12.38. Ulrich Alexander Boschwitz „Keleivis“


Pastarąjį mėnesį esu pradėjusi nemažą krūvą knygų, tačiau dėl nuo karščio besilydančių smegenų nesugebėdavau apsistoti prie jų ilgiau, nepriklausomai nuo jų tematikos ar emocinio sunkumo. Penktadienį paėmiau „Keleivį“ su mintimi, kad pats metas kažką perskaityti iki galo. Nemanau, kad turinys paskatino šį lūžį, tačiau rezultatas yra – knygą per savaitgalį įveikiau.

Vos per kelias savaites parašytame romane autorius pasakoja apie 1938-ųjų rudenį, kai dėl vykdytų pogromų žydas Otas Zilbermanas privalo bėgti iš namų ir slapstytis nuo pareigūnų. Otas, važinėdamas tarp Vokietijos miestų, bando atrasti būdą, kaip ištrūkti iš šalies, tačiau kiekviena nesėkmė vyrą vis labiau varo į neviltį.

Įdomu, o tuo pačiu, sakyčiau, ir netipiška. Juk įprastai knygose apie Holokaustą, II pasaulinį karą, žydus randame personažus, kurių nuo pat pradžių gaila, dėl kurių ašaros varva, o kiekvieną neteisybę priimame itin asmeniškai. Tuo tarpu „Keleivis“ – visai kitoks. Pasakojime nėra manipuliacijų, stengimosi, kad skaitytojas neabejotinai pravirktų. Galbūt dėl to, kad istorija parašyta žydo būtent tais pačiais 1938-aisiais, tad ir jo rašymo tikslas nebuvo tiesiog paveikti emociškai. Be to, pagrindinis veikėjas – nemalonus, netgi erzinantis, labiausiai sukantis galvą dėl prarastų namų, verslo, pinigų (net ir suvokiant, kad tie pinigai nebūtinai jam atneš laisvę), o ne kaip išgyventi, susitikti su žmona, pabėgti. Ir vis dėlto. Į šias jo erzinančias savybes stengiausi pažiūrėti kitaip. Juk verslas, sudaromi sandoriai, santaupos buvo tai, kas jam šitiek laiko garantavo stabilumą, net jei paskutiniu metu jis (stabilumas) buvo tapęs iliuzija, tad nenuostabu, kad dabar jis vis gręžiasi į praeitį, į tai, kas tiek laiko jį saugojo. Kita vertus, sakyti, kad lemiamas vaidmuo čia teko gobšumui, irgi būtų teisinga.

Nors veiksmas vyksta maždaug savaitę, skaitant atrodė, kad kur kas ilgiau. Kelionės, skambučiai, susitikimai, paties Oto pokytis sudarė kiek ilgesnio laikotarpio įspūdį, tačiau susikoncentravus į pačią situaciją, tai kaip ir savaime suprantama, kad kiekviena diena čia buvo itin svarbi, tad nei miegoti, nei atidėlioti susitikimų nebuvo kada. Autorius leidžia stebėti veikėją diena po dienos, tokį vos ne buitinį, iš kasdienybės momentų sudėliotą pasakojimą. Lemiamo momento, kai galėjau sakyti, kad vau, čia puiki knyga, neradau, gal kad truputį sausoka man ji buvo, juolab, kad čia grožinė knyga, bet neabejotinai verta skaitymo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.