Pamilti „Normal People“ buvo paprasta. Visgi su „Conversations with Friends“ taip lengva nebuvo.
Viena vertus, abi knygos turi nemažai panašumų. Tikriausiai ne veltui daug kas teigia, kad S. Rooney vis perrašo tą pačią istoriją. Tai man netrukdo, nes jos panašios tais momentais, kurie man ir patiko. Pagrindiniai personažai – komplikuoti, kamuojami abejonių, linkę į savidestrukciją. Ryšys, užsimezgantis tarp veikėjų, dialogai – tai, kas įtraukia, skatina skaityti, o perskaičius – ieškoti, kas dar iš rašytojos kūrybos yra likę neperskaityta.
Kita vertus, skaitydama „Conversations with Friends“ kurį laiką negalėjau suprasti, ar man ji apskritai patinka (atmetus tai, ką minėjau ankstesnėje pastraipoje). Aprašomos situacijos kai kada vertė raukytis dėl jų absurdiškumo, o personažų ryšys pasirodė trūkinėjantis, konfliktai toli gražu ne visada įtikindavo. Galvoju, kad man pritrūko pojūčio, jog Niką ir Frances išties skiria maždaug dešimties metų skirtumas, nes jų bendravimas ir elgesys atrodė lyg bendraamžių. Knygoje rutuliojamos santuokos, ištikimybės, draugystės temos gali kelti įvairiausių minčių ir diskusijų, bet net ir susikertant mano ir veikėjų požiūriams, nebuvo pikta, tad tvirtai galiu teigti, kad S. Rooney geba rašyti istorijas taip, kad net ir visai nesižavint kai kuriais veikėjų poelgiais, galima jausti prielankumą pačiam tekstui. Beje, kad ir kaip realybėje nelinkėčiau tokios pabaigos, bet man ji pasirodė labai tinkama.
Na, ir grįžtant prie to, kas mane žavi rašytojos kūryboje – jos gebėjimas perteikti veikėjų savijautą taip, kad vienur ar kitur randu save, kažkokią emociją, kurią kažkada yra buvę sunku įvardinti ar apibūdinti. Gal todėl visai nesistebėčiau jei ši, lygiai kaip ir „Normal People“, vis išlįs iš atminties.
Jau skaitydama knygą pamačiau, kad ją pradėjau pačiu laiku, nes po mėnesio pasirodys serialas. Planuoju žiūrėti.
Mano knygų pasaulis 