13.28. William Styron „Sofi pasirinkimas“


Kai jau nė viena skaitoma knyga nebedžiugino, nusprendžiau išsitraukti tokią, kuri buvo nustumta į eilės galą. Nors mane ji labai domino, bet jau ilgą laiką labai retai į rankas paimu stambesnės apimties knygas, o ši turi net apie 650 puslapių. Tačiau prisiminusi, kad šiemet labiausiai patikusi knyga buvo taip pat solidi („Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“, 560 psl.), pagalvojau, kad ir čia gali kažkas gero gautis. Na, bent vienas privalumas – ilgam pakaks vienos knygos ir po jos nereiks mėtytis, renkantis kitą (dabar juokinga, nes kitą išsirinkau dar nė nebaigusi šios skaityti ir įveikiau tą pačią dieną, vos užvertusi „Sofi pasirinkimą“, bet apie tai – kitame įraše).

Koks sodrus, įvairių temų, emocijų negailintis romanas! Iš pažiūros – lyg ir nieko mandro, panašias anotacijas turi nemažai šiomis dienomis leidžiamų istorinių romanų. Dabartyje – 1947-ųjų Niujorkas, 22-ejų pradedantysis rašytojas Stingas susipažįsta su nenuspėjamu žydu Natanu bei jo mylimąja gražuole lenke Sofi. Stingas ne tik ima leisti laiką su naujaisiais pažįstamais, bet ir išgirsta Sofi gyvenimo istoriją – nuo pat vaikystės iki išgyvenimo Aušvico koncentracijos stovykloje bei susipažinimo su Natanu. Tačiau tik panirus į abi siužetines linijas, kurios pinasi, atskleisdamos vis daugiau skausmo, pasekmių ir to, kas darė įtaką ateities sprendimams bei pasirinkimams, visu gražumu atsiskleidžia autoriaus kruopščiai užrašytas pasakojimas.

Nors skausmingų momentų netrūksta, tačiau rašytojas jais neužsižaidžia. Net pats Stingas vienoje vietoje padaro išvadą, kad klaidingai pradžioje manė, teigdamas, kad supras Sofi ir jos išgyvenimus, kad perpras Aušvicą. To neįmanoma padaryti, tai, kas vyko ten, buvo taip kompleksiška ir protu nesuvokiama (į klausimą, kur buvo Dievas, atsakoma: o kur buvo žmogus?). Todėl nebūtina visko papasakoti smulkiai, nes nesvarbu, kiek būtų detalizuojama, pilnai suvokti visko nepavyks. Tad ir Sofi pasakoja taip, kad būtų galima maždaug įsivaizduoti, kas ten vyko, bet daug ką nutylėdama, pateikdama abstrakčiau, keliais sakiniais apibūdindama kelių mėnesių gyvenimo eigą. Ir tai nėra vienas tų romanų, kur prisimenamoje praeityje buvo ašarų kalnai, o esamuoju laiku vyksta ramus gyvenimas, kol kas nors (paprastai jaunesnė giminaitė) prakrapšto šašą. Dabarties siužetinėje linijoje Sofi vis dar išgyveno tai, ką patyrė koncentracijos stovykloje, tą puikiai rodė ne tik jos žodžiai, bet ir elgesys, kuriamų santykių su kitais ypatumai.

Aprašomoje dabartyje netrūksta stiprių veikėjų emocijų. Visi trys pagrindiniai veikėjai – išraiškingi personažai, kurių skausmingi išgyvenimai susiję su visiškai skirtingomis patirtimis bei priežastimis. Yra Sofi – daugiau nei trisdešimties metų moteris, kuri išgyveno artimųjų netektį bei Aušvico baisumus. Jos vienintelis šviesulys – muzika. Na, ir Natanas, kuris dėl siužeto eigoje išaiškinamų priežasčių yra absoliučiai neprognozuojamas žydas, jautriai reaguojantis į bet kokią informaciją apie Holokaustą. Šie du komplikuoti žmonės rado vienas kitą, ir niekaip nesugeba paleisti. Atrodė, kad net ir aplinkiniai jau susitaikė su jų santykių dinamiškumu ir nesibaigiančiomis dramomis. Na ir Stingas, šios knygos pasakotojas – jaunas, dar naivus svajoklis, kurio artimiausi norai – parašyti knygą bei prarasti nekaltybę. Viena vertus, jo problemos ir verkšlenimai subanalėja, vietomis netgi suerzindavo, juk šalia pasakojama tokia istorija kaip buvimas Aušvice. Kita vertus, pakanka kažkiek atsitraukti, kad būtent šios prieštaros tarp veikėjų išgyvenimų ir to, kas kiekvienam svarbu, ir pasirodytų kaip viena iš stiprybių, dėl kurios knyga tampa verta skaitymo.

Knyga pripildyta inteligentiškumo: personažai apsišvietę, tad ir diskusijų ar monologų, kurie ne tik nušviestų to meto žmonių nuotaikas, požiūrį į istoriją ar tuometinius įvykius, meną netrūksta. Įdomiausia, kad čia nėra šventųjų, visi personažai savaip komplikuoti, jiems nesvetimas visas spektras jausmų, tad bus juoko, pykčio, aistros, net trumpalaikių ramybės akimirkų.

Nežinau, kas būtent padarė įtaką, bet net ir žinodama apie Sofi pasirinkimą (ačiū „Pakankamai gera motina“, kurioje apie jį buvo paminėta kelissyk, tad net kai galvojau, kad pamiršau, pradėjusi skaityti supratau, kad visgi ne), sulaukusi to momento, kai apie jį papasakojama, vis tiek nuverkiau partiją. O jau galvojau, kad visai bejausme esu tapusi (ne tik netapau, bet ir suradau dar vieną knygą, kuri visu gražumu atskleidė mano jautrumą. Taip, vėlgi kalbu apie tą, kuri tapo 29-ąja šiemet skaityta).

Ir nors man vis tiek atrodo, kad šį tą buvo galima sutraukti, kad nebūtų ji tokia didelė, bet bendrai – labai geras, vertas skaitymo romanas. Net tiems (o gal ypač tiems), kurie vengia visų Aušvico bibliotekininkių, bet nori gero istorinio romano.

1982-aisiais buvo sukurtas filmas Sophie’s Choice, kuriame vaidinusi Meryl Streep už Sofi vaidmenį laimėjo ne vieną apdovanojimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.