12.53. Steve Sem-Sandberg „V.“


Steve Sem-Sandberg knygą „Melo imperatorius“ prisimenu dar iš darbo knygyne laikų – didžiulė, stora knyga, kartu su kitais rimtesniais istoriniais romanais, nelabai radusi sau tinkamos vietos grožinės literatūros lentynose (gal dabar jau atsirado istoriniams romanams skirtos vietos?), tačiau dėl tematikos ir apimties ji niekad manęs nedomino. Kai „Patogu pirkti“ pasiūlė išsirinkti keletą knygų (beje, tai buvo beveik prieš metus. Nemėgstu tiek laiko dovanų užlaikyti, bet taip jau gavosi), nusprendžiau į krepšelį įsimesti ir „V.“, kurią gyrė viena patikima skaitytoja Instagrame. Anot anotacijos, romanas yra įkvėptas G. Büchner pjesės „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta ir Lietuvos teatruose, tad gal jums teko ją matyti. Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už moters nužudymą ir tardomas kalėjime. V. savo kaltės neneigia, o pokalbiuose su psichologu pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Veikėjo istorija turi tiek išgyvenimų (nors gal labiau vaizdų?), kad atrodė, jog perskaičiau kur kas ilgesnę knygą. Nuo vargingos vaikystės, mokymosi amato, pameistrio pareigų, uždarbiavimų pas visokio plauko žmones (įsimintiniausias – jaunas vyras su sekreteru), nelaimingų, naivių susižavėjimų moterimis iki nemažą kūrinio dalį užimančių karo patirčių. Turinio tiek, kad pakaktų ir kelioms knygoms, visgi autorius sugeba sudėlioti viską taip, kad nieko neatrodo per daug, tad pasakojimas įtikina. Be to, įdomus pasirinkimas veikėją rodyti būtent tokį – tiesiog slenkantį per gyvenimą, ramiai priimantį įvairius išbandymus ir kritines situacijas, vis nepasimokantį ir brendantį į tą pačią upę daug sykių. Kita vertus, priežastys tokiam jo elgesiui – tema, kurią galima būtų gvildenti atskirai ir plačiai. Itin ryškiai matomas potrauminio streso sindromas, kurį įrodyti knygoje pateikiamais pavyzdžiais būtų be proto lengva, tačiau XIX amžius turi savų ypatumų, todėl V. nustatomas kaip absoliučiai sveikas tiek gydytojo, tiek psichologo. Taip pat, galima spėlioti, ar V. buvo tiesiog naivus ir kvailokas, ar būtų galima jam priskirti kokią nors diagnozę. Vietomis ypač panašu į autizmo spektro sutrikimo požymius, tokių spėlionių skaičiau ir kitų atsiliepimuose. Bet gal šiais laikais natūralu tapo visiems keistesniems personažams priskirti kokį nors sutrikimą, nors autorius tokių užmačių nė neturėjo? Kad ir kaip ten būtų, bet vis kartodami, kad V. yra sveikas ir visiškai galintis atsakyti už savo veiksmus žmogus, manęs, kaip skaitytojos, tie specialistai visai neįtikino, tik dar labiau pabrėžė aprašomo tyrimo absurdiškumą ir to laikmečio tamsumą/ribotumą.

Kaip jau užsiminiau, veiksmas vyksta XIX a. Šiek tiek net ir keista skaityti apie Napoleoną, kai dabar leidžiamose knygose dažniausiai vyrauja Antrasis pasaulinis karas. Karo vaizdams ir išgyvenimams skiriama nemažai dėmesio. Daug šalčio, sniego, mirčių ir žudymų. Nėra čia dalyvavimo mūšiuose, vien tik išgyvenimas už būvį, stengiantis išvengti sužeidimų ar nušalimų. Todėl, nors kareiviai ir vertina vienas kito draugystę, bet šaltakraujiškai pasielgti gebama ir prieš savą, jei tik susiklosto tokios aplinkybės. Rodos, nebelieka atjautos niekam, nuo bado ir šalčio atbukę jie braunasi per miškus ir pakeles, nebelieka nei dienų, ne savaičių, o abejingumas kito skausmui tampa kone viena iš priemonių išgyventi pačiam. Tad nenuostabu, kad yra keletas itin nemalonių, žiaurių scenų. Beje, pasakojimo apie karą etape yra minimas ir Vilnius.

Rašydama šį tekstą galvoju, kad tinkamiausias žodis šiai knygai – bejėgiškumas. Romane vyksta tiek daug nemalonių, nejaukių, gėdingų veikėjui nutikimų, bet jis vis vien nepasiduoda ir eina, lenda, kartoja tas pačias klaidas ir niekaip nepasimoko. Lygiai tas pats ir su nusikaltimu – aišku, kad jis įvyko, skaitant knygą galima suvokti, kaip buvo nueita iki tokio poelgio, žinoma, kad dabar tyrėjai bando suvokti, ar Voicechas pakaltinamas, bet viskas, ką matome – kad bus vienintelis sprendimas, o pats V. nuo pat pradžių jau tarsi pasidavęs ir abejingas aplinkai. Nenuostabu, kodėl pasitaikydavo ir susierzinimo, ir noro papurtyti veikėją, kad pabustų (bet tokiu atveju nebūtų knygos). Mano nuomone, romano tekstas absoliučiai nemanipuliuoja skaitytojo jausmais, nes visas pasakojimas liejasi iš V. būtent taip, kaip atrodytų gyvenime, dirbtinai nehiperbolizuojant vieno ar kito nutikimo. Tiktai galbūt dėl to kartais atsiranda monotoniškumas, kuris kažkiek migdė, o mintys imdavo klajoti kitur, tad tekdavo grįžti į ankstesnį puslapį, nes suvokdavau kažką praleidusi.

Ir vis tiek man taip norisi, kad šią knygą atrastų skaitytojai, nes tai išties solidus pasakojimas su įdomiai sukurtu psichologiniu pagrindinio veikėjo portretu, įtikinamai aprašyta kareivių kasdienybe, atitrūkus nuo būrio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.