12.45. William Kent Krueger „Maloningoji žemė“


„Maloningoji žemė“ – tai keli šimtai puslapių gražaus teksto, nukeliančio į 1932-ųjų vasarą. Linkolno indėnų internate kartu su kitais gyvena ir tėvų netekę broliai Albertas ir Odis. Albertas yra atsakingas, atsargus, o brolis – impulsyvus teisybės ieškotojas, vis papuolantis į nemalonumus. Susidėliojus tam tikroms aplinkybėms, jiedu kartu su pora kitų našlaičių įsėda į kanoją ir išplaukia laisvės link.

Jei prieš skaitant kas nors būtų siūlęs paspėlioti apie knygos įvykius, niekaip nebūčiau atspėjusi kelių pagrindinių siužeto posūkių. Nors pradžia nuspėjama (paprastai internatai knygose nieko gero nežada), vėliau aprašoma kelionė pasiūlė netikėtų pažinčių, netrūko ir įvairiausių paslapčių atskleidimo, kitų įdomybių. Visgi didžiausią įspūdį padarė veikėjų santykis su gamta, skatinimas atsigręžti į ją, semtis iš jos jėgų. Nors gamtos reiškinys atėmė iš vaikų galimybę turėti šeimą, vėliau ta pati gamta juos esant reikalui paslėpdavo, suteikdavo ramybę, numalšindavo alkį, gamtoje jie rasdavo galimybę paieškoti atsakymų į ramybės neduodančius klausimus. Gaila, kad vienas veikėjas, kurio ryšys su gamta buvo vienas giliausių, buvo nebylys ir (galbūt) todėl turėjo mažiau galimybių ir vietos papasakoti apie save, apie tai, kas su juo vyko antroje knygos pusėje.

Kalbant apie siužetą, tikėjausi kitokios istorijos. Realistiškesnės. Galbūt todėl pirmąsyk suvokusi, kas istorijoje vaidins svarbų vaidmenį, mintyse šaukiau, kad ne, šito tikrai nereikia. Taip pat ir susidomėjimas knyga kiek nuslopo dėl to paties (tiksliai įvardinti nenoriu, kad būtų intriga tiems, kurie dar tik skaitys). Pagrindinė knygos blogiukė – stereotipiškas, vienpusis personažas, o norėjosi dinamiškesnio veikėjo, kažko, kas leistų ją matyti kaip žmogų (net jei ir labai blogą). Visame pasakojime yra gerokai per daug sutapimų, o paskutinis skyrius man priminė telenovelės dramatišką sceną, nes vienu metu ten vyko labai daug dramų, sparčiai kito veikėjų emocijos, galas buvo toks, kad teliko gūžčioti pečiais, nes to ir reikėjo tikėtis. Tad taip, šiek tiek nusivyliau.

Užvertusi knygą pagalvojau, kad prieš gerą dešimtmetį šis romanas man būtų palikęs kur kas stipresnį įspūdį, sukėlęs ryškesnių emocijų. Todėl puikiai suprantu, kodėl kitus ši istorija paperka, o penki šimtai puslapių neprailgsta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.