12.28. Samanta Schweblin „Stiklo akys“


Samanta Schweblin, rodos, jau įsirašo į mano mėgstamų rašytojų menamą sąrašą, kadangi tai – trečioji skaityta, galbūt patikusi kiek mažiau nei ankstesnės dvi (apžvalgas apie kitas galite rasti paspaudę čia), tačiau vis vien neabejotinai buvo verta mano dėmesio ir laiko knyga.

S. Schweblin vaizduojamame pasaulyje, ateityje, daugelio namus pamažu užvaldo kentukiai – kokio nors gyvūno (triušio, kurmio, pandos, katės ar kt.) pavidalą turintys mechanizmai, kuriuos įsigyja žmonės sau, dovanoja vaikams ar artimiesiems. Tai – lyg robotas-siurblys, tačiau kitoks tuo, kad kentukį valdo visai nepažįstamas žmogus, stebintis savininko gyvenimą dėl „žaislo“ akyse įtaisytų kamerų. Tad ne tik šeimininkas, bet ir valdytojas gali užbaigti mechanizmo gyvenimą, jei tik kažkuriam kuo nors neįtinka aplinkybės.

Įdomu tai, kad pirkdami nepigiai kainuojantį mechaninį gyvūną žmonės žino, kad bus stebimi nepažįstamojo, kad tas žaislas, jei tik bus leidžiama, galės šniukštinėti po namus, matys savininką visokį – miegantį, nuogą, pavargusį, piktą ir laimingą. Tačiau toli gražu ne kiekvienas įvertina riziką, o kiti tiesiog numoja ranka. Įsigijusiems žaislas užpildo vienišas dienas ir nereikalauja jokios priežiūros (išskyrus pakrovimą), tad kuriam laikui tai tampa svarbia kasdienybės dalimi, kol neiškyla nenumatytų situacijų ar galvoje nepradeda suktis tie klausimai, kurių savęs turėjo klausti jau pačioje pradžioje. Norėdami galėtume rasti įvairiausių atitikmenų ir dabartyje, tad neatrodo, kad S. Schweblin ateitis yra kažkur toli. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie nesibaimina dalintis net pačiomis buitiškiausiomis akimirkomis su tūkstančiais sekėjų, dalijimasis viskuo su vienu nepažįstamu neatrodo taip jau baisiai, ar ne? O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai atrodo, jog gyvename visiškai nuobodų gyvenimą, tad kaip ir nėra ko slėpti, bet iš tiesų ne viena ištraukta kasdienybės detalė į dienos šviesą priverstų mirti iš gėdos ar/ir nutrauktų užsimezgusias draugystes su kitais žmonėmis.

Patiko, kaip savo istorijomis rašytoja atskleidė abi puses – t.y. gali pasijausti ir tuo, kurie priima tokius gyventojus į savo namus, ir tuo, kuris viską stebi iš savo namų, šniukštinėja, visur landžioja, stebi kito gyventojo kasdienybę. Tie stebintieji tampa vos ne apsėsti svetimų gyvenimų, jiems atrodo, kad tai – antrasis jų gyvenimas, kuriame gali pamatyti tai, ko savo realybėje nėra matę. Kompiuteriniai žaidimai, serialai, žiūrimi paromis, nublanksta, nes ekrane – realaus žmogaus gyvenimas. Rašytojos aprašomas pasaulis sudomino jau pačioje pirmoje istorijoje, tad nepaisant to, kad kai kurios siužetinės linijos po kiek laiko pabodo ir į pabaigą norėjosi kuo greičiau pereiti prie pamėgtų, vis vien jaučiausi įsitraukusi, o kai kada sukeltos emocijos buvo ganėtinai stiprios. Nejaukumas – vienas iš ryškesnių jausmų, kuris karts nuo karto aplankydavo. Veikėjai irgi parodo visą puokštę įvairiausių emocijų, kai kurių reakcijos, įvykstant lūžiui, buvo itin efektingos, o paskutinis skyrius – puikus pasirinkimas tokios knygos pabaigai.

Knygą dedu į lentyną šalia kitų dviejų ir laukiu naujų S. Schweblin istorijų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.