13.35. Miriam Toews „Moterų pokalbiai“


„Moterų pokalbiai“ – tai grožinis pasakojimas, tačiau autorė rėmėsi tikrais įvykiais, nutikusiais 2005-2009 m. Bolivijos Manitobos nausėdijoje (skaičiau šį straipsnį, tačiau rastumėte ir daugiau), kai keli vietiniai vyrai išprievartavo daugiau nei pusantro šimto moterų. Knygoje minima Moločnos nausėdija, o pasakojimas prasideda nuo įvykių, kai apkaltinti vyrai buvo sulaikyti, o moterys turi priimti sprendimą, ką joms daryti, kol įtariamieji dar nepaleisti namo.

Galiu tik pritarti skaičiusiems, kurie minėjo, kad didžiausias šios knygos minusas – pasakotojas. Nors knyga yra apie moteris, jų kasdienybę, įpročius minėtoje nausėdijoje, o taip pat nusikaltimus, kuriuos atliko vyrai, pasakotojo vaidmuo paskiriamas vyrui. Žinoma, tokio pasirinkimo motyvai paminimi, bet tai negelbsti bendram vaizdui. Istorija, kuri turėjo tapti jautriu, emociškai nelengvu pasakojimu, buvo bespalvė, nyki, tolima, be jokio asmeniškumo, nors kiek pajaučiamų skaudulių. Taip ir norėjosi įlįsti į tų moterų vidų ir išgirsti jų balsus, išgyvenimus ir mintis, kurios priklauso joms, o ne skaityti šį bejausmį tekstą. Buvo nesyk akcentuojama, kad pasakotojas stengiasi užrašyti viską, ką mato ir girdi, dalyvaudamas šiuose susirinkimuose, o į jį patį dėmesys nekreipiamas, bet sunku patikėti, kad gyvendamos patriarchalinėje santvarkoje jos jautėsi taip pat laisvai, kaip jaustųsi tuomet, jei susitikimuose dalyvautų vien tik moterys. Juolab, kad ir pasakotojas įterpdavo minčių iš savo varpinės – dažniausiai tai buvo dūsavimai iš meilės vienai susirinkimo dalyvei. Absoliučiai nereikalinga ir nieko pasakojimui nedavusi siužetinė linija, labiau tik erzinanti, kad dėmesys nuo pagrindinės temos nukreipiamas į visai nederančius prie bendros nuotaikos veikėjo išgyvenimus. Kai pasakojama apie moteris, kurios buvo nesyk prievartautos, kai kurios – išprotėjusios, o tarp pažįstamų yra ir prievartautų vaikų, ir nusižudžiusių moterų, kurios svarsto, ką joms daryti, abejoja apie savo galimybes ištrūkti į pasaulį, kurio visiškai nepažįsta, tiesiog nepavyksta gailėti meilę be atsako išgyvenančio vyro. Viršuje minėtas straipsnis daugiau emocijų sukėlė nei skaityta knyga.

Kaip jau užsiminiau, pasakojama apie moteris, kurios sprendžia, kaip reikės elgtis, grįžus įtariamiesiems. Tarp kalbų, susijusių su galimais sprendimų variantais, įterpiami pamąstymai apie laisvę, atsakomybę, kasdienybę, moralę. Jos kalbasi, kai kada ginčijasi, daug ką nutyli. Bet skaitant galima suprasti, kodėl gali būti taip sudėtinga padaryti vieną ar kitą sprendimą, kodėl net patyrus smurtą, pažeminimą ir neteisybę vis tiek tarp variantų atsiranda mintis tiesiog nedaryti nieko ir gyventi toliau taip, kaip iki šiol.

Visgi tai viena tų knygų, kurių man nevertėjo skaityti iki galo. Bet perskaičiau. Gal kada išmoksiu nepatinkančias knygas dažniau dėti į šoną. Tikiuosi.

Radau, kad bus filmas, kurį norėsiu pažiūrėti vien dėl surinktų aktorių (Rooney Mara, Frances McDormand ir kt.). Women Talking turėtų pasirodyti šiemet. Daugiau informacijos – čia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.