13.20. Oyinkan Braithwaite „Mano sesuo, serijinė žudikė“


Tris dienas iš eilės turėti apie ką rašyti – retas įvykis. Savaitgalį (pradedant penktadienio vakaru) išties sekėsi skaityti. Šiandien laiką leidau su „Mano sesuo, serijinė žudikė“. Nedidukė knyga pasakoja apie dvi seseris: Ajula mėgsta žudyti vyrus, o Koredė – slėpti įkalčius.

Pasakojimas man ir patiko, ir nepatiko. Viena vertus, įdomiai ir lengvai skaitoma. Skyriai apie tėvą kėlė smalsumą, norėjosi suprasti abi pagrindines veikėjas, kaip susikūrė toks stiprus jų tarpusavio ryšys. nei demonstruojantis pasišventimą seseriai kaip artimiausiam šeimos nariui. Nors praeičiai skiriama nedaug dėmesio, paminėtų detalių pakanka suvokti, kaip išsivystė tokia ištikimybė jaunesnei seseriai. Siužetas įtraukė, tačiau seserys, kaip veikėjos, visai nekėlė susidomėjimo (rūpesčio, kuris skatintų įvairias spėliones apie tai, kas bus toliau, kaip jų gyvenimai pasisuks ir pan.), o nuolatinis jaunėlės, kuri akivaizdžiai manipuliuoja kiekvienai progai pasitaikius, užstojimas atrodo labiau absurdiškas. Pati situacija gan dviprasmiška, nes skaitant galima susidaryti įspūdį, kad vyresnioji taip pat ne iš kelmo spirta ir užėjus silpnumo akimirkai gali pridaryti ne ką mažiau žalos. Tad Koredės verkšlenimai ne visada įtikino. Bandytos užgriebti grožio bei vyrų, mylinčių tik akimis, temos, bet kai kurie pasirinkimai vėlgi nepasirodė itin patrauklūs. Pavyzdžiui, jaunesnės, priverčiančios visus atsisukti, tačiau protu nepasižyminčios gražuolės ir negražios, bet protingos, šaltų nervų ir rūpestingos, norinčios visur palaikyti tvarką vyresnės sesers duetas skamba kaip iš standartinės komedijos. Vyrai irgi vienodi, be jokios dinamikos, būtent tokie, kurie atitinka knygoje keliamas teorijas. Beje, kalbant apie komedijas, tai verta paminėti, kad knyga pristatoma kaip humoristinė, tad galbūt ir tokie veikėjai pasirinkti neatsitiktinai. Nors teoriškai mačiau galimybių pasijuokti, bet kažkaip nesugebėjo išspausti šypsenos. Niekaip neiškrenta iš galvos mintis, kad išpažinčių ir emocingesnių momentų knygoje tikrai ne vienas, bet vis tiek jaučiau sklindantį šaltumą, buvau visiškai abejinga net ir antraeilių personažų likimams. Bet pabaiga patiko – atrodė tinkama, be nereikalingų ir dirbtinai išspaustų išvadų.

Skaitydama supratau, kad nenoriu palikti knygos kitam kartui, tad atidėliodama kitas veiklas yriausi per puslapius. Bet puikiai supratau ir tai, jog iš dalies toks noras kilo vien todėl, kad nepaleisčiau susidomėjimo, kurį jaučiau. Įtariau, kad įspūdis bus trumpalaikis (o kaip iš tikrųjų – pasimatys ateity). Apie vidutines knygas rašyti sunkiausia, o ši – kaip tik tokia. Nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti iš ankstesnės pastraipos, bet kaip minėjau, didžiausi privalumas buvo lengvas įsitraukimas: sakiniai nestrigo, o trumpi skyriai skatino skaityti dar vieną, o po to dar… Taip beveik nepastebimai ir atėjo pabaiga, nespėjus visiškai nusibosti pačiai knygai.

Atrodo, kad numatoma ir ekranizacija, bet nieko konkrečiau dar nepaskelbta. Filmas galėtų pavykti išties vertas dėmesio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.