12.27. Isabel Abedi „Ilgiausia naktis“


Šios knygos pradžią skaičiau gal tris kartus, nes galiausiai atidėdavau į šalį ir pasiimdavau kitas knygas skaityti, o vėl sugrįžusi prie I. Abedi romano, suprasdavau, kad teks skaityti iš naujo, nes neatsimenu pradžios. Tad šįsyk susiėmiau ir pasakiau sau, kad arba skaitau, arba dedu į skelbimus ir tiek. Ši knyga pas mane atsidaro dar pernai, kai ištroškusi lengvų, paaugliškų istorijų užsisakiau ją su keletu kitų, prisiminusi, kad prieš dešimt metų skaitytas „Lučianas“ anuomet paliko gerą įspūdį (jei mėgstate fantastines romantines paaugliškas dramas, rekomenduoju). Tuo tarpu „Ilgiausia naktis“, kaip greitai paaiškėjo, nieko bendro su fantastika neturi.

Pabaigusi mokyklą Vita kartu su pora draugų nusprendžia pakeliauti po Europą. Palikusi po sesers žūties taip ir neatsigavusius bei, rodos, net abejingus jai ir jos sprendimams tėvus, mergina išvyksta į Italiją. Vita nė nenumanė, kad būtent šioje kelionėje paaiškės, kas iš tiesų nutiko prieš trylika metų, kai mirė jos sesuo ir koks jos vaidmuo buvo toje istorijoje.

Pradžia visiškai nekabinanti, gal todėl ją knygą vis ir numesdavau. Vis dėlto džiaugiausi, kad sugebėjau prasilaužti, nes vėliau buvo sunku sustoti, vis nukeldavau planus, susijusius su kitomis veiklomis, kad tik galėčiau dar truputį paskaityti ir daugiau sužinoti. Kaip jau užsiminiau, yra klišių ir nelabai įtikinamų sutapimų, bet neturėjau didelių lūkesčių, tad nelabai kabinėjausi, pakako, kad sukėlė susidomėjimą ir išspaudė manyje emocijas, kurių labai ir norėjosi. Norisi dėti didelį pliusą už muziką (Led Zeppelin, Kiss ir kt.) bei minimus rašytojus ir knygas (nuo W. Shakespeare, E. Dickinson, F. Nietzsche iki visiškai netikėto atradimo – F. Pessoa). Labai lengva buvo įsivaizduoti aplinką, kai kada galvoje imdavo suktis „Vadink mane savo vardu“, gal kad ir ten buvo vaizduojama karšta, atostogų nuotaikų persmelkta Italija.

Galvoju, kad būdama keturiolikos – šešiolikos metų būčiau perskaičiusi visą su malonumu. Dabar gal kiek išvargino visas dramatizmas, tad į pabaigą jau norėjosi paskubėti. Be to, trikdė nemažai keistų/neįprastų žodžių, pvz.: veikėjas ėmė „stumti tenlink“, „laikytis atstu“, veikėja nuo draugo ėmė atitolti ne tik kūniškai bet „ir vidaujai“, dar kažkas buvo apie slepiančios spalvos marškinėlius ir t.t. Na, ir romantinė linija, kuri prasidėjo ir rutuliojosi visai fainai iki kol prasidėjo visokie pasakymai kaip „mūsų meilei niekas nesutrukdys“, kurie nekelia teigiamų emocijų.

Ir romantikos, ir paslapčių, ir draugystės ypatumų – romanas pasiūlo visko. Gal tikrai reikėjo palūkėti keletą metų, kad galop vėl sugebėčiau skaityti paaugliškas knygas ir nors kažkiek iš jų pasiimti malonumo? Bent iš šiuometinių patirčių taip ima atrodyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.