jos peržengė. Kalbant apie sukurtus veikėjus, galvoju, kad išties yra ryškiai matomas autorės braižas – ji ir vėl sugebėjo padaryti tai, kas patiko ir pirmojoje jos skaitytoje knygoje, t.y. sukurti veikėjus, kurių kaip ir gaila, bet tuo pačiu ir pikta ant jų, kai iš dalies norisi ir galima pateisinti jų veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, bet iš kitos pusės visiškai nepavyksta to padaryti dėl tų veiksmų absurdiškumo.

Galiu sakyti, kad tai gera istorija, kad H. Kent talentinga rašytoja. Ji puikiai geba sukurti šaltą, niūrią atmosferą, priversti skaitytoją abejoti, neleisti vertinti visko vienpusiškai, jos veikėjai žmogiški, darantys klaidas, o patys siužetai sunarplioti gan neprastai, suteikiant šiokios tokios intrigos, kadangi esminis įvykis abiejuose romanuose – realiai kažkada įvykęs nutikimas. Visgi lyginant abu kūrinius „Gerieji žmonės“ pasirodė kiek silpnesnis. Perskaičiusi maždaug pusę ir leidusi sau sustoti bei rimčiau apgalvoti, kiek man patinka tai, ką skaitau, pagalvojau, jog kaip ir įdomu, kaip ir viskas su šia istorija gerai, bet tiesiog nejaučiu nei intrigos, nei kažkokio postūmio ją skaityti toliau. Atrodė, kad tuo atveju, jei dėl kažkokių priežasčių nebeturėčiau šios knygos, nejausčiau jokios skriaudos, kad negalėjau užbaigti. Net neskaičius anotacijos, gan greitai pasidarė aišku, į kur viskas pakryps bei kokia baigtis laukia, ir nors tikrai neretai būna, kad net viską numanant (ar žinant) skaityti vis vien įdomu, šįsyk to nebuvo. Net vienu metu svarsčiau palikti ją kaip tą, kurią skaitau per pietus darbe, o imtis kito eilėje laukiančio romano. Pradžia pasirodė pernelyg ištęsta. Vos atsivertusi ėmiau kažko laukti, galiausiai gal pavargau nuo šio laukimo, tai vietomis ir nuobodžiauti ėmiau. Antroji romano pusė – kur kas geresnė, žinoma, todėl, kad jau visu greičiu buvo lekiama į didžiąją, kad ir numanomą, kulminaciją. O po to susidomėjimas vėl nuslopo. Tuo tarpu skaitant „Paskutines apeigas“ susidomėjimas išsilaikė gan tolygiai viso romano metu.

„Gerieji žmonės“ tinkama tiek tiems, kurie nori susipažinti su H. Kent kūryba, tiek tiems, kurie po „Paskutinių apeigų“ vėl nori pajausti autorės talentingai kuriamą niūrią atmosferą bei perskaityti dar vieną sujaukiantį mintis romaną.

8.34. Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“

Knygas, kurias skaičiau daugiau nei kartą, tikriausiai suskaičiuočiau ant abiejų rankų pirštų. Ir visos jos – mano vaikystės knygos, kai kurios skaitytos daugiau nei po du kartus (Lesė grįžta, Mūsų visų Madikė – tik pora iš jų). Karts nuo karto kyla minčių vėl atsiversti seniau skaitytą ir patikusį kūrinį, tačiau galiausiai arba atidedu ateičiai, arba nutariu, jog neverta apskritai, nes kyla šiokia tokia baimė, kad skaitant antrąsyk knyga nuvils, neberasiu joje to, ką radau tuomet ir kas iki dabar skatina ją minėti kaip vertą skaitymo. Kai pasirodė naujasis „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ leidimas, vis pasvarstydavau, kad visai būtų įdomu perskaityti dar kartą, pamatyti, ar ji sugebės lygiai taip pat sudominti kaip tąsyk prieš septynerius metus, kai perskaičius ji atsidūrė geriausių skaitytų knygų viršūnėje.

Kūrinys pasakoja apie keturis draugus – Lorenzą, Maiklą, Džoną ir Tomį, – gyvenančius Manhatano rajone, vadintame Pragaro virtuve. Čia apsistojusi krūva imigrantų iš visos Europos, veikia nerašytos taisyklės, kurių privalu laikytis, buriasi gaujos, o smurtas, skurdas – gyventojų kasdienybė. Berniukai kartu prisigalvoja įvairiausių veiklų, o patiriami nuotykiai padeda pabėgti nuo niūrios kasdienybės jų namuose. Tačiau vieną dieną smulkia vagyste ir paprasčiausiu pokštu turėjęs tapti sukurto plano įvykdymas baigiasi tragiškai. Berniukai nuteisiami ir išsiunčiami į Vilkinsono berniukų koloniją, kur prižiūrėtojai sukuria nuteistiesiems tikrą pragarą. Po dešimtmečio ketvertas gauna progą atkeršyti savo skriaudikams.

Pirmąsyk išleista 1995-aisiais, knyga sulaukė kontraversiškų vertinimų. Vieni ją gyrė, aprašomais įvykiais baisėjosi, pardavimai augo, o vos po metų buvo sulaukta ir ekranizacijos, kurioje vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Robert De Niro, Kevin Bacon, Brad Pitt, Dustin Hoffman ir kt. Tačiau kiti nebuvo tokie entuziastingi. „Miegaliai“ buvo pristatoma kaip tikra istorija, t.y. negrožinė literatūra. Ir tai nebe pirmoji autoriaus atsiminimų knyga – kiek anksčiau buvo pasirodžiusi „Saugi vieta“ (yra lietuviškas leidimas, irgi pilna smurto bei skurdo, tik ne tokia įsimintina), kuri sulaukė palankių vertinimų. Tiek rašytojas, tiek leidėjai laikėsi to, kad „Miegalių“ istorija neišgalvota, rašant remtasi paties autoriaus patirtimi, o pakeista tik tai, kas būtina tam, kad nebūtų atskleistos asmenų tapatybės. Buvo bandoma patikrinti faktus, teigta, kad nėra jokių įrašų ar liudijimų apie knygoje minimus įvykius (nusikaltimą, dėl kurio berniukai buvo išsiųsti į koloniją, bylą, pateiktą trečioje istorijos dalyje ir pan.) ar tai, kad L. Carcaterra metus nesirodė mokykloje. Atrodo, kad autorius vis tiek nepakeitė nuomonės, tačiau į diskusijas nesivėlė, apsiribojo teiginiu, kad būtina pakeisti tam tikras detales, jei norisi apsaugoti kitus žmones, tokiu būdu tik suteikdamas erdvės skeptikams spėlioti apie tai, kiek pakeitus detales apskritai liko tikrovės ir skatino leidžiant naujus leidimus ją priskirti prie grožinės literatūros. Tuo tarpu man skaitant rūpėjo ne tai, kiek tikra, o kiek gerai ir įdomiai pateikta istorija yra.

Pasakojimas suskirstytas į tris dalis, iš kurių spalvingumo daugiausiai yra, be abejo, pirmojoje. Joje supažindinama su Pragaro virtuve, ten vyraujančia tvarka. Pateikiamas niūrus rajono vaizdas. Čia visiškai normalu ir įprasta yra santykius aiškintis kumščiais (ir jokiais būdais negalima bandyti įsikišti ir sustabdyti), buitinis smurtas – kasdienybė, vagystės, užpuolimai, nužudymai – tai, be ko neįsivaizduojama Pragaro virtuvė. Ir štai įvykių centre pasirodo keturi berniukai, visi lyg ir skirtingi, tačiau radę bendrumų, kurie juos laiko kartu. Nepaisant visų blogybių jie sugebėdavo surasti ir šviesių momentų, o kartu praleistas laikas nutolindavo nuo liūdesio, kurio pilni jų, dar visai jaunų, vos perlipusių pirmą dešimtį, namai. Pasakojant stengtasi viską vertinti ir matyti iš vaiko perspektyvos, tik retkarčiais užsimenama ar padaroma įžvalgų, kurios priklauso jau suaugusiam pasakotojui. Toks pasakojimo būdas čia tiko, kadangi tokiu būdu akcentas uždėtas ne į tai, kokiomis sąlygomis berniukai gyveno (alkis, smurtas, tėvų nesantaika), o į pačią vaikystės sąvoką, nerūpestingumą – tam, kas bus sunaikinta. Ir be abejo, į draugystę, kuri, rodos, yra viena iš svarbiųjų temų šiame romane.

Antroji dalis – emociškai sunkiausia ne tik veikėjams, bet ir skaitytojams. Nebelieka vaikiškumo, tik beviltiškas tikėjimas, dūžtančios viltys ir vis dar toji pati palaikanti draugystė, kuri neleidžia pasiduoti net ir tada, kai nebelikę nei jėgų, nei noro gyventi. Atsimenu, pirmąsyk skaitant ašarų pralieta nemažai buvo, dabar jau tik keli graudesni momentai buvo, bet ne dėl to, kad viskas jau skaityta ar nebe taip įtaigu pasirodė, kaip tik sakyčiau, kad tai, jog jau buvau skaičiusi šį romaną, vietomis tik pagreitindavo nemalonias emocijas, kai skaitydama prisimindavau kai kuriuos įvykius, kurie dar tik įvyks, tokiu būdu nepalikdama sau vilties, kad galbūt baisieji spėjimai nepasitvirtins. Autorius aprašo pilną beprotybės ir įvairiausio smurto pilną aplinką ir tai pateikia įtikinamai. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, pritrūko ryškesnio kai kurių prižiūrėtojų pateikimo, nes, kad ir pradžioje buvo pateikti trumpi apibūdinimai, kai kurie vėliau tapo tik konkrečia pavarde, kuri siejosi su vieno iš berniukų „asmenine priežiūra“, o apkeitus vieno pavardę su kita ne kažin ir būčiau šį pokytį pastebėjusi dėl panašių elgesio ir manieros ypatumų.

Kadangi jau anksčiau minėjau apie diskusijas dėl šios istorijos tikroviškumo, negaliu praleisti to, kad būtent trečioji dalis, sudedanti visus taškus, bet tuo pačiu turinti ir nemažai banaliai skambančių sutapimų bei siužetinių posūkių, labiausiai primena ne tikrovę, o išdailintą holivudinio filmo siužetą. Išties, skaitant taip ir atrodo, kad tokia knyga negali likti neekranizuota (visgi, nepaisant tokio turėto įsivaizdavimo ir gerų aktorių, kino juosta gavosi gan blanki). Skaitant šią dalį, kurioje vaizduojami įvykiai pagrindiniams veikėjams jau užaugus, įdomu stebėti, kaip viskas supinama, kas ir kaip planuojama bei spėlioti, kas iš viso to išeis. Nors ir minėjau banalumą, sutapimus, tai netrukdė mėgautis istorija, tikriausiai todėl, kad esant tokiam siužetui, slapta ir tikėtis norisi panašios kulminacinės dalies, numojant ranka į tai, kiek įtikinamai viskas atrodo.

„Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ – skaudus, niūrus pasakojimas apie vaikiškas klaidas, nevaikiškas pasekmes, randus, kurie taip ir neužgyja, ir stiprią draugystę. Atrodo tokia pat verta dėmesio, kaip ir pirmąsyk perskaičius.

8.33. Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė“

„Vidurnakčio saulė“ pasakoja apie samdomą žudiką Ulfą, kuris slapstosi nuo savo boso, narkotikų magnato Žvejo, kuris, padedamas tam nusamdytų žmonių, nužudo kiekvieną jį išdavusį. Ulfas atvyksta į Norvegijos šiaurės pakraštį, kur apsistoja medžiotojų trobelėje. Vyrą priima vietinė religinė bendruomenė, o susipažinęs su pamokslininko dukra Lėja bei jos sūnumi Knutu Ulfas stengiasi rasti tikėjimo ir jėgų gyvenimui.

Tai antroji Kraujas ant sniego dalis, šioje veiksmas vyksta po nenurodyto laiko tarpo nuo pirmosios knygos įvykių. Taip pat verta pastebėti, kad abi dalys apskritai neturi daug sąsajų, neskaitant pagrindinio veikėjo bei jį persekiojančių žmonių. Ir dėl to kiek gaila, nes pirmosios pabaiga – puiki, norėjosi tęstinumo, tačiau gavau, rodos, visai kitą istoriją, kurią galima skaityti ir neskaičius pirmosios.

Net nepavadinčiau jo trileriu, nes didžioji dalis to, kas vyksta, yra Ulfo bendravimas su aplinkiniais, buvimas su savimi ir savo mintimis, prisiminimais apie turėtą dukrą, jaučiamą vienatvę, kaltę, beprasmybės jausmą. Be abejo, šiokia tokia įtampa bandoma kurti, kadangi vyras negali niekuo pasitikėti, visad turi žiūrėti, ar už kampo jo netyko vienas iš Žvejo pasamdytų žudikų, bet kaip ir minėjau, tėra bandoma, nes rezultate ji visai nejaučiama, kadangi lieka kažkur fone ir vėl pasirodo knygos pabaigoje, kai jau ir taip aišku, kad kažkas turi įvykti. Melancholiškas pasakojimo tonas ir visai į žudiką nepanašus pagrindinis veikėjas (ne, tai ne minusas) su savo greitais įsimylėjimais jau pažįstamas iš pirmosios dalies, bet norėjosi ir kažko daugiau. Įdomesnio, įvairesnio siužeto, o ne blankaus, lyg vieno iš tų vidutinių draminių trilerių, kuriuos tekdavo karts nuo karto kažkada stebėti televizoriaus ekrane. Nes dabar skaičiau, kažkuriuo metu tarsi dar kažko laukiau, bet galiausiai tiesiog pasidaviau ir laukiau pabaigos, kuri, kaip ir tikėta, buvo tokia, kokia buvo. Su pirmosios dalies pabaiga net nėra ko lyginti.

8.32. Han Kang „Vegetarė“

„Vegetarė“ pristatoma kaip alegorinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Korėją, o kartu – kaip pasakojimas apie maniją, pasirinkimą, bandymą suprasti vienas kitą. Jei konkrečiau, knygoje nukeliama į šių dienų Seulą, kur Jonghė, gyvenanti su vyru niekuo neypatingą gyvenimą, po susapnuoto košmaro apsisprendžia nevalgyti mėsos, pamažu jos pasirinkimai tampa vis drastiškesni.

Romanas suskirstytas į tris dalis, kiekvienoje jų istorija pateikiama vis kito naratoriaus. Pirmojoje dalyje šį vaidmenį atlieka Jonghės vyras, antrojoje – jos svainis, trečiojoje – moters sesuo. Toks pasirinkimas leido stebėti, kaip kiekvienas skirtingai vertino pagrindinę veikėją bei jos veiksmus, galop – kaip Jonghė ėjo prie tos būsenos, kurią galima matyti pačioje pabaigoje.

Atrodo, toks nereikšmingas sprendimas – nevalgyti mėsos. Tačiau jis sukelia didžiausią audrą. Aplinkiniai nesupranta jos pasirinkimo, iš pradžių galvoję, kad tai – tik trumpalaikė užgaida, vis labiau ima pykti, kadangi Jonghė nepaklūsta jokiems reikalavimams. Iš dalies jaučiamas susirūpinimas fizine sveikata, kadangi atsisakiusi mėsos moteris praranda nemažai svorio, tačiau greitai pajaučiama, kad tai nėra priežastis priversti Jonghę valgyti mėsą, visa tai daroma vien dėl principo, valdžios parodymo bei negalėjimo susitaikyti su mintimi, kad moteris, tokia pilka, tyli ir visada viskam paklūstanti (net ir vyras ją pasirinko būtent dėl to, kad ji atrodė vidutiniška ir toji, kuri nekels jokių problemų), atranda iš nežinia kur jėgų ne tik pasipriešinti, bet ir laikytis savo sprendimo iki pat galo. Romane yra ne viena aštresnė scena, viena pirmųjų ir viena iš labiausiai įsimintinų – kai tėvas savo dukrai per prievartą bando sukišti į burną mėsą, o artimieji tiesiog stebi šią situaciją. Šios scenos baigtis – dar vienas neprastas autorės sprendimas. Apskritai, „Vegetarėje“ nejaukių situacijų yra ne viena, tik tiek, kad vienos iš jų pasirodė ir tinkamos, ir įdomios, o kitos – labiau kėlė nesupratimą ir susierzinimą dėl veikėjų poelgių. Minėtą audrą, kurią sukėlė vienos veikėjos mėsos atsisakymas, galima pamatyti istorijai vis toliau rutuliojantis – griūva ne tik Jonghės santykiai su kitais, jau nekalbant apie kasdienybę, turėtą rutiną, bet ir keičiasi aplink ją esančių žmonių gyvenimai. Dabar, kaip pagalvoju, tai šis momentas yra išties viena stipresnių kūrinio pusių.

Antroji romano dalis ir buvo toji, kuri erzino dėl vieno iš veikėjų neadekvačių sprendimų. Jei tai būtų tik klausimas, kas gali būti laikoma menu, o kas ne, būtų viskas dar gal pusė bėdos. Bet čia tiesiog negalėjau ramiai skaityti ir galvoti apie tai, koks sveiko proto žmogus gali pasielgti taip su kitu žmogumi, kuris aiškiai turi psichikos sutrikimų. Aišku, galima sakyti, kad dar ne to šitame gyvenime pasitaiko ir neturėčiau stebėtis, bet tai buvo ne kiek stebėjimasis (klausimas, kas apskritai dar begali smarkiai nustebinti) kiek suvokimas, koks neadekvatus ir savanaudiškas buvo svainis. Jonghės savijauta, elgesys šioje dalyje irgi jau buvo nebe tokie įdomūs, tuo metu jau ėmiau džiaugtis, kad bent jau tiek, kad romano apimtis nėra didelė, rašymo stilius – gan paprastas, sakiniai glausti ir be kažkokių įmantrybių.

Trečioji dalis išgelbėjo romaną nemenkai. Čia Jonghės sesuo ne tik lanko savo šeimos narę ligoninėje, bet ir nemažai svarsto apie tai, kas galėjo pastūmėti prie tokios būklės, prisimena savo vaikystę, paauglystę, dėmesys skiriamas ir pačios naratorės gyvenimui, jos būsenai, kuri panaši į depresiją sergančio žmogaus. Patirtas tėvo smurtas, prisiimti vaidmenys nuo pat vaikystės (tikslas – išgyventi), visai kitaip dabar vertinamos priežastys, dėl kurių buvo pasirinktas konkretus gyvenimo partneris, negalėjimas atrasti pilnatvės pojūčio ir jautimas, kad tik vaikas laiko ją šiame gyvenime – visa tai sukasi moters galvoje, o prieš akis vis labiau nyksta Jonghė. Keliama nemažai klausimų, aplinka, rodos, išnyksta, nes kur kas svarbesnis tampa iki tol buvusios tik nereikšminga antraeile veikėja vidinis pasaulis, kuriame daug tuštumos bei mėginimo suprasti save bei savo seserį. Be abejonės, labiausiai patikusi dalis, sudedanti taškus, o kai kur paliekanti ir atvirų vietų.

„Vegetarė“ – romanas, kurį skaitydama žinojau, kad nepaliksiu užbaigti kitai dienai, nepaisant to, kad ne viskas man jame patiko, ne visi sprendimai pasirodė įtaigūs, reikalingi, kad susidomėjimas vietomis visai žemai buvo nukritęs. Nors ir teigiama, kad tai romanas apie Pietų Korėjoje vyraujančias tendencijas visuomenėje, bet galima nemažai rasti ir to, ką galima pritaikyti ir mums.

2009-aisiais ir filmas pasirodė.