13.25. Deborah Moggach „Laidotuvių džiazas“


Tikrai norėjau, kad man „Laidotuvių džiazas“ patiktų. Kai nešiausi namo, svajojau apie lengvą, smagią knygą. Kai atsiverčiau ir po kelių puslapių supratau, kad nepavyksta niekaip įsijausti į siužetą – atidėjau į šalį, nes suvokiau, kad tiesiog netinkamas metas. Antrąkart grįžus buvo geriau: puslapius verčiau greitai, kurį laiką norėjosi sužinoti, kas bus toliau… Deja, buvo kas smarkiai kišo koją.

Anotacija ir atsiliepimai žadėjo linksmą, gal net tragikomišką istoriją apie pensijinio amžiaus Pru, kuri nusprendžia paįvairinti savo niūrią, vienišą kasdienybę ir apsilankyti nepažįstamų žmonių laidotuvėse. Tai ją paskatino ne tik skyrybos su ilgamečiu sutuoktiniu, bet ir netyčinis sudalyvavimas nepažįstamojo laidotuvėse. Jau kūriau galvoje scenarijus, kaip skaitysiu apie pokalbius su gedinčiaisiais ar juoksiuosi iš smagių situacijų, į kurias veikėja patenka dėl savo naujojo pomėgio. Na, ir tų laidotuvių buvo kiek?.. Dvejos ar trejos, bijau jau ir sumeluoti. O ir nepasakyčiau, kad jos atliko svarbesnį vaidmenį ryškesniems knygos įvykiams. Lūkesčius teko greitai keisti, tad truputį nusivyliau. Visgi maždaug pusę knygos skaičiau susidomėjusi. Veikėjos – tokios, apie kurias skaitant nė nepasakytum, kad joms tiek metų (Pru – 69-eri, Azrai – panašiai). Susigalvojančios veiklų ir dramų, trokštančios ne tik emocinių draugysčių, bet ir seksualinių santykių, apstu ir nutrūktgalviškumo, impulsyvių sprendimų. Net ir literatūroje tokių veikėjų mažoka, tad vis reikėdavo sau priminti apie kokio amžiaus žmones yra rašoma.

Kas nutiko po pusės knygos? Iš pradžių ėmiau jausti šiokį tokį nuobodulį (net nežinau iš kur jis kilo, nes knyga nestora ir veiksmo tikrai netrūksta), o tada prasidėjo dramos. Tų dramų tiek daug, kad kažkuriuo metu jau norėjosi knygą mesti į kurį nors veikėją, kad tik dingtų nepadaręs to, ką ketina daryti, taip siužetui suteikdamas dar vieną dramatišką posūkį. Mano širdis jau ir neatlaikytų nuo tiek įvykių, kurie vyko per ganėtinai trumpą laiką. Tuo tarpu Pru tvarkėsi netgi geriau nei pačioje pradžioje, kai ją paliko vyras. Aišku, pabaiga nėra įkvepianti, bet vis tiek – stipri moteriškė. Sudėtinga kalbėti, nes kiekviena užuomina gali atskleisti kurį nors siužetinį vingį, o ten visko vyksta tiek, kad viską nuspėti ne taip ir paprasta (nebent gaudote visas užuominas, o tokių buvo pateikta, tik aš menkai į jas žiūrėjau, tad neslėpsiu, kad ir nustebinta buvau). Visgi nustebimas galiausiai virto susierzinimu, nes siužetas tapo kuo tikriausia muilo opera, kurioje kiekvienas turi savų kėslų ar paslapčių, o visa tai atskleidus žiūrovai aikčioja, juokiasi ar ašarą nubraukia. Manau, kad išbraukus bent dalį įvykių, knyga būtų nors kiek labiau patikusi.

Neslėpsiu, kad man ir šiaip šiemet truputį sudėtingiau su grožine literatūra sekasi. Bet vis bandau visokią, galbūt pagaliau kuri nors „pramuš“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.