12.51. Kate Elizabeth Russell „Tamsi Vanesa“


Kas nemėgsta malonaus dėmesio? Ir ne bet kokio, o asmeniško ir, rodos, puikiai apgalvoto. Giriama kūryba ir pokalbių metu išsakomos mintys, rekomenduojamos knygos, skaitomuose eilėraščiuose išnyra panašus į dėmesio gavėją lyrinis subjektas, „netyčiniai“ prisilietimai, kurie juk tik paprasčiausia draugiško dėmesio forma, tad nieko ypatingo (nors viduje jau sukirba dviprasmiški jausmai), pokalbių metų vis paminima, kad tokia tamsa, kuri būdinga veikėjai, pažįstama ir jam (o juk rasti tokį, kuris ne tik matytų, bet ir suprastų, kas dedasi viduje – nemenka laimė). Penkiolikmetė Vanesa, praėjusiais metais praradusi vienintelę draugę, greitai pajaučia tokio dėmesio galią ir visa galva neria į naują draugystę. Visa bėda – dėmesį jai skiria keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojas ponas Streinas. Bet ar čia bėda? Juk amžius – visai nėra svarbus, o ji – pakankamai subrendusi tokiems santykiams. Knygos autorė pamažu atskleidžia paauglės ir suaugusio vyro bendravimą, kuris pilnas akivaizdaus, tačiau tikroviško, įtaigiai aprašyto manipuliavimo jausmais. Nors iš karto pasakojama apie du laikotarpius – 2000-uosius ir 2017-uosius, tad šiek tiek ateities paaiškėja kur kas anksčiau nei skaitant chronologinę įvykių dalį, tačiau skaitant apie praeitį vis tiek svarstydavau, kaip kas pasisuks, kokia bus kulminacija. Įdomu tai, kad kulminacinė dalis – visai ne tokia, kokios buvo galima tikėtis. Arba bent ne toje knygos vietoje. Įvykus Tam įvykiui, net sutrikau, nes buvo likusi nemaža dalis knygos. Tačiau suvokusi, kad čia svarbiausia – Vanesos vidinė būsena, kibau į likusią dalį, kuri man gal net ir buvo įdomesnė už knygos pradžią.

Kad ir kokia sumaištį galvoje kėlė Vanesos paauglystė, labai greitai supratau, kad man įdomiau jos suaugystė – kaip ji gyvena su trauma, kurios iki galo taip ir nebuvo kurį laiką sau įsivardinusi, nors ir jautė, kad kažkas tuose santykiuose buvo ne taip. Todėl vis dažniau žvalgydavausi, kada bus naujas, į 2017-uosius nukeliantis skyrius, bet tuoj ir nusivildavau, nes dabartį pasakojančios dalys buvo kur kas trumpesnės, tik į pabaigą atsirado kur kas daugiau vietos tam, kokį gyvenimą Vanesa gyvena dabar, kas dedasi jos galvoje, skaitant kitų moterų #metoo judėjimo paskatintus prisipažinimus apie seksualinį priekabiavimą, kurį mokyklos metais patyrė iš to paties Streino. Itin taikliai aprašyta Vanesos priklausomybės nuo Streino būsena, visos tos situacijos, dėl kurių ji kai kurių buvo/būtų smerkiama ir nesuprasta. Nes jei toliau su tuo taikstosi, gal jai patinka? Juk ji pati irgi to norėjo, tai kur čia problema? O problemų išties gerokai daugiau, nes išmokti pripažinti, kas ten išties buvo, surasti ir priimti savo požiūrį į gyvenimą, tai, ko ji nori ir kas jai patinka, o ne tai, kokią nuomonę apie ją įkišo tas pats atseit ją mylėjęs žmogus – ilgas ir sudėtingas darbas. Patiko ir tai, kad Vanesa apie savo paauglystę ir draugystę su Streinu papasakojo psichoterapeutei tik praėjus kuriam laikui – vėlgi, tikroviškas momentas, nes natūralu, kad apie skaudžiausias patirtis ne visada lengva užsiminti per pirmuosius susitikimus su dar visai nepažintu psichikos sveikatos specialistu.

Knygoje nemažai kalbama apie V. Nabokov’o „Lolitą“. Gaila, kad ją skaičiau prieš dešimtmetį (ir pagal anuomet parašytą tekstą, dar nepriaugusi jai), nes būtų buvę įdomu atpažinti ir pačiai prisiminti pasakojamas minėto romano detales. Tiesa, toks dėmesys „Lolitai“ atrodė truputį klišė, bet po to skaičiau, kad išties buvo atvejis, kai mokytojas, bandydamas prisijaukinti mokinę, šią knygą skolino, tad, matyt, ir realus gyvenimas pilnas klišių, todėl ir knygose ne visada jas norisi kritikuoti.

„Tamsi Vanesa“ kalba ir apie abejingumą – mokinių, mokinių, mokyklos valdžios, kitų aplinkinių, tėvų. Žinoma, pateikiama ir geresnių pavyzdžių, o po abejingumu kai kada slypi visai kitos priežastys – baimė, nežinojimas, kaip elgtis. Todėl knyga tampa spalvingu ir iš įvairių pusių į situaciją pažvelgiančiu pasakojimu. Čia nėra vien juoda ir balta, o kur kas labiau komplikuota, todėl patikėti istorija, į ją įsitraukti ir su ja susigyventi lengva.

Dar pagalvojau, kad paauglystėje Vanesa nebuvo tokia jau tamsi, kaip Streinas bandė jai įteigti. Vieniša ir atsiskyrusi nuo kitų – taip, bet tamsuma man – truputį kas kita. Tos tamsumos kur kas daugiau buvo Vanesos gyvenime jau suaugus. Ir čia galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kad tai, ką jis bandė įteigti jai paauglystėje, galop dėl jo paties poelgių tapo tiesa merginai subrendus.

Labai patiko pabaiga. Nė trupučio nesugadino visos istorijos, o kaip tik – užtvirtino mano iki tol svyravusį įvertinimą (žymėjau 4 iš 5 goodreads puslapyje).

Tiesa, jei ateity pasirodys antras šios knygos tiražas, viliuosi, kad tekstas bus peržiūrėtas, nes buvo praleidžiamos ne tik raidės, bet ir žodžiai, o skaityti sakinį po kelis kartus vien tam, kad suvokčiau, jog ne aš kažko nesuprantu, o iš tikrųjų trūksta sakinio dalies, malonumas menkas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.