Gruodį prisirinkau iš bookswap’o krūvelę (šiaip jau tris) M. Houellebecq knygų. Nors ne viskas, ką esu skaičiusi, man patiko, bet kažkodėl laikui bėgant noriu perskaityti visas jo knygas (bent tas, kurias turime lietuviškai). Šiam kartui išsirinkau ploniausią, nė šimto puslapių neturinčią „Lansarotę“, kurioje pagrindinis veikėjas nusprendžia paatostogauti Lansarotėje.
Man atrodo, kol kas ši – mažiausiai patikusi knyga iš tų šio rašytojo knygų, kurias esu skaičiusi. Skaitant vis nesitraukė mintis, kad knyga – apie nieką. Veikėjų charakteriai, elgesys primena kitų M. Houellebecq knygų personažus, stilistika irgi tokia pat, bet siužete, dialoguose ir monologuose nebuvo nieko, kas man parodytų, kokiu tikslu ši knyga buvo parašyta. Net ir toji pabaiga, kuri anotacijoje pristatoma kaip visai nenuspėjama, nesukėlė jokio nustebimo ar kitos emocijos, nes man buvo tiesiog vienodai. Visoje knygoje buvo vienintelė vieta – gal pora sakinių, kurie kažkiek ištempė šią knygą į viršų. Ir viskas.
Mano knygų pasaulis 