13.17. Amélie Nothomb „Pasikėsinimas“


Balandį sutikau irgi su A. Nothomb kūriniu – „Gyvsidabris“. Po to planavau skaityti kitą rašytojos knygą „Alkio biografija“, tačiau po kelių puslapių nusprendžiau, kad nenoriu, ir išnešiau į biblioteką. O ten radau „Pasikėsinimą“ ir susigundžiau. Ji buvo likusi vienintelė lietuviškai išversta A. Nothomb knyga, kurios dar nebuvau parsinešusi namo. Gal ir gerai, nes įtariu, jog daugiau nebeimčiau.

Tai pasakojimas apie dvidešimt devynerių metų Epifaną Otosą, kuris yra negražus, netgi atgrasus. Visą gyvenimą aplinkiniai iš jo šaipėsi, baisėjosi ar nusukdavo akis. Veikėjas jau vaikystėje gavo Kvazimodo pravardę – nors neturėjo kupros, tačiau išskirtinė išvaizda kėlė būtent tokias sąsajas. Apie romantinius (ar bet kokius kitokius) santykius Epifanas galėjo tik pasvajoti. Tačiau vieną dieną ir jį aplanko meilė nuostabaus grožio moteriai. Negana to, vyras įsisuka į grožio, kuris taip nedera su jo išvaizda, pasaulį.

Kaip ir kitos rašytojos istorijos, taip ir ši – vietomis tragikomiška, kai kada stebinanti siužetiniais posūkiais, nebūtinai gailestinga personažams. Ir vis dėlto, kaip jau užsiminiau pradžioje, labai gerai pagalvočiau, jei būtų išleista nauja rašytojos knyga. Nes viskas, ką šiemet skaičiau iš šios autorės kūrybos, erzino savo pompastiškumu, teatrališkumu. Gal keitėsi skonis (nes pirmosios skaitytos patiko), bet tekstas tiesiog neįtraukė, rašymo stilius varginantis, personažai neturi nieko, kas bent kiek skatintų domėtis jų likimais. Netraukė net intarpai su pasvarstymais apie baisius ir gražius žmones, apie išvaizdos galią. Siužetas sukasi ne tik apie pagrindinio veikėjo išgyvenimus, galima įžvelgti ir visuomenės kritiką, tačiau viskas parašyta taip, kad noras ilgiau apsistoti ties mintimis nekilo. Tiesa, „Pasikėsinimas“ turėjo keletą pastraipų, kurios man patiko ir labiau palietė, bet vien dėl panašių požiūrio taškų. Realybėje Epifano susireikšminimas ir fantazijos mane labiau pribaigtų nei jo aprašomas fizinis baisumas. Net džiaugiausi, kai vyrą pastatė į vietą (na, ar bent jau bandė). Į pabaigą jau bėgau eilutėmis, kad tik užbaigčiau ir pamirščiau knygą iki tol, kol ateis laikas nešti į biblioteką (mesti nebaigtą 140 puslapių mažo formato knygą, kai pusė įveikta, jau nebenorėjau).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.