13.34. Ian McEwan „Vaiko gerovė“


Ne taip ir seniai perskaičiusi „Amsterdamą“ sakiau, kad rašytojui kada nors duosiu paskutinį šansą, pasiėmusi skaityti namie turimą „Vaiko gerovę“. Tiesa, po įrašu atsirado komentaras, paskatinęs neišmesti „Šeštadienio“ iš norų sąrašo. Kadangi „Vaiko gerovė“ paliko gerą įspūdį, manau, kad ateity reikės susirasti ir pastarąją.

Romanas pasakoja apie Fioną, 59-erių teisėją, kuri dirba su vaikų gerovės bylomis. Fiona yra itin gerai vertinama savo srities profesionalė, tuo tarpu asmeniniame gyvenime jai klostosi prasčiau. Pagrindine knygos byla, kuri išjudina moterį iš sąstingio, tampa septyniolikamečio vaikino, sergančio leukemija, atvejis. Jis ir jo tėvai priklauso Jehovos liudytojų bažnyčiai. Kraujo perpylimas, kuris lieka vieninteliu būdu, galinčiu išgelbėti sergančiojo gyvybę, pagal Jehovos tikėjimą, yra draudžiamas, tad jie visi atsisako gydymo. Tačiau gydymo įstaiga tai mato kaip šiurkštų pažeidimą ir religijos, o ne sveiko proto nulemtą sprendimą. Fiona privalo per trumpą laiką nuspręsti, kuri šalis yra teisi.

Pirma knygos pusė tapo įdomiausia knygos dalimi. Net nelabai galvojau, kuri istorija ar kokia priežastis galėtų sukoncentruoti siužetą į vieną situaciją, nes to visai nepasigedau. Teismą pasiekiančios bylos domino ne tik savo aplinkybėmis, bet ir tuo, kaip viską apsvarstyti turi teisėjas, kokios galimos pasekmės gali įvykti, jei sprendimas pasirodys ne toks teisingas kaip buvo iki tol manyta. O kur dar žiniasklaida, kuri visas įdomesnes bylas visuomenei nušviečia su smulkiausiomis detalėmis bei dažniausiai pasirinkdama vieną konkrečią pusę. Kai kurios bylos tokios komplikuotos, kad atrodo tiesiog neįmanoma priimti tinkamos išeities, nes tiek vienas, tiek kitas sprendimas turės kažkokią žalą. Negana to, kai prijungiama religija (nebūtinai Jehovos liudytojai, buvo ir kitokių atvejų) bei kultūriniai skirtumai, išlaikyti profesionalumą ir surasti teisingiausią bylos baigties variantą yra tik dar sudėtingiau. Tad skaitant dirba smegenys, nes nejučia svarstydavau, o ką, mano nuomone, vienoje ar kitoje situacijoje reikėtų rinktis. Tekstas nėra įmantrus, gal kiek ir sausokas (anotacijoje minimas britiškas humoras nelabai mane pasiekė. Kiek tai mano abejingumo pasekmė, o kiek vertimo – nesiryšiu spėlioti), bet tai netrukdė, kad ši pasakojimo dalis įtrauktų, išties nesinorėjo knygos dėti į šalį.

Siužetui apsistojus ties anksčiau minėta byla apie leukemija sergantį Jehovos liudytojų sūnų, įdomumas kiek prislopo. Kažkiek tuštumos atsirado, t.y. teksto blokų, kuriuos norėjosi perbėgti akimis pernelyg neapsistojant. Na bet įtariu, jog daugiausiai įtakos sumažėjusiam susidomėjimui turėjo tai, kad sergančiajam iš karto pajaučiau antipatiją. Niekaip negalėjau nuo to atsiriboti, kad ir logiškai mąstant jo elgsena suprantama, tad neaišku iš kur toks mano nusiteikimas. Pabaiga daugiau mažiau nuspėjama, bet iki jos einama tvarkingai, na, ir kažko kito tinkamesnio šiai istorijai neįsivaizdavau, tad likau patenkinta.

Pasakojimas lėtas ir be veiksmo, o teksto ne tiek ir daug, kiek gali pasirodyti (raidės didelės. Jau esu tame amžiuje, kai nekritikuoju jų, nes patogu skaityti, kai smulkaus šrifto akys nebenori). Socialinės temos, moraliniai klausimai, bylų aprašymai – netikėtai nustebinusi knyga, kuri pagal sukeltą įspūdį atsiduria antroje vietoje po „Atpirkimo“ skaitytų I. McEwan knygų reitinge.

2017-aisiais knyga buvo ekranizuota, pagrindinius vaidmenis atliko Emma Thompson ir Stanley Tucci. Daugiau informacijos imdb puslapyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.