Šis savaitgalis nebuvo itin vykęs skaitinių atžvilgiu. Lygiai kaip ir mano bandymai susidraugauti su I. McEwan kūryba. Atrodo, kad jis ir išliks man kaip vienos knygos autorius. Beje, rašytojas už „Amsterdamą“ gavo Booker’io premiją.
Du draugai Vernonas ir Klaivas susitinka bendros pažįstamos Molės laidotuvėse. Kažkada jie abu buvo moters meilužiai. Dabar Vernonas – svarbaus dienraščio redaktorius, o Klaivas – garsus anglų kompozitorius. Susidūrę su Molės mirtimi, jie abu bando įvertinti jiems likusį laiką ir prieina prie bendro sutarimo. O tuo pat metu kyla moralinių ir ambicinių dilemų: noras sužlugdyti užsienio reikalų ministrą, o tuo pačiu įsitvirtinti pareigose, paskelbus skandalingas nuotraukas laikraštyje, baimė, kad nepavyks sukurti užsakytos naujam tūkstantmečiui skirtos simfonijos. Ir vyrų draugystė, pakimbanti ant plauko.
Iš vienos pusės, temos – įdomios ir nepraradusios aktualumo. Apie žurnalistiką – purviną, galinčią per akimirką sugriauti žmogaus gyvenimą. Apie žurnalistiką, kuri formuoja nuomonę ir gali pasukti viską taip, kaip tik jai pasirodys naudingiau. Jei reikės – net pakeisti požiūrį ir akcentus istorijoje, kurią vos prieš dieną pateikė visai priešingai. Apie nupirktą žiniasklaidą, moralės nebuvimą, netgi laukimą, kol įvyks dar viena sensacinga istorija, kurią bus galima papasakoti laidoje ar su rėkiančia antrašte pateikti naujausiame laikraštyje. O kas už viso to slypi? Žmonės – tie patys žmonės, su kuriais prasilenkiame kasdien. O kaip moralė to, kuris matė galimai įvyksiantį nusikaltimą, bet nieko nedarė? Ir draugystė, kurioje pamirštama apie davimą, nes norima tik imti (pavyzdžiui, ne tik pačiam pasakoti istorijas, bet ir klausytis kito. Sureaguoti į kito emociją ar pasakojimą. Gerbti kito skiriamą dėmesį ir laiką. Ir taip toliau). Daug savanaudiškumo, koncentravimosi į save, savo poreikius. Ir tiksintį laiką.
Tad kokia problema? Manęs tiesiog nepasiekė tekstas. Lyg ir vyko dramos, bet jos vis tiek sugebėjo atrodyti monotoniškos. Personažai emocingi, bet manyje emocijų neiššaukė. Jei knyga būtų storesnė, vargu, ar būčiau baigusi skaityti iki galo. Dabar, kai tų puslapių kiek daugiau nei pusantro šimto, vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas užsibaigs. Nesvarbu, kad pabaiga numanoma jau nuo pat pradžių (kitu atveju būtų kilę abejonių idėjos sumanymu), bet vis tiek smalsu buvo prisikasti iki jos.
Tai tiek. Turiu dar vieną rašytojo knygą. Atsiliepimai geri, tik vertimas smarkiai peikiamas. Atsivertusi pamačiau jau seniai regėto dydžio raides, tad gal visai po darbo, kai smulkaus šrifto nebesinori, sueis. Jei ir su „Vaikų gerove“ nepavyks susidraugauti, tai galbūt ir paliksiu rašytoją ramybėje.
Mano knygų pasaulis 
Kiek skaičiau šio autoriaus knygų, įskaitant ir šią, didžiausią visgi įspūdį padarė “Šeštadienis“. Kiti buvo geri, bet tik momentiniai. Labiausiai nuvylę “Kevalas“. Štariu, kad be “Šeštadienio“ geras dar jo “Atpirkimas“.
Atpirkimas man labai patiko, ji buvo pirmoji I. McEwan knyga, kurią skaičiau… Todėl vis grįžtu prie šio rašytojo kūrybos. ,,Šeštadienį“ esu pasižymėjusi jau seniai goodreads prie norimų, jau galvojau, gal trinsiu, bet tikriausiai pasilaikysiu dar ir ateity pamėginsiu. Ačiū!