12.30. Saša Sokolov „Durnių mokykla“


„Durnių mokyklą“ atsiverčiau praėjusį savaitgalį. Deja, perskaityti nespėjau ir supratau, kad teks išlaukti visas darbo dienas, kol galėsiu tęsti skaitymą. Tekstas – visiškas sąmonės srautas, tad variantas skaityti šį romaną vakarais po darbo man neatrodė patrauklus. Pasakojimas dėl savo formos reikalauja susikaupimo, atidaus skaitymo, bet net ir tuomet nesunku ką nors pamesti ar likti kažko nesupratus. Dabar, užvertusi paskutinį puslapį, galiu teigti, kad toji penkių dienų pertrauka irgi nepadėjo – nors noras užbaigti knygą išliko, bet buvo sunku, kai visos detalės pasimetusios atmintyje, o iškildavo į paviršių vos viena kita detalė. Tekstas taip ir nesusidėliojo į vientisą visumą, kad ir kaip norėjosi. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kokias knygas šį mėnesį skaičiau, galima būtų sakyti, kad mėginau šokti aukščiau bambos su visai kitokio lygmens kūriniu, tačiau permečiau akimis kai kurių skaitytojų atsiliepimus ir nurimau, kad ne man vienai kai kada buvo sunku „susidraugauti“ su tekstu.

Ir vis dėlto. Tekstas be galo gražus, tie begaliniai, ne itin rišlūs sakiniai mane žavėjo, juose buvo tai, kas neleido suabejoti, kad skaitysiu iki galo. Nors pasakojama apie šizofrenija sergantį ir besidvejinančią asmenybę turintį jaunuolį, tačiau šis faktas neturi būti lemiamas, jei nuspręsite skaityti knygą. Nes knyga – daugiau nei liga bei jos simptomai, o nesyk skaitant atrodė, kad durniai – tai visai ne pagrindinis veikėjas ar kiti specialiojoje mokykloje besimokę mokiniai, kad visas pasaulis, visi žmonės yra tam tikra prasme pakvaišę. Skaitant buvo įdomu stebėti, kaip pasakotojo mintys pinasi, kaip pradėdamas nuo vienos temos, jis nukrypsta, o po keliasdešimt puslapių grįžta prie tos temos, kurią kažkada buvo pradėjęs. Visas tekstas – lyg mūsų pačių mintys, kurios zuja galvoje visą dieną, kur loginę seką surasti ne visada lengva, bet taip priprantame prie visos raizgalynės, kad į tai dažnai net nekreipiame dėmesio (kitu atveju tikriausiai išprotėtume). Knygoje daug dėmesio skiriama laikui, jo nepastovumui. Skaitant sunku suprasti chronologinę įvykių seką, nes viskas maišosi, grįžtama tai į praeitį, tai į ateitį, tačiau pasakotojas net ir nenori, kad skaitytojai sudėliotų viską į lentynas, į konkrečią laiko seką, nes laikas yra nepatikimas ir juo negalima pasitikėti. Todėl belieka įkristi kartu su pagrindiniu veikėju į pasakojimą ir tiesiog leistis vedamai. Įdomu. Tai, ką sugebėjau pastebėti, pagriebti, traukė dėmesį. Įsivaizduoju, kad dar sykį skaitant atrasčiau dar daugiau visko. Prisiruošus skaityti jau būtų galima pasimokyti iš šį kartą darytų klaidų, gal tai irgi pagelbėtų dar labiau įsiskaityti ir sugaudyti daugiau detalių į bendrą vaizdą. Ar skaitysiu? Na, kol kas tik žinau, kad knygą pasiliksiu savo lentynoje. O ar prisiruošiu – bus matyti.

Nebijantiems iššūkių ir mėgstantiems gražų tekstą. Nugarėlėje buvo cituojamas M. Shishkin, būtent šis rašytojas vis ir sukosi galvoje, skaitant „Durnių mokyklą“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.